Grupinė paroda „Tarpinės gliaumos / Intermediate Glooms“

024 m. gegužės 3 d., penktadienį, 17.30 val., Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma grupinė paroda „Tarpinės gliaumos / Intermediate Glooms“. Parodos ašis – mus supančios realybės manipuliacija, išardant tapybinę, objektyvią vaizdinio patyrimo konstrukciją, skaidant jį erdvėje ir, tarsi remiantis juo pačiu, atskleidžiant šiandieninės realybės daugiasluoksniškumą. Parodoje bandoma projektuoti kūrybinį dialogą tarp skirtingų medijų bei menininkų, erdvės architektūrą panaudojant, kaip terpę statiškiems ir dinamiškiems paveikslų „krūviams“ talpinti. Parodos kuratorius – Mantas Valentukonis. Parodą galima apžiūrėti iki birželio 2 dienos.

TARP LĖTINAMO ŽVILGSNIO IR GLIAUMŲ ŽYDĖJIMO

Kūrybinių industrijų atstovė ir puoselėtoja, koordinuojanti įvairius meno, kultūros ir edukacinius projektus – Viktorija Mištautaitė, teigia, kad „kasdieniškas smalsumas persikėlė į slankjuostes. O technologijų globojama radosi, formavosi pusiau slapta tarpinių gliaumų rūšis. Jos paieškų dykumas ir sraunias upes skyrė sintetinė plėvė, nežinomybės poezija ir didžiulis noras išsaugoti tapybinę-tapatybinę šaknį. Vandens salė prisipildė „kinetiškumo“, o vaizdinių paviršiuje balansuojama tarp taip trūkstamos pauzės ir žvilgsnį gaudančio nuolatinio judesio (ekranų mirgulio)“.

TARP KURIANČIŲ IR ATĖJUSIŲ TOS KŪRYBOS JUSLĖMIS APGLĖBTI

Pasak V. Mištautaitės, „išsiliejusios, melancholiškoje terpėje auginamos gyvybės formos yra maitinamos algoritmo, videoprojekcijos, savotiškų virtualios realybės ritualų. Regėtojas, stebėtojas ir klausovas yra kviečiamas gentinei patirčiai – leistis į tarpines būsenas, panirti į daugiasluoksnį paviršių, vietomis pasiklysti tarp reljefų ir išardyti ankstesnį žinojimą apie medžiagiškumą“.

ARP TIKROJO ATSPINDŽIO IR MANIPULIACIJOS

MENININKAI

Mantas Valentukonis (g. 1998) – jaunosios kartos tapytojas, kurio drobėse persidengia tikrovės ir skaitmeniškumo erdvės. Tikroviškumo ir virtualumo matricos Manto kūriniuose savotiškai konfliktuoja, tačiau susiduriančias paveikslo plotmes išskiria skirtingos tapybinės technikos, taip išryškindamos vizualinį ir idėjinį skirtingumą. Vis dėlto, drobėse regimos figūros beveik visuomet skaitmeniškos, nepriklausančios vien fizinės tikrovės sričiai. Toks vitalinių ir nevitalinių paveikslo elementų žaismas, regis, kuria transduktyvų – skirtingos prigimties informaciją tarp pasirinktų motyvų pernešantį – santykį. Šiame santykyje užgimstantis paveikslo naratyvas taip pat apima bent dvi skirtingas – skaitmeniškumo ir tikroviškumo – plotmes. Kai kuriuose M. Valentukonio paveiksluose regimas iš kompiuterinių vaizdo redagavimo programų perimtas baltai pilkas tinklelis, suponuojantis vaizdinio fono nebuvimą. Išdėstytas drobės pakraščiuose, jis tarsi pratęsia paveikslo siužetą už fizinio paveikslo formato rėmų arba nurodo, jog šis funkcionuoja atsietai nuo paveikslą supančios aplinkos, savitoje „tarpinėje“tapybos erdvėje. Menininko drobėse koreliuojantis tapybinio intymumo ir skaitmeninio anonimiškumo žaismas lemia taip pat ir vaizduojamų personažų dvilypumą: jie nei vien fiziški, nei techniški, nei realūs, nei virtualūs, nei iki galo originalūs, nei reprodukuoti; taip žiūrovui suteikiamas malonumas atpažinti, jog tai, kas sukelia pasigerėjimą, yra vien tik iliuzionistinis vaizdinio efektas, savotiškas „dirbtino dirbtinumas“. Eksperimentuodamas su skirtingomis medijomis ir technologijomis, tokiomis kaip vaizdų apdorojimo programos, kompiuteriniai žaidimai, „CGI“, fotogrametrija ar papildyta tikrovė („Augmented reality“) menininkas ieško vizualinės kalbos, kaip meno kūrinio. 

Mantas Valentukonis 2023 m. baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Dailininkas dalyvavo parodose, tokiose kaip Lietuvos dailininkų sąjungos kvadrienalė „LTQ’23: Bendruomenės“ galerijoje „Arka“, Vilniuje; „Drifts“ parodoje „Drifts“,

Vilniuje; Jaunojo tapytojo premijos finalininkų parodoje Radvilų rūmuose, Vilniuje; „Paviršiaus būklė“ KKKC, Klaipėdoje; „Kita energija“, kuratorius Andrius Zakarauskas Energetikos ir technikos muziejuje, Vilniuje; „Kontrargumentas V“, kuratoriai Vita Opolskytė-Brazdžiūnienė ir Kazimieras Brazdžiūnas galerijoje „Meno parkas“, Kaune ir kt.

***

Šarūnas Baltrukonis (g. 1998) – jaunosios kartos tapytojas, kurio drobėse susijungia realybės ir skaitmenybės erdvės, tačiau abi jos yra abstrahuotos, kai atpažįstami tik tam tikri jų fragmentai – realybės ar virtualybės pleištai, dažnai pasižymintys urbanistine ir (arba) kibernetine estetika. Menininkas technologijas bei tikrovės natūralumą suvokia, kaip lygiavertes kūrybinio poveikio sferas. Aštrios, griežtos paveiksluose matomų struktūrų linijos, aiškus kontrastas, vaizdų ekraniškumas, švarios spalvos – tapybinės priemonės, kuriomis Š. Baltrukonis perteikia skaitmeninio vaizdo intymumą. Dvimačių ir trimačių vaizdų persidengimo iliuzija akivaizdi menininko kūryboje, kuri suponuoja ir specifinį tikrovės bei virtualybės erdvėms priklausančių formų klausimą, kaip epistemologinį kintančio žinojimo apie šioms erdvėms „ontologiškai“ priklausančias struktūras klausimą. Kitaip tariant, Š. Baltrukonio drobėse esantys motyvai tarsi praranda savo ontologinį „tikroviškumą“ ar „skaitmeniškumą“ bei įžengia į kokybiškai naują santykį, kurį galima suprasti per abipusiškumą. Būtent dvimačių bei trimačių plokštumų žaismas čia ir atspindi klasikinės tapybos chiaroscuro, deformuojantį paveikslui priklausančių elementų vienovę erdvės bei laiko atžvilgiu. Š. Baltrukonis eksperimentuoja deformuodamas pačią drobę, nupjaudamas dalį rėmo arba pasirinkdamas nestandartinius ekspozicijos kampus, kurie leidžia skaitmeniniam vaizdui išsiplėsti už dvimatės paveikslo erdvės ribų, imituojant jo įstrigimą virtualioje matricoje.

Šarūnas Baltrukonis 2021 m. baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Menininkas dalyvavo parodose: „Paviršiaus būklė“ KKKC, Klaipėdoje; „Kita energija“, kuruojama Andriaus Zakarausko, Energetikos ir technikos muziejuje, Vilniuje; „Kontrargumentas V“, kuruojama Vitos Opolskytės-Brazdžiūnienės ir Kazimiero Brazdžiūno, galerijoje „Meno parkas“, Kaune ir kt.

***

Eglė Marcinkevičiūtė savo tapyboje nagrinėja apšvietimo sukuriamą transformaciją. Kelia klausimus, kaip ji keičia materialius žmogaus sukurtus objektus, jiems suteikdama ryškumo bei kitų gamtai būdingų savybių. Menininkė savo kūriniuose  linkusi pabrėžti ne pačią šviesą, bet jos apšviestus paviršius, spontaniškai atsiradusio dialogo su jais pradžią. Pasirinktais meninės raidos būdais ji konstatuoja naujai susidariusias, muzikalumo ir nepastovumo įgavusias vizualines – kuriamas šviesos – intrigas.

E. Marcinkevičiūtė 2022 m. baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Menininkė dalyvavo parodose: „Kita energija“, kuruojama Andriaus Zakarausko, Energetikos ir technikos muziejuje, Vilniuje; XIV Jaunojo tapytojo prizo finalininkų parodoje, Vilniaus paveikslų galerijoje; „Jauna Kauno tapyba’22“, Kaune, galerijoje „Drobė“; „Girdėti vaizdą“, „ARTERIJA“, Kaunas, kuratorius A. Zakarauskas.

***

Sandra Golubjevaitė 2017 m. baigė bakalauro studijas Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame, o 2019–2021 m. studijas tęsė magistrantūroje Pieto Zwarto institute Roterdame. Menininkė savo kūryboje siekia sukurti ryšį tarp kalbos, autobiografijos bei kodavimo praktikų, kaip savotišką atsvarą, pasipriešinimą vyraujančiam komerciniam skaitmeninės erdvės vystymui. Gyvi skaitmeniniai ir audiovizualiniai performansai, instaliacijos yra menininkės praktikinio darbo pagrindas. Savo darbais ji siekia sukurti tiltą tarp kalbos, autobiografijos ir kodavimo praktikos. Ji koduoja savo kalbos įrankius, kad sukurtų eksperimentinius vaizdus bei garsą, sąmoningai atsisakydama prekinių programinės įrangos kūrimo metodų. S. Golubjevaitė praktikuoja prototipavimą, kaip būdą tirti, mąstyti ir kurti kalbos priemonėmis paremtus įrankius.

***

Clara Schweers meistriškai susieja skaitmeninius ir lytėjimo elementus, taip išplėsdama šiuolaikinio meno bei dizaino ribas. Jos meninė praktika – dialogas tarp virtualaus ir apčiuopiamo. Šis tyrinėjimas prasidėjo jai dar studijuojant Eindhoveno dizaino akademijoje. Ten jinai tyrinėjo kompiuteriu sukurtų formų galimybes ir apribojimus. C. Schweers darbai transformuoja ir naujai interpretuoja iš anksto sumodeliuotų figūrų judėjimą. Ji atskleidžia naujas elgsenos savybes, kurios, regis, tiesiogiai kyla iš̌ skaitmeninių šaknų.

Savo darbuose C. Schweers harmoningai derina įvairias medijas, įskaitant stiklą, keramiką ir poliruotas skaitmeninių atvaizdų tekstūras. Stiklas – nuoseklus elementas, kuriuo ji vadovaujasi tyrinėdama sklandumą ir pastovumą. Ši medžiaga tampa scena, kurioje praeinančios formos užfiksuojamos kaip sudėtingi bareljefai, o kiekvienas kūrinys pasižymi unikalia iškraipymo bei apibrėžtumo sąveika. Jos instaliacijose susilieja laiko patikrintos technikos ir šiuolaikinės vizijos.

C. Schweers žengia naujus žingsnius imdamasi skaitmeninio įgyvendinimo. Tai reiškia, kad ji imasi iš anksto paruoštų virtualių figūrų judesių ir juos pertvarko, kurdama naujas, ryškias formas, prieštaraujančias mūsų lūkesčiams (iki šiol turėtoms žinioms) apie žmogaus siluetą. Šie kūriniai, pagaminti iš stiklo ir sujungti su naujoviškomis medžiagomis, pavyzdžiui, „PLA“ (t. y. specialaus pasitiko), liudija organikos bei sintetikos sąjungą. Tai ne tik daiktai, bet ir patirtis, skatinanti žiūrovus apmąstyti skaitmeninius pėdsakus, įspaustus mūsų fizinėje tikrovėje.

C. Schweers darbai sukuria gyvybingą peizažą, kuriame žiūrovai keliauja per skaitmeninių sapnų bei stiklinių atspindžių mozaiką. Jos kūriniuose – užčiuopiama skaitmeninės sąveikos esmė, demonstruojamas nesibaigiantis šokis tarp fizinio ir virtualaus, istorinio ir hipermodernaus, konkretaus ir abstraktaus.

C. Schweers 2018 m. baigė „Industrial Design / Cum Laude“ bakalauro studijas „School of Design Pforzheim (Vokietija). 2022 m. baigė „Contextual Design / Cum Laude“ magistro studijas „Design Academy Eindhoven (Olandija). Menininkė dalyvavo parodose: „A Room With a View“, Derdrechts muziejuje, Roterdamas, 2023; „Alcova Project Space“, Majamis, 2023; „We Crave Blood“, Rawart galerija, Tel Avivas, 2023; „The Invisibles“, Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Vilnius, 2022; „A/D/O Water Futures Exhibition“ New York, 2022 ir kt.

***

Emilie Alstrup (Danija) – Kopenhagoje gyvenanti bei kurianti menininkė, kūrybą siejanti  su „hibrido“ sąvoka. Žmogus, kaip savotiškas organiškas hibridas, sudarytas iš minkštos, seksualinės, animalistinės, „queer“ sistemos į kurią „įsiskverbia“ ir technologijos. Kūno ir skaitmenos susiliejimas sukūrė naują egzistencinę pilkąją zoną, kuri ir yra E. Alstrup meninių ieškojimų pagrindas. Jos kūrybos židinys – specifiniai moksliniai tyrimai, „medžiagų manija“, vizualioji kultūra bei ateities scenarijų kontempliacija.

2014 m. ji baigė „Central Saint Martins“ aukštąją meno mokyklą Londone. 2018 m. Londono Karališkajame meno koledže įgijo „Information Experience Design“ magistro laipsnį. E. Alstrup yra surengusi personalinių parodų, pavyzdžiui, „HEART“, Traneno ir Esbjergo meno muziejuose. 2021 m. ji dalyvavo tyrimų programoje, susijusioje su siaubo tematika „University of the Underground“. Ji taip pat dirbo tarpdisciplininiame specialiame projekte („The Alternative Limb Project“), kurio tikslas – sukurti medicininius bei alternatyvius protezus.

Parodos partneris viešbutis „Old Mill Hotel“ (Klaipėda)

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba). Parodos atidarymo metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose medijos priemonėse.

KKKC informacija