'08
Žemė

--------------------------------------------------------------------------------------------
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) ir VšĮ „Meno avilys“
PRISTATO
“Kinas po atviru dangumi 15 min. po devintos”

--------------------------------------------------------------------------------------------

Liepos 16 d. 21.30 val. Rež. A. Dovženko „Žemė“ (1930), 75min., Ukraina

“Žemė” suprantama kaip dirva, dirbamoji žemė, buvo paskutinis Aleksandro Petrovičiaus Dovženko nebylusis filmas. Užuot išleidęs banalų propagandinį filmą apie žemės ūkio kolektyvizaciją, režisierius sukūrė subtiliais vaizdais bei universaliu mitiniu mąstymu paremtą pasakojimą apie tvarką, kolektyvinę sąmonę (ne kolektyvizaciją) ir ribą, atsiveriančią mirties pavidalu. Mirtis (A. P. Dovženko filmuose nuolat pasikartojanti tema) yra ir išnykimas, ir atsinaujinimas, susijęs su cikliniu gamtos laiku. Čia, gamtoje, dominuoja harmonija: vienam išėjus, atsiranda kitas. Mirtis vertinama kaip organiškas, netgi tam tikru metu laukiamas fenomenas, išreiškiantis begalinį cikliškumą. Kitas nuolat pasikartojantis motyvas – senelis, laiko prizmės metafora. Senelio mirtis “Žemėje” - tarytum susitaikymo, ramaus, savalaikio išėjimo idėja (kone senolis Zosima). Priešprieša seneliui – vaikaitis, kurio nužudymo motyvais kuriamas “blogosios” mirties įvaizdis. Tradiciškai tokia nesavalaikė mirtis žymi tragizmą, begalinį artimųjų sielvartą, kančią, vedančią beprotybės link.

Režisieriui būdingas natūralios tvarkos aukštinimas, stichiškumas, vaizdiniai kuriami sodraus gimtinės peizažo, derliaus, vaisingumo motyvais, herojų žodynui būdinga gyva, nepagražinta kalba. Būtent Nebylųjį kiną idealizavusių sinefilų aukštinta “Žemė” yra laikoma pagrindiniu A. P. Dovženkos šedevru. Taip pat svarbu paminėti, kad “Žemė” inspiravo Andrejaus Tarkovskio ir Abbas Kiarostami kūrybą.

Aleksandras Petrovičius Dovženko (Олександр Петрович Довженко, 1894 - 1956) - gimė valstiečių šeimoje, galbūt todėl jo kūrybą lydėjo žemės, derliaus, darbo, pilnatvės motyvai. Režisieriaus tėvai buvo tikintys, tačiau sūnus liovėsi tikėjęs Dievu būdamas septyniolikos. Vėliau, praėjus 35 metams, į tikėjimo kelią sugrįžo. Kūrybinį kelią A. P. Dovženko pradėjo kurdamas iliustracijas bei animaciją, o filmus kurti ėmėsi atvykęs į Krymą. Labiausiai režisierių išgarsino trilogija “Zvenigora” (“Звенигора”, 1927m.), “Arsenalas” (“Арсенал”, 1928m.) ir “Žemė” ( Зeмля, 1930m.), žyminčios A. P. Dovženko kino menininko brandą. Dovženko kūrybai būdingos europinio modernizmo manieros – įkvėpimas, kylantis iš liaudies pasakojimų, vaizdinių, tradicijų. Režisierių domino mitinė (ciklinė) laiko samprata, su ja susijusi gyvybės ir mirties problematika. Mirties tematiką jis plėtojo dvejopai: “gera” ir “bloga” mirtis. Dar viena A. P. Dovženko kūrinių ypatybė - poetinio kino motyvų bei politinių aktualijų samplaika.

Sugriežtėjusi sovietinė cenzūra pastūmėjo režisierių imtis beletristikos ir liautis kūrus kino filmus. Tačiau režisieriaus įdirbis kine ženklus – režisuoti septyni filmai, įtaka poetiniam kinui, užauginta nauja kino kūrėjų karta. Po režisieriaus mirties, Kijeve įkurta A. P. Dovženko kino studija.

Kiti svarbūs darbai Kiti svarbesni A. P. Dovženko darbai: 1926 m. Ягідки кохання, režisierius

Atgal Komentarai