'08
Trečioji raketa

--------------------------------------------------------------------------------------------
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) ir VšĮ „Meno avilys“
PRISTATO 
“Kinas po atviru dangumi 15 min. po devintos” programą
--------------------------------------------------------------------------------------------


Rugpjūčio 27 d. 21.30 val.
"Trečioji raketa" ("Третья ракета") (Rež. Ričardas Viktorovas, 1963 m., 81 min., rusų kalba, liet. sub.), Baltarusija.

Tiksi bomba. Ne – tiksi laikrodis... Kamera nerimastingai žvalgosi po apkasus, nužvelgia miegančius kareivius, stabteli ties jų veidais. Tokie pirmieji filmo kadrai priverčia krūptelti: kas tai - gyvųjų kapavietė? Nerimastinga tyla nutraukiama vidiniu kario monologu, paantrinamu kuopos draugų svaiginamais lūkesčiais apie paliktus namus. Karas netrukdo apkasuose skleistis bendražmogiškiems jausmams: ramybės ir meilės troškimo. Tačiau tokia „sanatorinė“ ramybė nutrūksta – kariai perkeliami į pavojingesnę, karštesnę kovos liniją.

Laikrodis vėl tiksi, o kariai ir toliau mėgaujasi svajomis apie paliktą gyvenimą anapus apkasų. Tokia pasikartojanti situacijos modeliacija neilgam užliūliuoja karius – juk vyksta karas, o grėsmingas beveidis priešas puola. Laikrodis skaičiuoja paskutines kuopos gyvenimo sekundes: krinta vadas, žemės amžiams užverčia patiklųjį Petią, troškulys pribaigia buvusį leitenantą, kulka pakerta drąsiąją Liusę, apakusį randuotąjį parklupdo šūvių lavina, bailį perveria paskutinė raketa – trečioji raketa. Lieka jaunas, meilę praradęs, apkurtęs, paskutinis „sanatorinių“ apkasų karys... 

Tai antrasis Ričardo Viktorovo režisūrinis darbas, sukurtas pagal žymaus rašytojo Vasilijaus Bykovo (Василя Быкова) apsakymą. Nepaisant „paaiškinamųjų“ propagandinių pavienių intarpų, filmas susitelkia ties antiherojine II Pasaulinio karo interpretacija. Besąlygišką tikėjimą Didžiąja Tėvynės pergale (būdingą ideologinimas kūrinimas, kurtiems Stalino epochos metu) keičia liūdesys, nusivylimas, vienatvė bei mažas vilties žybsnis - grįžti namo. Filme karas tampa sąlyga skleistis žmogiškoms dorybėms ir silpnybėms: pasirodo, pavojus slypi ne tik priešiškoje stovykloje, bet ir čia pat, bendražygių gretose. II Pasaulinio karo tematiką R. Viktorovas kilstelti į egzistencinio svarstymo plotmę, tarsi klausdamas „Kam visa tai?“

Ričardas Viktorovas (Ричард Викторов (1929 – 1983)

Kino režisieriaus gimusio Tuarsėje (Rusija), biografija glaudžiai susijusi su II Pasauliniu karu. R. Turovas, būdamas paaugliu tapo karo dalyviu, iškentėjusiu visus jo metus. Karui pasibaigus studijas pradėjo Lvovo universitete, pasirinkdamas filologijos specialybę. Ją baigęs, neužilgo įstoja į Rusijos Kinematografijos institutą (ВГИК), Sergėjaus Jutkevičiaus (Сергей Юткевич) režisūros klasę. Čia sukūrė savo pirmąjį darbą „Mano žaliojoj žemėj“ („На зеленой земле моей“). Baigęs studijas dirbo režisieriumi „Belarusfilm“ kino studijoje, kur ir sukūrė svarbiausius, jį išgarsinusius filmus. Svarų indėlį R. Viktorovas paliko fantastiniame kine, populiarumu dar ir dabar išsiskiriančiais filmais „Maskva-Kasiopėja“ („Москва-Кассиопея, 1973 m.) ir „Vaikai visatoje“ („Отроки во Вселенной“, 1974 m.). Garsusis režisierius mirė filmo „Kometa“ („Комета“, 1983 m.) filmavimo aikštelėje.

Kiti svarbesni R.Viktorovo darbai:

1965 m. – „Любимая“, režisierius
1976 m. – „Обелиск“, režisierius
1980 m. – „Через тернии к звёздам“, režisierius

Atgal Komentarai