Jaunimo Polis
Teatro studija „Aušra“ skelbia TOTALINĮ išpardavimą!

2012-05-24

Nūdienos menininkai pasisako už tai, kad menas nėra vartojimo produktas. Tačiau bet koks kūrinys šaukiasi žiūrovo – jam reikia dėmesio, įvertinimo, paskatinimo. Jam reikia gyventi. O tam, kad gyventų, nepakanka vien stipraus kūrybinio impulso, visa griaunančios minties... Menui reikia paprastų žemiškų dalykų – pinigų. Tačiau menas ima bankrutuoti – jis nėra nei ekonomiškas, nei ekologiškas, todėl nėra ir populiarus.

Jaunimo centro „Aušros“ teatro studija, tarsi turgus ar Akropolis, skelbia išpardavimą: visi spektakliai po 1 litą! Kas tai? Primena užrašus, vulgariai spoksančius iš dėvėtais rūbais prekiaujančių parduotuvių langų... Kodėl jaunimo kūryba prilyginama tiems pigiems dėvėtiems rūbams? Kaip atsirado ši akcija ir kas joje parduodama?

Į tokius ir kitokius klausimus mums atsako Jaunimo centro „Aušros“ teatro studijos siela ir griežtoji ranka, visada jaunas ir šmaikštus teatro vedėjas Gediminas Milinis.

Kaip gi nutiko, kad teatras, tarsi koks prekybos centras, ėmė rengti akcijas?

Na, pirma teatrakcija prasidėjo 2009 metais, kada sužinojome, jog „Aušros“ teatrą ketina prijungti prie Jaunimo centro. Ir tada mes pagalvojome: cha, vadinasi, teatro niekam nereikia ir niekam nereikia spektaklių. Taigi, juos reikia išparduoti.

Tai buvo tarsi šioks toks akibrokštas. Na – teatro akcija. Kas yra akcija? Tai tiesiog išpardavimas. Taigi, mes padarėme totalinį spektaklių išpardavimą – po 1 litą. Žiūrovai, atėję su gėlėmis, buvo įleidžiami nemokamai. Tada neturėjome kur gėlių dėti (šalia buvo toks alyvų krūmas: po šios šventės jis liko plikas).

O po metų, kilo idėja padaryti pjesių konkursą. Iš tų pjesių pastatyti spektaklius, kuriuos galėtume pardavinėti per teatrakciją.

Konkursas, skirtas mažiesiems rašytojams?

Visai jie ne maži... Konkurse gali dalyvauti jaunimas nuo septynerių iki devyniolikos metų. Tiesa, jauniausia dalyvė kol kas buvo trečios klasės mokinė.

Paprastai dalyvauja mokiniai su mokytojais. Būna, kad pjesę atsiunčia ir vienas mokinys, bet maždaug devyniasdešimt procentų dalyvių turi, kas juos ruošia. Na, bent jau klaidas ištaiso, redaktoriauja. Gal ir idėjas siūlo – nežinia. Pjesių konkurse taip pat dalyvauja ir teatriečiai.

Per trejus metus sulaukėm trisdešimt dviejų pjesių. Pirmais metais – trylikos, antrais – vienuolikos, o šiais – aštuonių.

Tendencingai mažėja kažkodėl...

Bet tai ne problema. Štai pirmais metais buvo tokios nekokios pjesės. Pernai – na lyg pusiau... O šiais metais visos pjesės išties stiprios. Tad štai - kiekybė mažėja, bet kokybė gerėja. Kai kurie konkursantai dalyvauja jau net trečius metus.

Ar nesinorėtų aktyvesnio moksleivio dalyvavimo pjesių konkurse?

Na, aš dar lapkričio mėnesį išsiuntinėjau konkurso nuostatus į mokyklas. Pavasarį informaciją platinome per internetinius portalus, tokius kaip kulturpolis.lt, bernardinai.lt ir panašiai, tačiau daugiau pjesių nesulaukėme. Nežinau, kokią reikėtų reklaminę akciją padaryti, kad jaunimas susidomėtų. O juk rašančiųjų yra. Na o mums reikia moksleiviškų pjesių moksleiviams. Juk jiems artimiau statyti tai, ką parašė jų bendraamžis, o ne koks Šekspyras ar kitas senas diedas.

Tikra tiesa, suaugusiųjų problemos jaunimui svetimos. O kokiomis temomis dažniausiai rašo pjesių autoriai?

Na, kas paaugliams svarbiausia? Problemos yra tos pačios: kas aš toks? ar mane myli? ar manęs nemyli? ar mano tėvai su manimi draugauja? Ir viskas... Na, arba kokios pasakos.

Minėjote, kad kasmet pjesės vis geresnės ir geresnės. Kodėl?  Temos įdomesnės?..

Ne. Pats medžiagos pateikimas geresnis. Netgi mokyklinės pjesės apie mokyklines problemas gali būti išdėstomos menine kalba. Va taip. Literatūriniu atžvilgiu jos yra geresnės.

Grįžkime prie pjesių konkurso. Papasakokite, kaip jis vyksta?

Dalyviai pjeses pateikti turėjo iki balandžio 1-osios. Po to vyko pjesių aptarimas. Jame dalyvavo vertinimo komisijos nariai bei dalyviai su mokytojais. Vertinimo komisiją sudaro „Aušros“ teatro režisieriai: Mindaugas Valiukas, Edita Milienė ir aš, o taip pat Jaunimo centro direktorius Aleksandras Bagdonavičius.

Šiemet visus labai išgyrėme, nes tikrai sulaukėme gerų pjesių. Aišku, davėme ir pastabų, išsakėme kritiką – jos negailėjome. Jeigu jau patinka, tai ir mušam.

Balandžio 11 dieną vyko pjesių skaitymai, na o gegužės 23 – 25 dienomis vyks teatrakcija. Jos metu rodysime keturis spektaklius, pastatytus pagal mokinių pjeses.

Žiūrėsime - o gal šiais metais net ir pirma vieta bus?.. Iki šiol būdavo tik antros vietos, nes nerasdavome pjesės, kuri nusvertų visas likusias. O gal šiais metais bus?

Gal komisija pernelyg reikli, kad neranda?..

Na, mes ieškome tokio grynuolio. Būna – idėjos geros, bet autorius beraštis. Arba – struktūra prasta, bet minčių yra. Na ir kabinėjamės prie to. Juk jeigu pirmą vietą duosim bet kam, tai galvos: „Ai, čia š...as“.

Aišku, norint tapti nugelėtoju, reikia labai pasistengti. O koks atlygis už tai laukia?

Laureatai gauna pastatymą. Marškinėliais, diplomais, rašikliais mėginome dalintis, bet... Juk jaunimas gali tuos marškinėlius nusipirkti. Rašiklį irgi... Todėl mes atsilyginame ne kažkokiais daiktais - mes pastatome pjesę. Ir visi ją pamato. Aš manau, kad tam, kuris kuria, daiktas nėra svarbus.

Išduokite, kokia teatrakcijos ateitis? Gal planuojate ką nors keisti? Gal kažko pasigendate teatrakcijoje?

Nieko nepasigendame. Jeigu turėtume penkiasdešimt pjesių, būtų sunku atsirinkti - teatrakcija išaugtų iki savaitę ar net ilgiau besitęsiantį renginį. Kam to reikia? Tegu rašo tie, kurie nori rašyti. Nesvarbu, kad šiemet yra tik aštuonios pjesės. Bet jos yra geros pjesės.

Ko gali pasigesti, jeigu nelabai plačiai mąstai. Imsime mąstyti plačiau – galbūt darysime scenarijaus rašymus... Pjesės – toksai žanras... Jos labai sudėtingai parašomos. Štai prozą gali paprastai rašyti – kas ant seilės užėjo, tą ir suveli. O pjesę reikia išmąstyti. Aišku, galima irgi taip padaryti: surašyti viską, kas yra ant seilės, o tada ir išeina š...amas.

Taigi, mes planuojame, kad ši teatrakcija bus paskutinė. Kitais metais darysime kino akciją – lauksime scenarijų filmui.

Parašyti scenarijų filmui yra daug sunkiau negu parašyti pjesę. Jau tris metus darėme pjesių konkursus, tad laikas kažką keisti, tobulinti. Jeigu matysime, kad kino akcija nevyksta, vėl grįšime prie teatrakcijos. Visada reikia išeiti iš ribų, kurias susikuri pats. Nes kitaip apaugsi pelėsiais ir kerpėm.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės