Jaunimo Polis
Živilė Radytė. Keliaujame į mistiško, prikimšto demonų ir liguistų fantazijų, kambario vidų

2012-11-27

Yra toks kambarys, į kurį bent kartą gyvenime patenkame kiekvienas. Ten, akistatoje su pačiu savimi, viską apsvarstome: ko iš tiesų norime, kaip gyvename, kur link einame. Neretai ten nukeliauja jaunas žmogus, nepajėgiantis, o gal tiesiog nenorintis tapti sėkmingu galvotrūkčiais skubančios visuomenės mechanizmo sraigteliu... Tuo sėkmingu (o gal niekingu) sraigteliu, kuris kiekvieną darbo dieną aštuonias ar dešimt valandų sukasi aplink privalomą ašį, o sugedęs yra išmetamas lauk. Ten atsiduria žmogus, kuriam nepavyksta suvokti, kad jo gyvenimo tikslas - būti super motyvuotu robotu, apsiribojančiu pinigų ir įvairiausių daiktų kaupimu... Galbūt jau supratote, kur yra šis kambarys? Ir gal galite atspėti, kas nutinka žmogui, nukeliavusiam į kambarį, praryjantį „tobulos“ visuomenės atliekas?

Vieną tokią tragišką istoriją pasakoja jaunosios kartos lenkų dramaturgas Michal Walczak, beje, sparčiai populiarėjantis net tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje. „Kelionė į kambario vidų“ jau žinoma  Kauno valstybinio dramos teatro (rež. A. Jankevičius) bei Vilniaus Menų spaustuvės (rež. A. Areima) žiūrovams. O Klaipėdoje spektaklį pagal Michal Walczak pjesę turite galimybę išvysti „Aušros“ teatro studijoje – čia pjesės problematika pritaikyta jaunimui, bandančiam įsitvirtinti visuomenėje. Į kambario vidų keliaujame su „Aušros“ teatro studijos režisiere Edita Miliniene.

Pradėkime nuo pradžių. Apie ką pasakoja „Aušros“ teatro spektaklis „Kelionė į kambario vidų“?

Kai su trupe skaitėme ir analizavome tekstą, žingsnis po žingsnio atradome klodus, kurie slepiasi po pirmine nesėkmės istorija: socialinės, politinės aplinkybės, išskirtinis lenkiškas mentalitetas, religinė polemika. Bet supratome, kad visko neaprėpsime. Teko pjesę kupiūruoti, todėl pasirinkome  mums prieinamiausią ir aktualiausią psichologinį-socialinį sprendimą. Bet visa tai, ko atsisakėme, nedingo – tarsi egzistuoja šalia. Tiesą sakant, net ir praėjus pusmečiui po premjeros, dar iškyla naujų įžvalgų. Spektaklis kinta. Tikiuosi, gera kryptimi.

Pjesė kalba  apie kartą, patyrusią nemenką išbandymą:  griūva santvarkos ir sienos, keičiasi politinė ir ekonominė situacija,  senosios vertybės žlunga – kuriamos naujos. Tenka iš naujo išmėginti pasirinkimo ir apsisprendimo laisvę. Net ir socialistinio bloko šalyse, tokiose kaip VDR, Čekoslovakijoje, Lenkijoje (kas netikite, paskaitykite Antoni Libera „Madame“) daug dalykų buvo iš anksto nuspręsta. Ir apribota. O dabar  nebėra ribų ir uždangų. Bent jau iš pirmo žvilgsnio taip atrodo.

Išties yra per daug dalykų, kuriuos turi padaryti, kad būtum sėkmingas šioje visuomenėje: tu tiesiog privalai turėti diplomą, gerai apmokamą darbą, padorų automobilį,  butą centre, gražią merginą (žmoną), vėliau – statistinius du mielus vaikučius (taip rodo reklamose), kopti karjeros laiptais, statytis namą, pirkti naują automobilį, ilsėtis Ispanijoje, Turkijoje, Egipte... Grįžęs būtinai turi pasigirti  kolegoms darbe, dalintis nuostabiomis akimirkomis facebook`e ar nuosavame bloge, ir karts nuo karto po „meniškos“ fotosesijos pasivaidenti kokio madingo žurnalo (pageidautina) viršelyje... Arba tiesiog sugebėti būti laimingas. Be viso šito. Shito.

O mūsų spektaklis yra apie amžiną studentą, kuris, patekęs į „rinką“, nesugeba išgyventi, nes išėjęs iš kažkieno duotos bendrabutinės saugumo ir sąlygiško komforto zonos, tampa labai pažeidžiamas: pagaliau reikia suaugti,  priimti sprendimus, išmokti atsakomybės.... Reikia tiek daug dalykų... Vien noro viską pakeisti nepakanka. Tenka nusivilti... O skaudžiausia nusivilti savimi. Niekas nebenuleidžia iš dangaus, ką tau galvoti, kuo tikėti, ką jausti, ką daryti – staiga pajunti, kad nebeturi jokio pagrindo po kojomis. Ir tada tą didelį bauginantį ir tiek daug reikalaujantį pasaulį tenka kažkaip sumažinti – užsidaryti „kambaryje“, kad niekas nematytų tavo bejėgiškumo. Net tu pats.

Tiesa, mažas ekskursas į šalį... Pavasarį pasitaikė proga su keletu spektaklyje vaidinančių studentų nuvykti į Varšuvą. Gal pusdienį ieškojome pjesėje minimos Pružnos gatvės... ir radome. Gatvelė mažytė, pasislėpusi painiame labirinte, aplink rekonstrukcijos, statybos... ir tas senas namas, jei gerai pamenu, pastatytas 1898 metais – vaiduoklis, dabar jau aptvertas, užkaltais langais. Vienintelis toks, atlaikęs karus ir permainas. Žiūrėjome ir spėliojome, kuris Skuros kambario neatsidarantis langas... Nuostabus jausmas.

Ir kavinukė apačioje – toks bohemiškas lizdelis... septyniastešimtųjų stiliaus... palangės, nukrautos senomis plokštelėmis...

Pagrindinis veikėjas – Skura, koks jis? Kokių vidinių demonų draskomas jis ima ristis žemyn? O demonų spektaklyje esti su kaupu...

Skura žengia vieną drąsų žingsnį – palieka savo inkubatorių. Tačiau pasirodo, kad  yra per jautrus, per silpnas „išoriniam pasauliui“. Aišku, išlepintas – tai faktas. Žmogus, kurį reikia globoti. Toks, kuris praranda, suklumpa, traukiasi ir pasiduoda. Jis nėra kovotojas, nelinkęs lipti per kitų galvas. Daug galvoja, daug svajoja ir beveik nieko nedaro. Antiherojus. Savotiškas  Prarastasis. Galbūt jam ir reikia šalto dušo gyvenime... Bet jis neatlaiko. Todėl laiptelis po laiptelio leidžiasi žemyn savo sąmonės, vėliau ir pasąmonės laiptais... depresija, katatonija, psichozės...

Yra populiari frazė: kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. Aš ją verčiu kitaip: kas mūsų nenužudo, tas mus suluošina. O vėliau tenka ilgai gydyti žaizdas. Tik tada tampi stipresnis. Jei tampi.

Ši pjesė yra tarsi teatras teatre. Mes stengėmės išlaikyti autoriaus siūlomą mistiškąjį teatrališkumą. Skuros tragedijai vystytis padeda savotiška demoniška trejybė: Judas, Uždanga, Horacijus Išorinis. Tarsi dar maža būtų prarasti darbą, mylimąją, studijas, skandintis alkoholyje ir kraustytis iš proto. Kiekvienas jų „kuruoja“ tam tikrą Skuros gyvenimo sritį ir...  karščiuojančių smegenų dalį. Vaikinas lyg kokiam smagiam eksperimentui pasirenkamas pagrindiniu tragedijos veikėju: nagi pažiūrėkime, atlaikys...  ar sugniuš, priešinsis ar pasiduos? O jūs, mieli žiūrovai, turėsite galimybę visa tai stebėti... juk čia teatras... ir kokio norėtumėte finalo?

Bet kokiu atveju, kambarys yra Skuros galvoje – fantasmagoriška, liguistos vaizduotės iliuzijų prisodrinta erdvė,  kur už kiekvieno kampo tyko vis kitas demonas, gundantis vis kitu nuopoliu. Skura paklaidinamas, nebesuvokia, kur realybė, kur haliucinacijos, kieno balsai skamba jo galvoje, kieno įsakymus vykdo, ir „gyvenimėlis ima ristis žemyn“...

Įdomi Uždangos personifikacija: jis atleidžiamas iš darbo teatre, pasineria į alkoholizmą... Kokią prasmę spektaklyje turi šis uždangos virtimas gyva būtybe?

Gyvenimas... juk teatras. Mes visi turime tam tikrus vaidmenis šeimoje, darbe, visuomenėje. Ir jeigu   vaidmuo nepavyksta, mes dėl to sielojamės... Vieni esame geresni aktoriai, kiti blogesni... Kiekvienas žinome: dabar 8 valandas vaidinsiu tą, likusias – aną... Kartais parepetuojame mintyse būsimą sceną, sukuriame konfliktus, susipykstame ir susitaikome ar padrąsiname save – visa tai vaidmeniniai žaidimai.

Gal Uždanga yra niekam nebereikalinga gyvenimo teatro dalis – atgyvena. Mes tapome atviri, kartais visai mažai prisidengę...

Manau, ponas Uždanga – daugiaplanė personifikacija. Galėtų sau gyventi kažkur toks senas, niekam nebereikalingas kultūros žmogus, paniekintas, suklupęs, bet vis dar menantis „šlovingą“ praeitį, negaunantis užtarnauto dėmesio ir poilsio, pilnas pagiežos... puikus prototipas. Iliuzinėje teatro plotmėje jis tampa tarsi kokiu demonišku Judo įrankiu – su piktdžiugišku užsidegimu įsuka tragedijos karuselę, betarpiškai bendrauja su žiūrovais, komentuoja veiksmą – pagaliau jaučiasi toks svarbus ir reikalingas. Savaime peršasi istorinė aliuzija į „geležinę uždangą“ – ilgi dešimtmečiai politinio teatro: kruvina scena, marionetės, sufleriai, purvini užkulisiai...

Dar vienas originalus personažas – Tėvamotė. Kodėl tėvui ir motinai suteikiamas vienas kūnas ir viena asmenybė? Kokią įtaką tėvamotė turi Skurai?

„Vienas kūnas ir viena dvasia“. Tėvamotė - tai pažeistos, liguistos Skuros sąmonės ir pasąmonės klodų susiliejimas. Galima sakyti, kad tėvas ir motina pjesėje yra tas hiperbolizuotas vienis, kuris viską už visus nusprendžia – moralinis imperatyvas, amžinas priekaištas, tarsi koks milžiniško dydžio smegenų auglys, vis tinstantis ir tvinksintis... “ Nes tu, sūnau, gyventi taip ir neišmokai...“

Spektaklyje tėvamotė yra bauginanti, keičianti pavidalą, bet kartu ir komiška. Man ji komiška. Baisiausias košmaras, prikaišiotas vaikystės baubų ir iškreiptų iki komizmo seksualinių fantazijų. Iš tiesų, pjesėje nemažai scenų, ironiškomis užuominomis ar net tiesmukai agresyviai demonstruojančių nerealizuotą libido.  Statydami spektaklį kai ką truputėlį sušvelninome, kai kas liko. Šiek tiek pikantiškų prieskonių...

Skuros geriausias draugas Auksis yra visiška jo priešingybė: „atsipūtęs“, sėkmingas, turintis pažinčių bei be sąžinės graužaties suviliojantis geriausio draugo merginą. Kodėl pasirenkamas būtent toks veikėjas? Kaip judviejų santykiai atspindi visuomenės mechanizmo veikimo principus?

Auksis tiesiog yra vėjo pamušalas, kuris neturi jokių skrupulų. Visuomenė pasidalinusi į tokius žmones, kurie veikia per daug negalvodami, dėl nieko nesijaudindami, ir jiems viskas sekasi... ir į tuos, kurie daug mąsto, sielojasi dėl įvairiausių nuosavų ir pasaulinių problemų, ir jiems būna taip sunku gyventi...

Šis duetas papildo vienas kitą. Auksio paviršutiniškumas sudaro ryškų kontrastą Skuros skausmui.

Auksis tikrai ne herojus ar tobulas pavyzdys – jis tuščias kiautas, daug investuojantis į savo imidžą, „normalus“. Kodėl jam sekasi? Gal jis tiesiog sėkmingai įsukto visuomenės mechanizmo „dirbk-pirk-mirk“ tobulas sraigtelis. Dalis žmonių tokie jau yra. „Don‘t worry, be happy“. Aš nežinau, ar tuštybė yra sėkmės formulė... ir nežinau, kaip gyventi teisingiau, laimingiau. Kiekvienas renkasi pats.

Stipriausias spektaklio personažas, turintis didžiausią įtaką įvykių eigai, žaidžiantis Skuros likimu – Judas. Kas jis? Demonas? Kokios šio personažo sąsajos su biblijiniu Judu?

Judas yra tarsi Skuros antrasis „aš“: jo paniekinta meilė, virstanti neapykanta ir agresija, karščiuojančios smegenys, liga, priklausomybė. Judas užvaldo Skurą, jį kankina, murkdo žemiausiuose pasąmonės kloduose, kartu likdamas vieninteliu draugu, tegu ir įsivaizduojamu. Tai – didysis lėlininkas, tampantis visas tragedijos virveles ir akivaizdžiai įrodantis Skuros silpnumą.

Kita vertus, Judas – demonas,  iš tamsos atkeliavusi dvasia,  neturinti atitikmens realiame pasaulyje, nuolat keičianti pavidalus, nesugaunama. Taip mes analizavome.  Kiekviename iš mūsų yra kažkiek Judo, kuris kartais prabyla – pyktis, agresija, žiaurumas. Vieni savo Judą yra uždarę giliai, kiti  retkarčiais išleidžia, o treti...

Šis vardas be jokios abejonės visiems asocijuojasi su apaštalu, išdavusiu Kristų.  Tačiau biblijinis Judas labai kentėjo dėl savo išdavystės, o „kambarinis“ – ne, jis nesisieloja. Biblijinis neturi tikslo prisijaukinti, o paskui išduoti. O šis Judas ciniškas ir negailestingas. Jis tarsi pasąmonės gaivalas, apnuoginantis skausmą ir paliekantis. Nuodas, kuris viską nudažo raudona-juoda spalva.

Kodėl jam duodamas būtent apaštalo vardas – autoriaus reiktų paklausti.

Pabaigoje Skura nužudo buvusią merginą Elę ir savo draugą Auksį. Kambarys jį „praryja“. Ar realybėje, žmogus, patekęs į tokį „kambarį“, turi išėjimą? Kaip iš jo pasprukti?

Visi esame patyrę tą nerimą ir nežinią, kai aplinkybės susiklosto tikrai nepalankiai... Žemė ima slysti iš po kojų, tenka stabtelti, apsidairyti, gal ir suklupti. Tada vėl apsidairyti ir viską įvertinti naujai.

Bet vis tiek reikia keltis ir eiti – bet kokiu atveju. Svarbiausia neleisti vidiniam Judui – tam blogiui, pykčiui, nevilčiai – nugalėti tave. Negali pasiduoti. Turi surasti jėgų pasipriešinti, atrasti kažką gero, šviesaus kiekvienoje dienoje, kiekvienoje akimirkoje. Galų gale lieka žmogiškumas. Agresija, nukreipta į aplinkinius ir save yra nepateisinama.  Dažniausiai niekas kitas nekaltas dėl mūsų asmeninių nesėkmių ar neišsipildymų, tik mes patys. Suprantama, nekalbu apie ligą – tai atskira tema.

Manau, nebūtina tapti  sėkmingu visuomenės sraigteliu – svarbiausia tiesiog išlikti savimi ir nepasiduoti niveliacijai. Ieškoti savo kelio.

Bet spektaklis nėra receptas ar moralas. Kaip ir joks kitas meno kūrinys. Aišku, neverta dabar diskutuoti, kas yra menas, o kas ne. Žiūrovas, skaitytojas ar kitoks (meno) vartotojas pats turi nuspręsti ir atsirinkti, ar priimtina jam tai, ką mato – tie sukurti  ar atspindintys realybę pasauliai, tos idėjos, emocijos. Ir kokius jausmus tai sukelia – priverčia susimąstyti, suklusti ar tiesiog pasimiršti po kelių minučių. O  kuriančiojo tikslas – nepalikti stebinčiojo abejingo. Manau, viskas paprasta – paveiku arba ne. Išvadas visi susidėlioja patys.

Gedimino Milinio nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės