Jaunimo Polis
Živilė Radytė. Pabėgimas į teatrą

2012-11-19

Visais laikasi visuomenė buvo saistoma taisyklių, įvairiausių normų, primetamų vertybių. Trokšdamas gyventi darnoje su visais, turi mąstyti kaip visi, elgtis kaip visi, mėgti tai, ką mėgsta visi... Ak, bet aš ne apie tai! Apie tai, kad tūnant (ar trūnant?) šioje visuomenėje kartais taip norisi maištauti, būti netobulu, neįsitekti į šabloną ir pasidžiaugti savo kitoniškumu! Tačiau viešumoje tai smerktina... Tad ką daryti, kur dėtis?

Yra viena tokia stebuklinga vieta, apgaubta mistikos ir stebuklų... Čia žmonės pamiršta apie savo baimes, tarsi nebereikalingą gobtuvą nusimeta išlikimo nerimą, įvairiausius kompleksus bei nervinius tikus ir atveria tikrąjį savo grožį – sielą, pritvinkusią emocijų, demonų ar angelų, riksmo, juoko, ašarų. Apie šią antgamtišką, paslaptingo magnetizmo apgaubtą vietą kalbame su teatro studijos „Aušra“ auklėtiniais - abiturientais Jonu Viršilu ir Agne Jurkute.

„Aušros“ teatrą pradėjote lankyti prieš ketverius metus – aštuntoje klasėje. Kaip atsirado teatras jūsų gyvenime?

Jonas: Mūsų mokykloje apsilankė režisierius Antanas Milinis ir pakvietė ateiti į „Aušros“ teatrą. Aš jau ankščiau norėjau vaidinti, bet pats niekada neieškojau, kur galėčiau realizuoti šį troškimą. Tada „bac“ ir pats teatras atėjo į mano gyvenimą. Dabar lankau režiesierės Editos Milinienės grupę.

Agnė: Aš taip pat pradėjau lankyti teatrą visiško atsitiktinumo dėka. Kai atėjo režisierius pakviesti, labai skeptiškai sureagavau. Ai, galvojau, nesąmonė... Niekada negalvojau apie teatrą, bet mane paskatino draugai ir mokytojai, tad pagalvojau, kad reikia pabandyti. Ir štai taip netikėtai atsiradau čia, režisieriaus ir teatro vedėjo Gedimino Milinio grupėje.

Yra daug saviraiškos priemonių: šokiai, muzika, dailė, keramika... Kodėl pasirinkote vaidinti?

Jonas: Čia gali išlieti susikaupusias emocijas. Man scena atrodo labai stebuklingas dalykas. Esu ir dainavęs scenoje, ir grojęs, bet vaidyba yra geriausia, ką man teko patirti. Anksčiau iš mokyklos ateidavau į teatrą kamuojamas galvos skausmų, o išeidavau su šypsena, atidavęs visas savo emocijas ir vėl pasirengęs kibti į mokslus.

Agnė: Man buvimas scenoje suteikia pasitenkinimą. Aš taip pat ateidavau susinervinusi dėl to, kad kažkas nepasisekė mokykloje ar kitur. O teatre apie viską pamiršdavau. Čia aš apsivalau ir pasikraunu kažko naujo. Juk tiek daug emocijų gali išvystyti vaidindamas. Dainuoji daugmaž viena emocija: priklausomai nuo to, liūdna ar linksma tavo atliekama daina. O spektaklyje personažo charakteris kinta: yra emociniai pakilimai, nusileidimai. Dar vienas nuostabus dalykas – improvizacija. Tai yra labai įdomus iššūkis, suteikiantis daug azarto. Aš manau, kad teatras yra išskirtinė veikla. Teatras yra kelionė į save ir per save. Kitur tu darai kažkokius konkrečius dalykus, kas jau yra seniai išbandyta. O čia yra kitaip. Čia turi įdėti daug savęs, o ne tik atkartoti, ką tau parodė.

Jonas: Ši veikla yra tarsi aptraukta mistikos. Kažkokiu momentu, visai netikėtai čia atrandi save. O gal, visai netikėtai, randi ir tai, ką nemanei turįs, koks nemanei esąs. Teatre turi būti kitoks nei visi: turi būti išskirtinis, charizmatiškas, turi tiesiog švytėti savo esybe.

Agnė: Ir privalai būti labai įvairiapusis. Kiekviename spektaklyje atlieki vis kitokį vaidmenį, tad turi turėti savyje labai daug spalvų. Yra tokių epizodų, kai reikia „perlipti“ per save – savo įsitikinimus, barjerus. Tai labai keičia charakterį, įgauni daugiau drąsos.

Tikra tiesa, kad scenoje dažnai tenka būti kardinaliai kitokiu nei esi gyvenime. Ko išmoko tokia patirtis?

Jonas: Iš vaidmenų tu mokaisi gyventi. Ir išvis... tai padeda suprasti, kas šiame pasaulyje yra tikra. Nors, juk pats gyvenimas yra teatras. Mes kiekvienas vaidiname savo rolę.

Agnė: Spektaklyje dažnai būna vaizduojami gyvenimiški dalykai ir tu atlikdamas vaidmenį gali prisiminti situacijas iš savo gyvenimo arba net pasiruošti būsimai situacijai.

Jonas: Gal tu išmoksi tą būsimą situaciją išspręsti kitaip – į gerąją pusę.

Agnė: Ypač to išmoksti iš spektaklių, kuriuose nagrinėjami įvairūs santykiai tarp žmonių. O dirbdamas kolektyve išmoksti komandinio darbo. Dažnai turime gelbėti vienas kitą iš sudėtingų situacijų spektaklio metu.

Jonas: Komandinis darbas labai moko atsakomybės, bendravimo, tarpusavio supratimo. Tu atsakai ne vien už save – atsakai už visą komandą, už kiekvieną žmogų, kuris yra scenoje.

Esate suvaidinę kone dešimtį vaidmenų. Kokius personažus jums dažniausiai tenka įkūnyti?

Jonas: Aš kažkodėl visada vaidinu visokias „skatynas“ arba tokius bjaurius diedus. Bjaurybes, kurie skriaudžia kitus.

Agnė: O aš rėkiančias bobas!...

Jonas: Blogį vaidinti nėra lengva. Reikia įsileisti į save kažkokią tamsumą, o paskui iš jos išeiti. Tamsiausias mano įkūnytas personažas buvo Judas. Iš pradžių labai kračiausi šio vaidmens – juk tai yra šlykštynė. Bet paskui supratau, kad tai tik vaidmuo.

Ar būna gyvenime tokių situacijų, kai pagalvojate ar pasielgiate kaip kažkada jūsų įkūnytas personažas?

Jonas: Būna!.. Vis tik, matyt, tas Judas kažkiek užnuodijo mane...

Agnė: Aš nežinau, ar koks nors vaidmuo paveikė mane konkrečiai. Bet kadangi man dažnai tekdavo tokie tvirtų, daug rėkiančių moterų personažai, tai ir realiame gyvenime įgavau tvirtybės priimant įvairius sprendimus, nebebijau išsakyti savo nuomonę, padėti tvirtą tašką. Teatras man suteikė pasitikėjimo savimi ir stiprybės ginant savo interesus.

Jonas: O aš atvirkščiai. Anksčiau buvau truputį bjauraus charakterio: dažnai būdavau susinervinęs, egoistas, galėdavau ginčytis su režisieriais, buvau nepagarbus... Aš tiesiog negalvodau apie pasekmes. Tačiau ilgainiui teatre tapau kitoks – protingesnis, brandesnis. Bet negalėčiau pasakyti, kas konkrečiai mane pakeitė. Net nepastebėjau, kada tai įvyko. Gal dėl to teatras ir yra tokia stebuklinga vieta, nes ji tave keičia nepastebimai.

Agnė: Mane teatras apsaugojo nuo bandos jausmo. Tada, prieš pradedant lankyti teatrą, vos netapau pudrine, vaikinams patinkančia lėlyte. Tačiau teatro dėka nustojau dažytis ir išmokau pasakyti „ne“. Nebebuvau tas paskui visus lakstantis šunytis, ėmiau labiau laikytis savo principų... Juk teatras ir suformavo tuos principus. Išmokau labiau save vertinti ir tą vertę parodyti kitiems. Anksčiau buvau dalis pilkos masės, o dabar aš jau esu asmenybė.

Vaidyba gali  tapti ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu. Ar tenka realiame gyvenime vaidinti?

Jonas: Iš tikrųjų, kartais pastebiu, kaip aš kai kuriose situacijose tiesiog suvaidinu ką nors, kad išsisukčiau, kad „išslysčiau“ iš nemolonios padėties. Tam, kad neįkliūčiau suvaidinu nuskriaustą, o gal labai pasitikintį savimi... Mano nuomone, mes gyvenime dažnai vaidiname patys to nesuvokdami.

Agnė: Tie, kurie vaidina, toliau nueina... Taip, tai yra melas, bet gyvenime yra daug melo. Aš manau, kad jeigu sugebi reikiamu metu pasislėpti po reikiama kauke, tai yra privalumas. Bet vaidinimas tinka tik tam tikrose situacijose. Juk jeigu žmogus santykiuose yra nenuoširdus ir dažnai meluoja ar vaidina, tai yra negerai. Bet teatras mus išmokė ne tik meluoti. Jis suformavo mus kaip stiprias asmenybes, o tai tikrai mums pravers siekinat karjeros ar kitose srityse.

Jonas: Gyvenimas nėra toks paprastas. Turi būti stiprus.

Abu esate abiturientai. Ką ketinate studijuoti?

Agnė: Ketinu studijuoti mediciną, o tai visiškai neturi jokių sąsajų su teatru.

Jonas: Aš taip pat – mediciną, odontologiją.

Agnė: Teatras mums yra aistra, bet gyvenime norisi to stabilumo, užtikrintumo. Niekada nežinai, kas bus rytoj, kai dirbi teatre. Šiandien tu turi vaidmenį, rytoj gali nebeturėti.

Jonas: Mes abu norime vaidinti. Bet ši profesija gąsdina.

Kas turėtų pasikeisti teatro kultūroje, kad pasirinktumėte aktoriaus duoną?

Agnė: Tikrasis teatras yra visomenės užmirštas. Dabar visi žino tik tas popsines komercines komedijas.

Jonas: Dažnai į rimtų spektaklių premjeras žmonės eina tik tam, kad būtų pastebėti: „O, žiūrėkite, aš atėjau į Koršunovo spektaklį. Va, kokia aš pasipuošusi. Oi, čia ir meras yra, einu pasisveikinti“.

Agnė: Dauguma net neina į teatrą, nes galvoja: „Ką aš čia pamatysiu, kas čia įdomaus“.

Jonas: Juk „telikas“ yra. Arba galiu parsisiųsti filmą apie vampyrus. Dabar toks mentalitetas... Žmonės tingi galvoti, dėl to ir renkasi komercinius spektaklius. Ateina, pažvengia, ir išeina.

Agnė: Žmonės yra paskendę rutinoje. Jiems yra brukama: tu sėdėk savo vietoje, neišsišokinėk. Ir mokykloje tas pats...

Jonas: Vaikai nuo mažų dienų turi būti mokomi lankytis spektakliuose. Kai kurie mūsų bendraamžiai dar nė karto nėra buvę teatre. Tėvai ir mokytojai turi ugdyti jauno žmogaus mentalitetą, taip keisis ir visuomenė bei jos požiūris į kultūrą. Jeigu nieko nedarysime, tada iš visos mūsų kultūros liks tik popsas. Bet mes tikim savo karta, nes viltis, nors ir būdama durnių motina, miršta paskutinė.

Nuotraukose - Jonas ir Agnė "Aušros" teatro spektaklyje "Skaistumas" (rež. Edita Milinienė). Gedimino Milinio nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės