Dizainas ir architektūra
Tomas Pabedinskas. Naujos žvilgsnio ir gyvenimo trajektorijos

2009-02-02

Fotografijos savitumą apibrėžia jos dvilypumas: fotografinis atvaizdas visada yra ir objektyvus tikrovės pėdsakas, ir subjektyvaus fotografo žvilgsnio projekcija. Šios prieštaringos fotografijos savybės nuotraukų serijoje „Akropolis“ tampa ypač svarbios – jos nurodo kelias skirtingas kūrinio interpretacijos plotmes. Viena vertus, fotografijos fiksuoja įvairių laikotarpių Kauno bažnyčių ir naujausios, šiandieninį miesto veidą formuojančios architektūros sankirtas. Kita vertus, nuotraukos nužymi fotografo žvilgsnio trajektorijas ir tuo pačiu nurodo numanomą jų išeities tašką – PC „Akropolis“. Tiek objektyvių urbanistinių pokyčių dokumentacija, tiek žiūros taško ir žvilgsnio perspektyvų pasirinkimas atitinka bendrus miesto kultūrinės ir socialinės struktūros pokyčius: naujo traukos centro, kuriuo tapo prekybos centras, atsiradimą ir praeityje susiformavusių urbanistinių erdvių pasitraukimą į viešojo gyvenimo periferiją.

Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia


Nuošalyje palikę „plika akimi“ matomą miesto veido kaitą, kuriai, be abejo, didelę įtaką turėjo naujo prekybos giganto iškilimas Kauno centre, dėmesį atkreipkim į ne taip lengvai pastebimus, tačiau ne mažiau įdomius viešojo gyvenimo formų pokyčius, kuriuos taip pat katalizuoja tokių prekybos centrų ekspansija. Tie pasikeitimai pirmiausia įdomūs bei svarbūs todėl, kad peržengdami grynai architektūriniu ar urbanistiniu požiūriu apibrėžiamas miesto dimensijas jie vienaip ar kitaip paliečia daugelį miestiečių ir įtakoja įvairias jų gyvenimo sritis – nuo paprasčiausio apsipirkimo ir laisvalaikio įpročių iki savivokos ir diena iš dienos kartojamų savo socialinės tapatybės perkūrimo ir įtvirtinimo ritualų.

Tad nenuostabu, kad jau prieš keletą metų, kai ant Nemuno kranto šalia Karmelitų bažnyčios dar nedunksojo nauja vartojimo „šventovė“, apie prekybos centrų reikšmę mūsų gyvenimui rašė ne vien architektai ir urbanistai. Tuomet teatrologas dr. Edgaras Klivis pastebėjo, kad į prekybos centrus minios traukia ne tik ir ne tiek įsigyti konkrečių prekių, materialių daiktų, kiek patirti ištęsto pirkimo proceso malonumo, praleisti laisvalaikį erdvėje, kuri prabangos, išskirtinumo ir pramogų ženklais kuria atitrūkimo nuo kasdienybės ir pirkimo rutinos iliuziją. Jei šiandien atsiverstume prekybos ir pramogų sostinės „Akropolis“ tinklalapį, tai pamatytume, kad šios įžvalgos buvo pakankamai toliaregiškos – lankytojai viliojami, internete pateikiant tokius raktažodžius kaip „grožis“, „nugalėtojams“, „atitrūkti“ ir „mėgautis“. Be to, viešai atliekami pirkimo ritualai tampa ne vien malonumo šaltiniu, tačiau ir svarbiu savo socialinio statuso įtvirtinimo būdu – ko gero, pats apsilankymas ir pirkimas prabangos prekių parduotuvėje yra nemažiau, o gal ir labiau išraiškingas pirkėjo visuomeninės padėties demonstravimas už patį brangaus daikto turėjimo faktą. Panašūs savo identiteto apibrėžimo spektakliai nuolat atliekami ir kitose prekybos centrų erdvėse: pasažuose, kurie daugeliui atstoja improvizuotus podiumus, kviečiančius, visam pasauliui (telpančiam po prekybos centro stogu) stebint, su ypatingu užsidegimu atlikti pasirinktą įvaizdį atitinkantį vaidmenį; kavinėse, kuriuose gali būti matomas ir stebėti kitus ar vitrinų atspindžiuose, kuriuose save atpažįsti kaip dirbtinio, tačiau vis vien svaigaus mados ir grožio šou dalyvį. Tačiau, pasak E. Klivio, prekybos centras siūlo jau parašytus, išbaigtus vaidmenis, jame nenumatyta vieta asmeniniam spektakliui ir pirkėjo individuliai vaizduotei.

Kauno Archikatedros bazilikos bokštas

Kairėje: Kauno Jėzuitų gimnazijos bokštas. Dešinėje: Rotušės bokštas


Tačiau tik nedaugelis renkasi alternatyvias laisvalaikio ir socialinio gyvenimo formas, kuriose individualumas ir tikrasis kūrybiškumas vis dar yra svarbūs. Žinoma, Kauno centre gyvuoja ir gimsta ne viena tokia iniciatyva, tačiau ne mažiau čia ir miesto tuštėjimo ženklų: paskutinysis iš Laisvės alėjoje (kino festivalių ar kitomis išskirtinėmis progomis) veikiančių kino teatrų „Romuva“ rodo vis mažiau gyvybės ženklų, o netrukus gali atgimti kaip dar vieni lošimo namai, parduotuvės „Merkurijus“ pastatas, ne vieną dešimtmetį buvęs savotišku centrinės miesto gatvės akcentu, taip pat jau pasmerktas išnykti ir paskutinėmis savo gyvavimo dienomis praeivius nejaukiai nuteikia už vitrinų juoduojančia apleistų prekybos salių tuštuma. Tuo tarpu Vienybės aikštėje vietoj žaliosios zonos, kurią pavasariniai „Kaunas Jazz“ festivaliai ir studentija jau buvo pavertusi jaukia neformalių susitikimų erdve, dabar įsikūrė biznio centro automobilių stovėjimo aikštelė. Galima būtų vardinti ir kitus pavyzdžius, bylojančius apie viešojo gyvenimo pasitraukimą iš jam įprastų, per ilgą laiką tradicinėmis tapusių miesto erdvių arba prisiminti fotografo Gintaro Česonio kūrinį „Parduota laisvė“, susidedantį iš daugybės stop kadrų, kuriuose Laisvės alėja užfiksuota pro pirkinių vežimėlio groteles. Ir iš tikrųjų, į ką buvo iškeista laisvė judėti individualiomis trajektorijomis istorinio miesto gatvėmis, savarankiškai rinktis, kur ir kaip pirkti, praleisti laisvalaikį, įgyti naujos kultūrinės patirties ?

Tiesą sakant, šie skirtingi miesto gyventojų poreikiai niekur neišnyko, tik daugelis juos dabar tenkina vienalytėse didžiulių prekybos centrų erdvėse, kuriose kino salės, parduotuvės, poilsio zonos su dirbtiniais augalais ir fontanais nei funkciniu, nei architektūrinio erdvių organizavimo požiūriu nėra griežtai vieni nuo kitų atskirti. Visa tai ir daugelis kitų miesto viešojo gyvenimo tradicinių erdvių pakaitalų prekybos centre susilieja į vientisą (prekių, paslaugų, pramogų, populiariosios kultūros) vartojimo sceną. Joje vaidinamo spektaklio dekoracijomis virsta ištisas miesto modelis, tik daugelio veiksnių suformuotą realaus miesto įvairialypiškumą čia niveliuoja visų prekybos centro zonų bendra paskirtis. Beje, kalbant apie Kauno „Akropolį“ prekybos centre telpančio miesto modelio samprata nėra vien tik metafora – jo užimamoje teritorijoje buvusių pastatų fragmentai bei gatvės, kurių pavadinimais dabar vadinami prekybos centro pasažai, buvo integruoti į bendrą naujo pastato architektūrinį sprendimą.

Taigi čia betrūksta vos kruopelės lakios filosofo fantazijos, kuria Jeanas Baudrillardas sužavėjo daugelį postmodernaus pasaulio intelektualų, kad prekybos centruose kuriamą įvairovės, laisvo pasirinkimo, pramogos, išskirtinumo iliuziją galima būtų pavadinti hiperrealia. Tereikia vieno kritiško žvilgsnio, kad ir lietuviškuosius hipermarketus galėtume pamatyti kaip miestų „branduolius“, o tikruosius miestus – kaip tų hipermarketų „palydovus“ ir galbūt pasigrožėti juos tarpusavyje jungiančių transporto srautų pulsacija, primenančia Godfrey‘aus Reggio filmo „Koyaanisqatsi“ („Kojaniskaci”) vaizdus. Jei toks kritiškas žvilgsnis būtų nukreiptas į Kauno „Akropolio“ vidines erdves, o jo aprėpti vaizdai užfiksuoti fotografijose, pastarųjų demaskuotas prekybos ir pramogų sostinėje vykstančio gyvenimo iliuziškumas, ko gero, niekuo nenusileistų praėjusių metų festivalio „Kaunas Photo“ didįjį prizą laimėjusio austro Reinerio Riedlerio fotografijų serijai „Dirbtinės atostogos“, kurioje įamžintas poilsio dirbtiniuose kraštovaizdžiuose absurdas.

Tačiau kol kas, palikę hiperrealias vartojimo erdves, pakilkime į viršutinį „Akropolio“ stovėjimo aikštelės aukštą ir besižvalgydami į tolumoje dūluojančius bažnyčių bokštus prisiminkime, kad vardas, kuriuo dabar vadiname prekybos centrą, skirtą vartojimo ritualams, anksčiau pirmiausia reikšdavo virš Atėnų iškilusį antikinių šventyklų kompleksą.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės