Dizainas ir architektūra
Dalius Stancikas. Lietuvos kultūros politika – svarbiausioms vertybėms pinigų nėra

2009-01-21

Vilnius apie savo tapsmą kultūros sostine pasauliui paskelbė ne Geležinio vilko staugimu nuo pavojingai slenkančio Gedimino kalno ir irstančios kunigaikščio Aukštutinės pilies, bet kelių milijonų vertės fejerverkais nuo pagrindinės šventovės – Vilniaus katedros, taip dar labiau paspartindamas bažnyčios pleišėjimą.

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui Valstybė savo svarbiausiu akcentu pasirinko be jokių istorinių duomenų iš šiuolaikinių plytų mūrijamus butaforinius Valdomų rūmus, tuo tarpu tą įsimintiną Liepos 6-ąją vienas iš legendinių vėlyvosios gotikos pastatų –  Šv. Onos bažnyčia dėl irstančio fasado ir stogo gali taip ir likti nuo svečių atitverta pastoliais - ji nepateko į jubiliejinės programos finansavimą.

Valdovų rūmai svarbiau už Katedrą

Technikos mokslų daktaras Vytautas Kuliešius, šiuo metu atliekamų Vilniaus katedros būklės stebėjimų elektroniniais prietaisais grupės narys, patvirtino architektūros konstrukcijų ekspertų Josifo ir Jelenos Parasonių prieš trejus metus termografiniais tyrimais paremtas išvadas, kad viena iš Katedros pleišėjimo priežasčių yra šalia vykstančios Valdovų rūmų statybos. „Nuo Valdovų rūmų pusės padidėja nuosėdžiai. Didelį poveikį Katedrai turėjo ir aikštės dangos keitimas. Pastatas dėl savo istorinės praeities yra labai nevienalytis, problemos kaskart vis naujos – plyšių plotį veikia ir temperatūrų skirtumai, ir fejerverkai. Katedros būklę reikia nuolat stebėti“, – pritarė V. Kuliešius.

Bernardinai.lt jau rašė, kad, pradėjus statyti Valdovų rūmus ir skilinėti Katedrai, 2005 metais instruktoriai Parasoniai nustatė, jog Vilniaus arkikatedros būklė yra galimai avarinė, centrinės kolonos nenumaldomai svyra, būtini skubūs ir išsamūs pamatų tyrimai. Tačiau jie nebuvo atlikti, tik nudažytas fasadas ir suremontuotas stogas. O šiandien, po trejų metų, Katedroje veriasi vėl nauji plyšiai.

Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos vyr. ekonomo pavaduotojas Rimantas Dalgėda sakė, kad jo, kaip žmogaus, noras būtų atkasti visus Katedros rūsius, padaryti normalią ekspoziciją ir sustiprinti pamatus. Dar kai Vilniaus meras Rolandas Paksas tvarkė Katedros aikštę, jis jau tuomet kalbėjo, kad reikėtų sutvirtinti ir Katedros pamatus, bet „niekam tada tai nerūpėjo“. „Dabar patys įsivaizduokite, reikės vėl nuimti granitą, ir tai ne vieno milijono vertės darbai. Be to, kai kurie mokslininkai mano, jog geriau pamatų dabar neliesti ir palikti tai ateities kartoms“, – sakė R. Dalgėda.

Tačiau kodėl valstybė per šešerius metus rado pusantro šimto milijonų litų „blogiausiu rekonstrukcijos, neistorinio mąstymo ir kultūrinio avantiūrizmo pavyzdžiu“ neseniai dailės istorikų pripažintiems Valdovų rūmams, o neranda kelių milijonų unikalios vertės Vilniaus katedros tyrimams ir išsaugojimui? – klausiame arkivyskupijos ekonomo, kas, jo nuomone, lemia valstybės kultūrinius ir dvasinius prioritetus.

„Pagal dabartinius įstatymus už pastato būklę atsako jo savininkas, taigi šiuo atveju būtų Vilniaus arkivyskupija. Lietuvos valstybė yra pasirašiusi su Šventuoju Sostu sutartį, pagal kurią taip pat remia bažnyčias – istorinius paminklus. 2005 metais, kai atsirado plyšiai Katedroje, už valstybės skirtus pinigus buvo sutvarkytas avarinės būklės stogas, Šv. Kazimiero koplyčioje smiltainis krito žmonėms ant galvų, pakeisti langai ir sutvarkytas fasadas. Dar truputį padažysime pavasarį, – sakė R. Dalgėda, negalėdamas tiksliai prisiminti tuomet skirtos pinigų sumos. – Reikėtų ieškoti archyve. O daugiau iš valstybės gaunamų pinigų Katedrai skirti negalime. Tenka rūpintis pačiomis avaringiausiomis bažnyčiomis - pažiūrėkite, kokios būklės yra Misionieriai, Rasos, Rapolo stogas taip pat avarinis, dar Šv. Onos bažnyčia. Ir tai labai dideli pinigai. Katedros būklė, palyginti su tomis, tikrai nėra bloga“, – dėsto savo ir Bažnyčios rūpesčius R. Dalgėda.

Tai ką daryti?

„Matot, formaliai pagal įstatymus viskas būtų lyg ir teisinga, už pastatą pirmiausia atsako savininkas. Kita vertus, mes atgavome tokį palikimą, kad be rimtesnės valstybės paramos Bažnyčia nėra pajėgi susitvarkyti. Juk sovietmečiu būdavo stengiamasi, kad bažnyčios ir vienuolynai kuo greičiau sugriūtų, juk prisimenate...“

Prisimename. Bet gal Bažnyčia per mažai prašo?

„Ką jūs. Šv. Onos bažnyčią bandėme įtraukti į Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo programą, bet atgarsio taip niekur nėra. O baimė yra – tikrai krenta tos plytos, klebonas skundėsi, bet nežinome, ar spėsim iki liepos mėnesio, gal ten vis dar stovės tie pastoliai. Per Šventojo Sosto programą šiems metams prašėme 1,2 milijono, gavome nepilną milijoną... Džiaugiamės ir taip, nes norėjo, kad tie pinigai patektų kitai programai“, - lyg ir džiaugiasi Vilniaus arkivyskupijos vyr. ekonomo pavaduotojas.

Jubiliejai be išliekamosios vertės

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato vadovė Audronė Kasperavičienė taip pat sunerimusi dėl Katedros būklės. Ji įsitikinusi, kad naujametis fejerverkas buvo paskutinis fejerverkas nuo Katedros pastato. Fejerverkų sukelta vibracija kenkia - apie Pilių rezervato prašymu šiuo metu atliekamus tyrimus ji laišku informuos Vilniaus merą ir tikisi būti išgirsta. „Šie tyrimai nėra labai išsamūs, tačiau ir taip atliekami už labdarą - pasirodo, kad dar pas mus kažkas daroma ir be pinigų, – dėkinga A. Kasperavičienė. – 2005 metais, kai tik mūsų įstaiga įsikūrė, sudarėme komisiją Katedros būklei stebėti, parengėme programą šiuolaikinei stebėjimo technikai įsigyti. Ji nėra pigi, apie 400 tūkstančių litų, tačiau jos panaudojimas juk būtų nevienkartinis: būtina stebėti ir kaip veikiama Aukštutinė kunigaikščio pilis, nes  kalnas ten slenka, taip pat reikėtų stebėti ir Šv. Onos, Bernardinų bažnyčių bažnyčių būklę, nes jos taip pat yra pastatytos ant vadinamųjų nestabilių gruntų. Taigi 2006 m. kreipėmės ir į tuometinį kultūros ministrą (Joną Jučą - red.), ir į Vyriausybę, visur išvaikščiojome, bet, aišku, jokių pinigų tyrimams negavome. Bandysime vėl kreiptis į naują Vyriausybę, nors krizės metu šansų, matyt, dar mažiau. Visiškai pritariu mokslininkų nuomonei, kad Katedra turi būti nuolat stebima. Mano žiniomis, po 1931 metų potvynio, kai pamatai buvo išplauti, Stepono Batoro universiteto konservavimo katedra parengė templių veržimo programą. Jos tikslas – pagal situaciją tomis templėmis pamatus arba suveržti, arba atleisti. Ši programa sovietmečiu nebuvo vykdoma, o ir ji pati dar nėra surasta, dalis jos yra mūsų archyvuose, dalis – Lenkijoje, bandysim ieškoti“, - planais dalijosi A. Kasperavičienė.

Ir dar papasakojo apie kitą „dar į viešumą neiškilusią Katedros problemą: karališkąją kriptą, kur palaidota Barbora Radvilaitė, Elžbieta, Vazos širdis, Aleksandras Jogailaitis - šią žymiausią tautos kapavietę būtina kuo greičiau restauruoti: vaizdas nekoks, instaliacija baisi.“ Šiai programai Pilių rezervatas finansavimo taip pat laiku negavo, o jau po to nusprendė įvykių neskubinti: „Galvojome, jei darys šitiems visiems jubiliejams, žinote, kaip pas mus greitai daro, tai geriau tegu neskubėti. Prisipažinsiu, kad nematau, kad mūsų šitiems garsiems jubiliejams būtų padaryta kas nors, kas turėtų išliekamąją vertę“.

Ar sutvarkysim Bekešo kalną?

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato vadovė A. Kasperavičienė pasidalijo viena idėja, kurią kartu su Vengrijos ambasada labai norėtų įgyvendinti per šiuos jubiliejinius metus ir kuri turėtų bent kažkokią išliekamąja vertę – sutvarkyti Bekešo kalną ir pastatyti ant jo paminklinį akmenį su įrašu apie 2009 metus, kai Lietuva šventė savo tūkstantmetį ir Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. Bekešo kalnas pasirinktas dėl dviejų priežasčių: kitais metais Europos kultūros sostinė bus vengrų miestas Pečas, taigi šioje vietoje galėtų abiejų miestų merai perduoti vienas kitam simbolines dovanas. Kita vertus, tai gražiai sietųsi ir su Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimu, nes Bekešas buvo garsus Stepono Batoro karžygys, kovojęs už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prieš Rusiją. Vengrijos ambasada labai remia šį projektą, tik ar parems Lietuva ir Vilniaus savivaldybė? - nerimauja A. Kasperevičienė. O juk tam nereikia jokių milijonų: tik sutvarkyti Bekešo kalną ir pastatyti ten paminklinį akmenį. Ankstesniam Vilniaus merui, buvusiam Vilniaus Europos kultūros sostinės komisijos pirmininkui Artūrui Zuokui ši idėja neatrodė verta dėmesio ir nedidelių lėšų.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės