Dizainas ir architektūra
Pasimatymas prie fontano. Kauno slinktys laike.

,,Nemunas“:

– Miestai nepaliaujamai keičiasi, įgyja naujų gyvenimo formų. Kokie ryškiausi pokyčiai lydėjo Kauną nuo aiškiausios atsvaros – tarpukario laikotarpio? Kokius svarbiausius miesto ženklus esame praradę, kokie žalingiausi procesai vyksta šiandien? Kaip mums elgtis su senuoju paveldu, kad netaptumėme gūdžia provincija, gyvenančia vien praeitimi, tačiau nenaikintumėme svarbių objektų?

Audronės Meškauskaitės nuotr.


Architektūros istorikė Jolita KANČIENĖ:

– Labiausiai miestą keičia naujieji beveidžiai gyvenamieji rajonai. Juose retai rasime viešųjų erdvių, įdomesnės architektūros. Visa tai veikia ir formuoja šiuolaikinį žmogų. Šie pokyčiai labiausiai susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, tačiau jie atsiliepia ir mūsų savimonei. Panašios tendencijos pastebimos visame pasaulyje, bet pas mus tokiai architektūrai beveik neskirta dėmesio. Vis dėlto pats sovietinis periodas nebuvo visai beviltiškas. Pokario laikotarpiu dar buvo juntama gana stipri tarpukario architektūros tendencijų įtaka. Žaliakalnyje ar centre V-VI dešimtmečiais labai daug pastatų buvo pastatyta tęsiant tradicijas, nes dirbo architektai, kurie studijavo nepriklausomybės laikais. Sunku nustatyti net šių pastatų atsiradimo laikotarpį. Stalininiu periodu buvo pastatyta nemažai tvirtų, charakteringų pastatų Nemuno krantinėje ir kitur. O VII dešimtmetis – pats blogiausias laikas: standartizacijos ir unifikacijos klestėjimo pradžia.

Tuomet buvo sunaikinta nemažai vertingų dalykų. Laisvės alėjoje sugriauti specifiniai, tą erdvę ir kaunietišką architektūrą atspindėję pasažai. Jie, kaip ir visa aplinkinė erdvė, buvo vertinga ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Juk nedažnai pasitaiko, kad toks didelis miesto plotas – centras ir Žaliakalnis – turėtų vieningą charakterį. Kaip mums dabar žiūrėti į to meto įterpinius? Juos turime priimti kaip neišvengiamus epochos ženklus. Manau, reikia paisyti laikotarpių specifikos, nedera kopijuoti ir dirbti kartojant senąsias stilistikas. Tai, kad atsiranda architektūrinių intarpų, yra normali miesto raida, tik labai svarbus jų profesionalumo ir vertės klausimas. Juk niekas taip nesipriešintų dėl pagarsėjusio dviejų ponių namo Laisvės alėjoje, jei jo gabaritai nebūtų taip įžūliai pažeidę leistinas normas. Kita vertus, vis dažniau kalbama apie aplinkinių kvartalų integravimą į Laisvės alėjos erdvę. Tuomet tokių pastatų gali atsirasti daugiau. Manau, kad aukštingumo vis dėlto reikia paisyti. Jau seniai iškilę didieji viešbučiai turėtų būti jei ne griaunami, tai bent žeminami, tačiau tam, deja, priešinamasi dėl ekonominių sumetimų. Kiti linkę miesto centrą paversti neliečiamu draustiniu. Mano nuomone, to reikėtų vengti, tačiau per daug nesavivaliauti. Dar ir dabar vertingiems objektams kyla reali grėsmė. Svarbių naikinamų objektų gal ir mažiau, tačiau ne tokie svarbūs – tebeniokojami. Paveldas naikinamas tylomis – keičiamos autentiškos pastatų detalės. Pas mus kiekvienos problemos sprendimas užtrunka pernelyg ilgai. Taip nutiko ir su „Dainos“ kino teatru, ir su Žydų ligonine. Dabartinė krizė dar labiau stabdo procesus. Gal ir gerai, kad tempai mažėja, nes kitaip viskas būtų padaryta pigiai ir paskubomis. Manau, ir salos tvarkymą reikėtų atidėti ateičiai, geresniems laikams. Salą, kaip ir vis dar nepanaudojamas pakrantes, mėginama sutvarkyti nuo tarpukario, tačiau visiškai nesėkmingai.

Mūsų parkai ir aikštės taip pat nesulaukia reikiamo dėmesio. Aikščių tvarkymo projektai vėl padėti į lentynas. Parkai ne tik neturi reikiamos infrastruktūros, jie net elementariai nėra tvarkomi. Vyrauja chaosas. Deja, ir tai atsiremia į finansinę naudą. Niekas nenori steigti kavinės, nes koks nors viešbutis gražioje vietoje bus daug pelningesnis.

Esu senosios architektūros saugojimo šalininkė. Jei net kokie cariniai nameliai nėra ypač vertingi, jie sudaro vieningą architektūrinę visumą. Manau, nereikėtų jų keisti. Juk ir vertingiausi tarpukario statiniai atsirado tik visiškai nevertingų medinių namų vietose. 1933 metais buvo priimtas įstatymas, įteisinantis privalomą medinių namų griovimą centrinėje miesto dalyje. Tačiau drastiškų griovimų nebuvo. Imtasi kurti solidų sostinės veidą. Nuo 1936 metų laikinojoje sostinėje imta skatinti geros architektūros atsiradimą. Tuomet vykdavo pastatų apžiūros, kurių nugalėtojai tam tikram laikui būdavo atleidžiami nuo miesto mokesčių.

Dabar niekas neranda recepto, kaip išlaikyti pagrindinę miesto viešąją erdvę – Laisvės alėją. Manau, labiausiai jai pakenkė gyvenamųjų namų išnykimas ir kontorų atsiradimas. Po darbo valandų alėja tampa tuščia, nes žmones privilioti dirbtinais būdais gana sunku. Labiausiai dėl Laisvės alėjos mirties kaltinamas „Akropolis“, tačiau šiuo atveju galime tik nuogąstauti dėl įsigalėjusio vartotojiškumo. Juk ir į Laisvės alėją suplūsta žmonių, kai vyksta kokia nors mugė. O prekybos centrai visame pasaulyje naikina nekonkurentabilias krautuvėles. Alėjai labai kenkia ir automobilių statymo problema – atbaidoma daug žmonių, norinčių joje būti ir gyventi.

Šiuo metu mano nuomonė dėl Kauno plėtros gana pesimistiška, tačiau tikėkimės, kad ateitis daug ką pakeis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės