Dizainas ir architektūra
Sandra Kliukaitė. Virtuali architektūra – sintetinė erdvė, fikcija ar realybė?

2012-12-04

Kiekvienais metais vis naujas formas įgaunanti virtuali erdvė plečia ir griauna daugelio veiklos sričių tradicines sampratas ir stereotipus. Projektavimas ir kompiuterinio projektavimo programos šiandien tapo sinonimais. Šiuolaikinių architektų, urbanistų ir projektuotojų profesiniame leksikone galutinai įsitvirtino XX a. pradžios gyventojui dar negirdėti žodžiai: vizualizacija, simuliaciniai modeliai, 3D, virtuali aplinka, virtuali architektūra... Naujosios skaitmeninės technologijos, išlaisvinusios architektūrą nuo materialaus pasaulio, virto neatsiejama taikomųjų menų dalimi. Kas tai? Sintetinė erdvė, fikcija ar šiandieninė realybė?

Virtuali architektūra – nuo renesanso iki kiberpankų

Didieji renesanso, baroko architektai - Donato Bramante, Lorenzo Berninis ar Vilniaus barokistas J. K. Glaubicas tuomet tikriausiai net nesusimąstė, kad XXI-ajame amžiuje renesansinė ir barokinė architektūra galės būti lankoma ne tik miestų, bet ir beribėse virtualiose erdvėse. Žymusis ispanų architektas Antonio Gaudi turbūt net įsivaizduoti negalėjo, kad jo 1882 metais pradėtą statyti didingąjį La Sagrada Familia katedros kompleksą Barselonoje padės užbaigti pasaulyje pirmaujanti dizaino programinė įranga CATIA V5, leidžianti virtualius modelius iškart paversti akmeniniais prototipais, taip pasiekiant didesnį efektyvumą bei tikslumą.

Šiandien architektūros ir miestų projektavime praktiškai neliko fizinių apribojimų, nes projektavimas persikėlė į nematerialią aplinką. Dabar ji populiariai vadinama virtualia, kompiuterine, skaitmenine, neuro, haliucinacine aplinka. Sintetinėje erdvėje projektuojami ne tik statiniai, statinių kompleksai, bet ir ištisi kvartalai, miestai bei urbanistinės jų koncepcijos. Interneto platybėse dažnai pristatomi trijų dimensijų miestų modeliai (angl. 3D City). Nuo virtualaus Londono, Mančesterio, Niujorko, Denverio iki egzotiškos Phuketo salos Tailande etc.

Virtualią architektūrą kuriantys architektai ir projektuotojai nesiekia atriboti virtualaus turinio nuo realaus miesto. Jiems virtualus projektavimas yra tik priemonė įgyvendinti realų projektą realiame mieste. Virtualūs modeliai - puiki priemonė komunikuoti architektui ir užsakovui, pristatyti projektus plačiajai visuomenei, nes virtualioje erdvėje gana nesudėtingai prieinami viso pasaulio architektų projektai ir urbanistinės koncepcijos. Šių procesų įtakoje reali tampa praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje architektų grupės Team 10 iškelta visuomenės integravimo į miesto planavimo procesus idėja, kuri ankščiau buvo sunkiai įgyvendinama.

Panašu, kad virtualiųjų miestų "antrininkų" misija – ne tik sujungti realybėje egzistuojančius pastatus ir kvartalus su ateities architektūros ar transporto infrastruktūros vizijomis, bet ir atnešti realią finansinę naudą virtualiuose miestuose save reklamuojantiems verslo, turizmo, statybų, garsių prekinių ženklų kompanijoms (kaip pvz. tinklo žaidime "Second Life"). Milijonai viso pasaulio žmonių kasdien lankosi virtualioje erdvėje, joje dirba, ją kuria, joje komunikuoja, perka ir parduoda, keičiasi informacija, o kai kurie - sunkios formos "virtualomanai" - joje gyvena ir egzistuoja dėka jos... Šiandieninės virtualios realybės technologijos kai kuriais aspektais pranoksta net XX amžiaus pabaigos kiberpankų (angl. cyberpunk) kiborginio pasaulio, paremto technologijomis, idėjas. Taigi, kada skrisime į kosmosą per internetą?..

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės