Teatras
Kaunietė. Smėlis tarp dantų

2009-02-19

Kauno dramos teatre dabar daugiau darbininkų nei aktorių, didžioji scena griūva, kad vėl prisikeltų, tačiau periferinėse erdvėse teatras vis dėlto gyvuoja. Į Kauną atvykęs jaunas režisierius Arūnas Areima kaip tik pataikė į gana tuščią ir jauniesiems kūrėjams labai palankų laiką. Atvyko su Lauros Sintijos Černiauskaitės pjese „Liučė čiuožia“, tačiau susitiko su rimtesnės medžiagos išsiilgusiais aktoriais ir ėmėsi žygdarbio – pjesės, kurios pastatymus Lietuvoje jau du kartus lydėjo nesėkmė. Jaunatviškas maksimalizmas nugalėjo ir Bernard‘o Marie Kolteso „Sugrįžimas į dykumą“ atsidūrė Kauno scenoje. Režisierius prisipažino esantis minties teatro adoratorius, todėl ir pjesę, kurią kažkada Gintaras Varnas įvardijo kaip tragikomediją, vadina filosofine pjese, kalbančia apie žmogų ir pasaulį pačia plačiausia prasme. Atrodo, kad tas plotis dirbant, mėginant atrasti galimus ėjimus pasirodė sunkiai aprėpiamas ir suvaldomas, nelengvai sudedamas į aiškią ir ryškiai apibrėžtą formą, vėliau virstančią spektaklio dvasios esencija. Stilizuotų ir gana ryškių personažų „perskaityta“ pjesė neiškilo iki aiškaus spektaklio koncepto. Daug scenų (ypač antrosios dalies pradžioje) liko verbalinės stilistikos plotmėje, kuri nesiplėtojo į kitus emocinius vaidybos sluoksnius. A. Areima prisipažino, kad kūrybos procese, aiškindamasis B. M. Kolteso kodus, klupo ties jo suslėptais klastingais pjesės elementais, absurdo detalėmis, specialiai autoriaus sukaišiotomis banaliomis scenomis. Gali būti, kad režisieriui pritrūko drąsos (o gal premjeros jaudulys sutrukdė) atskleisti pjesėje aiškiai užkoduotą pikantiškumą, ryškią ironiją ir humorą. Adriano (akt. Dainius Svobonas) ir jo netikėtai grįžusios sesers Matildos (akt. Daiva Stubraitė) susitikimas audringas ir pilnas kivirčų, tačiau iki spektaklio pabaigos taip ir nepraskleidžiantis „nuodėmingos“ meilės gijų, kurie yra gana ryškūs pjesėje. Atrodo, kad gilus ir platus kūrinys kaip įmanydamas priešinosi ir režisieriui, ir aktorių trupei, kurioje susitiko ir didžiulę patirtys turintys ir savo karjerą dar tik pradėję. Todėl ir premjera buvo net tris kartus atidėta ateičiai. O dabar, jau pasirodžiusi, pasak A. Areimos, nepateikė galutinių, nekintančių ir aiškių sprendimų – spektaklis gali keistis ir transformuotis, jei tai įtakos šiandienos aktualijos ar begalė pjesės interpretacijų galimybių. Galų gale, tik laikas ir jo galia išgryninti, atrinkti ir susluoksniuoti spektaklį atves iki jo pasirinktos siekiamybės. Gyvenimo filosofija, kurios klausimai sprendžiami Prancūzijos provincijoje, vykstant Alžyro nepriklausomybės karui (1954–1962), atrandama kaip visiškai universali, todėl ir spektaklio struktūra, jo vizualioji pusė visai neturi specifinių epochos ženklų. Meilę, neapykantą, gėrį, išdidumą, grožį, išsilaisvinimą ir geismą išgyvenantys veikėjai skrieja nesibaigiančių jausmų sūkuriais, kurie pjesei suteikia ritmingo bangavimo. Pačiame spektaklyje jis kartais sutrinka dėl pasitaikančio „nesusiklausymo“, vaidybos klišių, vis praslystančio vienplaniškumo ten, kur aiškiai turėtų skleisti keli prasminiai sluoksniai. A. Areima kertinėmis spektaklio atramomis renkasi laiko ir erdvės skirtis, persipynimus ir jungtis. Atrodo, kad praeities ir dabarties, Prancūzijos ir Alžyro, kiekvieno asmeninės erdvės susidūrimai yra tik konfliktiški ir skaudūs. Todėl labai įtaigiai ir jautriai atrodo sukonstruota spektaklio pradžia ir visi „karinėje parengtyje“ sustoję aktoriai, kiekvienas savaip ginantys savas pozicijas ir mėginantys šturmuoti svetimas (tarnaitė Kiki (akt. Jūratė Onaitytė), Adrianas, sėdintis žiūrovų vietoje, ir Matilda, Marta (akt. Raimonda Šukytė). Deja, toliau ši aiški kompozicija griūva ir praranda savo prasminį konkretumą.

Seni namai spektaklyje taip pat plečiasi ir traukiasi nuo plataus kosmoso iki mažos erdvės, kurioje įaugusios kiekvieno išėjusiojo šaknys (režisierius, kartu ir spektaklio scenaristas, palieka atvirą, laiko žymių nusėtą ilgosios scenos sieną, kuri tampa reikšmingiausia scenografijos dalimi). Juose susitikę žmonės sukuria pykčio, žiaurumo ir neapykantos pritvinkusį pragarą, slepiantį senas nuoskaudas ir nuodėmingus troškimus – tuščią deginančią dykumą, kurios kvapą ir karštį patys sugeria. Norinčių ir galinčių ištrūkti taip ir neatsiranda, nebent ten, iš kur grįžtama tik vaiduokliškais pavidalais. Ištrūkti - reikštų nugalėti save patį, dažniausiai vėl atgal įsiurbiantį. Besivaidijančių brolio ir sesers vaikai - Eduardas (akt. Saulius Čiučelis), Fatima (akt. Inga Mikutavičiūtė), Matjas (akt. Tomas Erdbrėderis) – eina jiems nubrėžtais ir iš praėjusio laiko tįstančiais keliais, blaškosi baimių ir tamsių nuojautų, vaiduoklių šešėlių temdomose erdvėse. Nuvargę žmonės, iš to begalinio nuovargio tapę nepakeliamai aršūs, kartais vis save sutinkantys tamsiausiuose užkabariuose,  vis dėlto išlaiko suslėptas esmines vertybes. Praeities ir tariamos jos harmonijos, pilnatvės ilgesys suplėšo aklinai juodą dabarties beprasmybių ir nevilties audinį. Vardan jos imama kovoti su grėsmingais ir nepažįstamais priešais, tamsiausiomis jėgomis, dažniausiai slypinčiomis savyje pačiuose. Vis prašmėžuojantys politiniai ir socialiniai pasaulio aspektai tampa svarbūs tik tiek, kiek juos sugeria pats žmogus, atsidūręs tokiame keistame, išsibarsčiusiame pasaulyje. Atrodo, kad tampa itin sunku spektaklyje sujungti ir perpinti žmonių santykių, politinių realijų ir gilių filosofinių įžvalgų sluoksnius, rasti juos rezonuoti gebančius sprendimus.

Deja, spektaklio pabaiga aiškiai nusileidžia pradžiai, todėl režisierius taip ir lieka neakcentavęs savos pozicijos ir žiūros taško. Palieka daug galimybių spektakliui kisti ir ilgainiui pasiekti kylančią kulminacinę liniją, išlaikyti įtampą ir neleisti emociškai silpti, o kartu inicijuoti emocinį, intonacinį veikėjų kitimą, įdomesnes variacijas. Nepaisant to, jau dabar galime džiugiai pasveikinti A. Areimą ir B.M. Koltesą Kaune.     

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės