Teatras
Viktorija Ivanova. Keletas lūžusio „tramplino“ štrichų

2009-02-18

Kaip sako P. Siras, kelias į šlovę praskinamas darbu. Šiuo atveju, dar ne visai į šlovę, bet bent link bakalauro diplomo – tikrai. Debiutinis Tomo Jašinsko spektaklis pagal rusų klasiku vadinamo Nikolajaus Gogolio kūrinį „Pamišėlio užrašai“ tapo ne tik svarbia jo, kaip režisieriaus, vizitine kortele, bet ir daliniu bilietu į magistrantūros studijas Maskvos Mejerholdo teatro centre. Jaunam žmogui vienas iš didžiausių iššūkių yra būti maksimalistui savęs nepervertinant, tačiau ir neapsiribojant. Tikėti savo jėgomis, tačiau nepamiršti ir ydų. Tiek kuriant, tiek siekiant įvairiausių tikslų. Daugeliui stebintis jaunuolio pasirinkimu studijuoti Maskvoje nemokant rusų kalbos, galima laisvai į tai numoti ranka – išmoks. Ir nors pirmąjį režisūrinį darbą, kurį žurnalistė Jurga Petronytė pavadino „tramplinu į Maskvą“, apibūdinti kaip stebinantį novatoriškais sprendimais dar negalima, paneigti pulsuojantį kūrybinį potencialą taip pat nepavyktų.

Taip pat norėtųsi užsiminti apie liūdnas Klaipėdoje režisūros studijas baigiančių studentų sąlygas. Net nesileidžiant į smulkmenas, galima pastebėti akivaizdžią kritikos stoką. Jaunam žmogui, norinčiam išgirsti ne vien sveikinimus debiutavus, bet ir aštresnį žodį ar svaresnę nuomonę, gali tekti ilgokai palūkėti, kol į jį bus atkreiptas dėmesys. Šiuo atveju net negalima antrinti teatrologei L. Klusaitei, teigiančiai, kad „pripratusi prie didžiųjų režisierių didžiųjų pastatymų sutrikusi kritika <…> greitai nusisuko tiek nuo augančio, tiek nuo jau subrendusio lietuviškojo teatro atžalyno“. Nuo Klaipėdoje studijas baigusių režisierių kritika nenusisuko, mat nelabai ir atsisukusi buvo. O juk, kaip pats tamsta Gogolis sakydavo: „Kol kiti nenurodys žmogui jo trūkumų, pats jų nepastebės.“ Koncentruodamasi į Vilniaus, kiek mažiau – Kauno teatrinį gyvenimą, kritika kitų miestų teatralams neleidžia jaustis lygiaverčiams ar bent apeliuoti į tokią sąvoką, mat jie lieka tiesiog nematomi. Nesiimu didžiosios kritikės – recenzentės vaidmens. Tik, švelniai sąžinei graužiant, norėtųsi brūkštelėti keletą sakinių.

***

Atmerktom, į lubas žiūrinčiom akim ant grindų gulįs Popryščiną vaidinsiantis Nerijus Gedminas pasitinka į salę besirenkančius žiūrovus. Jis, kaip ir spektaklio muzika kuria bauginančią ir niūroką atmosferą. Spektaklis pradedamas vaizdo projekcija, susidedančia iš pabirų vaizdų – nuo begalės žmonių judėjimo stotyje (?), iki vos ne Windows media player užsklandos. Pirma spektaklio dalis rutuliojasi vangokai. Aktoriui sunkiai sekasi „pagauti“ spektaklio ritmą, norėtųsi, kad šis būtų kiek intensyvesnis, tačiau sulėtėję aktoriaus judesiai ir greitakalbe beriami žodžiai sudaro tik dvigubą neatitikimą, kuris, šiuo atveju, kuria ne groteskišką situaciją, o akivaizdžiai leidžia pajusti aktoriaus pastangas „įsivažiuoti“. Kiek sunkiai artikuliuojąs N. Gedminas galėtų būti pateisintas esąs režisierius – ne aktorius. Tačiau tuomet abejotinas kito režisieriaus – Tomo Jašinsko – pasirinkimas. Nerijų Gedminą pasirinkęs dėl fizinio panašumo bei panašaus aktoriaus ir personažo amžiaus, jaunasis režisierius gal ir nesuklydo. Tačiau vien žiūrėti į Popryščiną neužtenka. O vos šiam prakalbus, imti abejoti – jau gaila.

Neproporcingai didelis raudonmedžio stalas ir kėdė rodo „mažo žmogaus“ situaciją, kurioje N. Gedmino Popryščinas sunkokai randa savo vietą. Šokčiojąs iš scenos gilumos į avansceną, nuo priestalio link popierių šūsnies, aktorius išreiškia tiek fizinę, tiek dvasinę nestabilumo būseną. Valdininko nepasitenkinimas buitimi ir aplinka, siekiant viršininko dukters meilės, pamažu transformuojasi į progresuojančią beprotystę. Spektaklio veiksmas konstruojamas etapais. Kaip ir N. Gogolio kūrinyje: kiekvienas etapas – nauja diena, pažymėta kalendoriaus lapelio nuplėšimo. Tačiau lyginant spektaklį su jame naudojama literatūra, tenka pastebėti ryškų skirtumą: spektaklis akivaizdžiai susiskaidęs į dvi dalis. Pirmoji – kiek nuobodoka ir lėtaeigė eilinio valdininkėlio eilinio darbo ir eilinės nelaimingos meilės eilinė istorija su trumpais nuklydimais iki šunų pokalbio klausymų, kurie kone krinta iš tokio konteksto, tačiau tampa sąlygine jungtimi su antrąja spektaklio dalimi – intensyvesne ir labiau intriguojančia. Pastaroji prasideda paraiška, kas toks iš tiesų yra Ispanijos karalius. Išsivertęs apsiaustą į kitą pusę, karūnavęsis daiktais, kurie anaiptol nesuteikia karališkumo, N. Gedmino Popryščinas su užsidegimu ir aistra kuria komiškas situacijas. Ypač maloni „keliavimo į Ispaniją (= beprotnamį)“ mizanscena, kai kurdamas arklių kanopų bildesio garsą N. Gedminas lenda po stalu ir vaizduoja esąs karietoje.

T.Jašinsko „Pamišėlio užrašai“ savotiškai primena Vilniaus nacionaliniame teatre jau kitą dieną vykusias Prancūzijos „Comédie-Française“ teatro gastroles, kai per vieną vakarą buvo rodomi du skirtingi spektakliai. Pirmasis – bulgarų režisieriaus Galino Stoevo komedija „Šventė“ (pagal italų dramaturgo Spiro Scimone), o antrasis – 2007 m. „The Tiger Lillies“ pasirodymą-spektaklį režisavusio Dano Jemmetto pastatymas pagal Moljero komediją „Juokingosios pamaivos“. Neatsižvelgiant į akivaizdžius skirtumus, asociacijų sukėlė spektaklių tempas. Pirmojo spektaklio metu apie buitį kalbantiems (net jei ir besiginčijantiems) senjorams ir jų sūnui laikas yra tarsi sustojęs kasdienėje buityje. Tokiu atveju ir žiūrovai įkalinami tokiame nesisukančių rodyklių ciferblate. Lygiai kaip ir Popryščino problemos, kurios, pasak spektaklio autorių, tampa atpažįstamos žiūrovams. Tačiau iš tiesų atpažįstamos tampa daugiau ne pačios problemos, o situacija, kai „su sistema nesitaikstantis žmogus“, kurio „darbas nėra sunkus, tačiau monotoniškas“, užuot kovojęs ar kažko siekęs, tiesiog ima kaip tie senjorai „Šventėje“ bumbėti po nosimi. Antroji T. Jašinsko spektaklio „Pamišėlio užrašai“ dalis spektaklį „Juokingosios pamaivos“ primena tik kardinaliai pasikeitusiu nuo pirmos vakaro dalies spektaklio tempu, tačiau tai iliustruoja hiperbolizuotą palyginimą iššaukusią situaciją.

Laviruodamas tarp aplinkos realumo ir susikurtos fantazijos pamatų, N. Gedmino Popryščinas savo veikėjo veidui suteikia didesnę situacijų interpretavimo laisvę ir tokiu būdu antrosios spektaklio dalies veidas pasirodo su visai kitokių spalvų grimu. Pajuntamas ir artimesnis ryšys tarp spektaklio stebėtojų ir atlikėjo, kai pagaliau pačiupęs kamerinio spektaklio vadeles į savo rankas, aktorius nebesiblaško, o tvirtais, nors ir pamišusiojo, žingsniais žengia savo karališkosiomis (beprotnamio) valdomis. Tačiau režisierius, gana artimai prisirišęs prie teksto ir sceninės tradicijos, nesiima intensyviau interpretuoti literatūros kūrinio ar suteikti jam išskirtinę formą. Tiesą sakant, gana vienasluoksnis spektaklis virto tvarkinga literatūros kūrinio iliustracija, kurioje vietomis šiek tiek nemotyvuotas Popryščinas keliauja iš jį supančios buities į beprotystę. T. Jašinskas, taip gerbdamas Gogolio literatūrinį žodį, švelniai nusideda scenai. Pasibaigus spektakliui, sunkiai supranti, kokia buvo pagrindinė jo mintis – „būna ir taip“?

***

Gal į dvi dalis spektaklis lūžo tik tądien. Gal ne be priežasties N. Gedminas mąstė, kad, matyt, „Pamišėlio užrašams“ Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomojo teatro scena užkeikta. Gal apšvietimas ir tempas strigo būtent todėl. Tačiau vis viena reikia viltis, kad spektaklio kūrybinę komandą tarptautiniame teatrų festivalyje „Faces without masks“ Makedonijoje ir režisierių studijose Maskvoje lydės sėkmė. Laukiami nauji pasiekimai.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės