Teatras
Vita Račkauskaitė. Mados namų jubiliejų pažymi šokio spektaklis

2009-02-09

Julijos Žilėnienės „Karališka aistra“ intrigavo žadėdama kažką nauja – atveriamus, išbandomus naujus horizontus. Gerai Lietuvoje žinoma drabužių dizainerė kartu su choreografu Gyčiu Ivanausku ėmėsi kurti šokio ir kostiumų spektaklį Vilniaus mažajame teatre. Jau gruodžio mėnesį šio teatro fojė antrajame aukšte buvo atidaryta Tomo Kaunecko nuotraukų paroda tokiu pačiu pavadinimu, žadėjusi kažką neįprasta, ką Julija buvo sumaniusi savo kūrybinės veiklos etapui pažymėti.

Ir štai – pirmomis vasario mėnesio dienomis šio teatro scenoje parodytas spektaklis: su išskirtiniais Julijos kurtais kostiumais, su trimis Gyčio Ivanausko atrinktais šokėjais, su minimalistine scenografija, su pritaikyta muzika bei vaizdo instaliacija. Mados namų kūrėja ėmėsi kurti siužetą ir jo pagrindu pradžioje vyko teatralizuota fotosesija, vėliau gimė šokio spektaklis. Sutikite, šia prasme pas mus tai netradicinis įvykis.

Dešimt Julijos Žilėnienės kolekcijos modelių, atrinktų „įžeminti“ („atžeminti“?) dešimtį Mados namų kūrybos ir darbo metų; kūrybingos moters idėja išbandyti teatro spektaklį kaip tam tikrą raišką, kuri, pasitelkus šokį, judesį, kostiumus, apšviestus neryškaus, kintančio scenos apšvietimo (ne, ne to, kuris apšviečia podiumą, kad būtų galima tyrinėti siūles ir nėrinius), muziką ir vaizdo projekciją, leidžia pasakoti istoriją. Žmogaus, moters, istoriją apie jaučiamą, iš fantazijų pasaulio besibraunančią aistrą. Aistrą ir su ja susidūrusius Jį ir Ją.

Pažvelgus reikiamu kampu, tai nebeatrodo keista. Julija Žilėnienė jau antrą dešimtmetį kuria kostiumus individualiam, konkrečiam žmogui, ieško detalių drabužiams, derina, aksesuarus, papuošalus, gilinasi į žmogaus, dažniausiai moters, poreikius, aplinką ir netgi kuria interjerą. Taip, atrodytų, visai natūraliai šis domėjimasis ir peraugo į domėjimąsi vidiniu pasauliu, domėjimąsi tuo, kas vyksta su žmogumi ir taip gimė siužetas. Julija pati sako, kad pernelyg tuščias, pernelyg paprastas jai atrodo tiesiog modelių demonstravimas, kad ir ant imituojamo podiumo. Ypač kai šį darbą atlieka jaunos paauglės manekenės, kurių veiduose neįžvelgsi gyvenimiškos patirties, už einančio silueto neslypi jokia istorija. Dešimtmečio proga norėta kažko daugiau, norėta praplėsti mados, kūrybos erdves.

Taip gimė tikrais išgyvenimais pagrįstas pasakojimas apie jausmus, išgyvenimus, aistrą. Pažiūrėjusi šokio spektaklį, nežinau, ar ši aistra tikrai karališka, kaip sako pavadinimas, ar tik primena kažką tikro, sodraus, panašaus į rėmėjų šokoladą (tikrai mano mėgstamą). Iš šokio judesių gali atpažinti, kaip elgiasi Jis, kaip elgiasi Ji – tai juk tokios daugeliui pažįstamos, mažai racionaliai valdomos situacijos. Pateiktos Gyčio Ivanausko kurtais šokio judesiais. Estetiškais, taupiais, elegantiškais. Yra Jis ir yra Ji, bet Ji šiame spektaklyje yra lyg iš dviejų dalių – šiapus ir anapus veidrodžio, tokia, kokią jis nori matyti, ir tokia, kokia ji pati yra savo svajose. Šoka trys šokėjai: Evaldas Taujanskis ir itin išoriškai panašios pasidariusios Judita Zareckaitė bei Giedrė Zaščižinskaitė. Scenoje vyksta chameleoniškas persimainymo veiksmas, kažkur tarp sapnų, įsivaizdavimų ir troškimų; mainosi situacijos, mainosi moterų kostiumai. Specialiai šiam pastatymui jų buvo sukurta penkiolika, o vyro aprangai apgalvotai skirtas mažesnis dėmesys. Scenoje yra dvejos durys ir tik vienas pagrindinis scenovaizdžio objektas: pradžioje drabužių spinta ar veidrodis, kuriame Ji mato (kitą?) Ją, prieš veidrodį rengiamasi, ruošiamasi, jis sukasi, yra apšviečiamas iš vidaus ir tampa kažkokiu mistiniu objektu, kai prie jo prieina valkiriška moteris juoda suknele ir virš galvos iškilusiu juodų plunksnų stulpu. Paguldytas jis atstoja plačią lovą, kurioje miega Jis, o Ji, judėdama lyg katės judesiais, negali rasti sau vietos.

Viso to fone, kiek priderinta prie muzikos temų kaitos (kompozitorius – Tomas Petraitis), rodoma Dainiaus Gasparavičiaus kurta vaizdo projekcija. Ji nepasakoja  siužeto, tai daugiau iliustratyvūs scenoje rodomo vyksmo ženklai-paveikslėliai su augančios gėlės motyvais; gausu rudos šokolado spalvos – lakaus, tiršto saldumo ir aštrių, sulūžinėjusių jo gabaliukų, galima atpažinti ir „Karūnos“ „Karališkojo“ skonio prekių grupės ženklų, tikrai išraiškingai įvardytų: mistinis migdolinis, ritmiškai karamelinis, skaisčiai avietinis, nuodėmingai rožinis...

Ar jums aistra taip pat asocijuojasi su šokoladu? Su elegancija, su gaivališku stimulu? Ar tik su žmogų (su)deginančiais jausmais ir neišsipildžiusiomis, gramzdinančiomis svajomis? Jei norite pamatyti, kad iš šios patirties galima sukurti šokio spektaklį, vasario 25 ir 26 dienomis Julijos Žilėnienės „Karališka aistra“ dar bus rodoma Vilniaus mažajame teatre. Jei bus pamėgta žiūrovų, gali būti įtraukta ir į kitų mėnesių teatro repertuarą. O ar Julija Žilėnienė, užvertusi Mados namų dešimtmečio puslapį, atvėrė naują, – pamatysime. Kai kurie gal net nekantriai to lauksime. Ji sako, kad fotografijų paroda ir šokio spektaklis pasipildys iki trilogijos – šiųjų pagrindu jau pradedamas kurti filmas.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės