Teatras
Sigita Purytė. Palaukit, kieno čia gyvenimas?

2009-01-27

Vilniaus mažojo teatro scena daugiau nei dviem valandoms virsta ligoninės palata. Joje sprendžiamas hamletiškas klausimas – būti ar nebūti. Pabaigoje turime atsakymą: galima ir nebūti. Dabar svarbiau, kieno teisė nuspręsti. Pagal britų dramaturgo Briano Clarko pjesę pastatytas režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ viską atiduoda į kenčiančio žmogaus rankas.

Siužetas iš spektaklio "Palaukit, kieno čia gyvenimas?"
© Valstybinis Vilniaus Mažasis Teatras


„Stipri, aštraus proto ir aistringa moteris bei darbui atsidavusi skulptorė“, - taip pristatoma pagrindinė spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas“ veikėja Kler Harison. Aktorei Nijolei Narmontaitei puikiai sekasi atskleisti energingos, į narvą uždarytos moters paveikslą.

Pirmasis narvas – tai paralyžiuotas kūnas: po automobilio avarijos ji visiškai prikaustyta prie lovos. Jos rankos niekada negalėtų kurti skulptūrų, kojos nenužingsniuotų į universitetą skaityti paskaitų. Jos kūnas niekada nepajustų vyro glamonių.

Ją erzina profesionalai medikai, kurie optimistiškai aiškina, jog gyventi galima ir taip. Visai suprantama: jie žiūri į ją iš šalies, jie nesutinka (ir nelabai galėtų) nors trumpam su ja užsidaryti naujajame narve ir pripažinti, kad moters situacija – siaubinga. Ir čia ji vieniša. Medikai, vyresnioji seselė vengia nuoširdaus, tiesaus pokalbio su ja. Gal užtektų į akis pacientei pripažinti, kad ji pateko į situaciją, iš kurios lengvai neišsisuksi?

Atgaiva – du į profesionalumo ir oficialumo ribas neįsprausti veikėjai: repuojantis ligoninės valytojas juodaodis ir tik pradedanti stažuotis seselė; tarp jųdviejų vyksta smagus flirtas. Jie tikri, neapsistatę sienomis, šiek tiek vaikiški. Jie supranta ir įvardina, kokiuose amžinuose spąstuose dabar paralyžiuotoji. Neneigia to optimistiškais paistalais. Sugeba su humoru kalbėti tiesą: tavo gyvenimas, toks, kokį įsivaizdavai, kokį visi įsivaizduoja ir supranta, baigėsi. Tu buvai.

Yra ir kitas narvas. Gal dar ankštesnis. Tai vienatvė, baimė būti atstumtai. Veikėja pati paprašo savo mylimojo, kad šis nebelankytų jos. Kodėl? Ji nenori, kad kitas žmogus kentėtų, atsisakytų dalies gyvenimo dėl jos? Bet tai būtų jo sprendimas. Iš tikrųjų už kilnios deklaracijos slepiasi baimė. Bijau, kad ateityje pavargsi nuo mano būsenos ir paliksi, todėl geriau pati dabar liepsiu tau išeiti. Panašiai turbūt yra ir su gyvenimu: jei negaliu gyventi (taip, kaip suprantu gyvenimą), bent jau apsispręsiu numirti. Tai bus aktyvus mano veiksmas, tai kas, kad paskutinis. Svarbiausia, valdyti situaciją.

Moteris nori, kaip iki šiol yra įpratusi, būti gyvenimo šeimininke. „Ji nenori vien kompromisų, globos ir užuojautos kupino gyvenimo“. Ji nežino, kad yra mylima ne dėl savo kūno, ne dėl savo darbų, bet dėl to, kas joje net po avarijos liko sveika ir gyva – dėl sielos, dėl to, kas ji yra širdyje. Ir pati ji nevertina šitos savo dalies, ignoruoja, atstumia pati save.

Veikti ir jausti malonumą – du kriterijai, pagal kuriuos matuojama gyvenimo vertė, kuriais įvardijamas pats gyvenimas. Kartais reikia milžiniško sukrėtimo, kad sustotum taip galvojęs. Taip pat nuolankumo pripažinti, kad tai, ką žinai apie gyvenimą, yra tik maža dalis tiesos. Galų gale, ar tikrai tavo gyvenimas yra tavo nuosavybė? Esi už jį atsakingas, savo jėgomis eini, kuri, sukiesi, sprendi, bet pati esmė yra duota, o ne susikurta.

Spektaklis baigiasi tuo, kad moteris laimi teismą. Ligoninė privalo ją išleisti, tai reiškia – neteikti jai reikalingos pagalbos, leisti numirti. Paskelbus sprendimą visų veiduose matyti pasimetimas. Laimėjo pacientės teisė pasirinkti. Bet niekam nebeaišku, kas svarbiau: ši teisė ar gyvenimas.


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės