Teatras
Kun. Rytis Baltrušaitis. Tarp „Būti ar nebūti?“ ir „Pūsti ar nepūsti?“ hamletiškų (koršunoviškų) pelėkautų

2009-01-23

Refleksija. Keletas neprofesionalo nekritikos po Oskaro Koršunovo „Hamleto“ Romos teatre (Teatro d‘Argentina)

Klasika, kuri nepraėjo pro šalį neužkalbinusi ano meto visuomenės ir kuri šiandien tebėra aktuali. Drama, kuria anais laikais buvo siekiama parodyti tai, ko nedrįsdavo išrėžti tiesiai į akis, o šiandien net ir kaip ugdomasis įrankis menininkų rankose, turintis ugdyti ir perkeisti visuomenę, – išlieka.

Tikriausiai svarbu surasti šiandienę formą kūriniui, kuris yra nuzulinęs viso pasaulio didžiąsias scenas ir kaimo mokyklų teatriukų repertuarus. Svarbu atrasti aktualią liniją, kuri padėtų suvokti, atpažinti, įvardyti ir, padarius tam tikras išvadas, keistis, nors labiau norisi keisti (kitą). Svarbu pripildyti tą liniją gyvenimo, kad ir jaunam, ir senam būtų „maisto“. Kaip tai išsipildo O. Koršunovo pastatytame „Hamlete“?

Pirmiausia svarbu susirasti tą, kuris padeda eiti per visą spektaklį. Tą, kuris padeda išlaikyti kryptį ir nepamesti idėjos bei minties. Ir tas kažkas yra grimerinės veidrodis su staliuku (norisi sakyti staliukas su veidrodžiu, tačiau spektaklyje yra būtent veidrodis su staliuku), kuris stebėtinai viso spektaklio metu keičia buvimo padėtį ne tik savo, bet ir į jį žiūrinčių, pagal jį ir jame netgi gyvenančių. Būtent gyvenančių jame – gyvenančių savo atvaizde ir visą gyvenimą paskiriančių narplioti kitų gyvenimus, susiliečiančius su tuo atvaizdu. Ir nepaisant veidrodžių kampo kitimo bei tikrovės atspindžio į jį visada žvelgia žmogus, pavargęs ir nužudęs, ištvirkęs ir su gėlių puokšte, parsidavęs ir keršijantis, mylintis ir tarnaujantis.

Žvelgia žmogus. Bet ar į save? Per veidrodį žmogus žvelgia į kitą žmogų. Veidrodžio padedamas, žmogus šnabžda, tyliai taria ir su įnirčiu šaukia: „Kas aš esu?!“ Ne sau, bet man ir tau, kurie juos taip pat matome veidrodyje. Štai čia ir prasideda pelėkautai: ar veidrodis liks tik vedančiu ir padedančiu nepasiklysti daiktu/simboliu, ar jis, mano paties sutikimu, taps žiūrovo-manęs-dalyvio peržvalgos priemone (būdu)?

Grimerinės veidrodžių tarpusavio dialogai, susirėmimai šonais, kai reikia atlaikyti atakas, jų išsidėstymas tobulumo ženklu – ratu, kai pelėkautai beveik laižosi pagavę grobį, mus pačius įveda į pasaulį – grimerinę, kurioje esame ne šiaip sau. Esame, kad nusigrimavę atliktume, galime pasakyti,išpildytume savo vaidmenį. Ir, deja, toje grimerinėje esame visi, kad ir į kokias žodžių, veiksmų, nuveiktų ar daromų darbų formas vilktume savo žmogišką būtį, ar kitiems demonstruotume savo natūralumą ir tikrumą. Kad tai dar labiau sustiprintų, aktoriai tris kartus iššoka iš scenos pas žiūrovus, taip tarsi visus suliedami į visumą. Aktorius tarp žiūrovų, tai reiškia žiūrovas tarp aktorių. Žiūrovas, sau aktualizuojantis veiksmą ir jame dalyvaujantis.

Galiu pakeisti grimerinės formas, apšvietimą, savo paties kūno poziciją ar rūbus, bet vidujai esu toks pat. O ir tikrai ar išoriškai „nepūsdamas“ geismų fleitos esi geresnis ir tyresnis vidujai už tą, kuris jau gali surengti ir grojimo geismų fleita koncertą, neaišku.

Žiūrint spektaklį atėjo mintis, kad kiekvienas esame grimerinėje, kiekvienas trokštame „pinigų bei garbės“. Ar įstrigę tarp kelių veidrodžių trumpai atgailos maldai po to tampame kitokie, kas žino ir kas gali tiksliai atsakyti? Tik kiekvienas asmeniškai ir labai atsakingai sau pačiam. Taip, kaip ir į klausimą: kas aš esu? Tačiau tas atsakymas tampa regimas gyvenime, jau nebe kalboje.

Gyvenimas grimerinėje gali vykti besišluostant veidą baltomis servetėlėmis, bet žudant ir švelniai pakutenant snukį didžiulei medžiaginei pelei. Gyvenimas gali vykti kliokiant raudonų servetėlių kraujui, bet kalbant apie meilę, teisingumą. Ir ne tik kalbant, bet ir bandant taip gyventi iš tiesų. Tačiau dažniausiai, kaip ir „Hamlete“, surandant dėl visko, kas man „ne taip“, kaltus kitus – motiną, tėvą, brolį, dėdę.

Besivalydamas baltutį veidą balta servetėle aš pradedu dialogą su krauju – brūkšt ir takšt – lašas, brūkšt ir kapt. Kuo daugiau valau, tuo daugiau kraujo, tuo daugiau skausmo. Ir ši tiesa gyvenime patikrinta. Norėdamas būti ir gyventi be grimo, kraujuoji kitų patyčias, vienatvės kiemą, lūžtantį žvilgsnį, institucinį nerimą. Kuo baltesnis noriu būti, tuo daugiau kraujo. Štai čia ir suskamba naujai: „Išbalino savo apsiaustus Avinėlio kraujyje“. Kam tokios didelės kruvinosios aukos reikėjo? Kad neliktų nė vieno grimo potėpio ant veido, bet dar labiau ant sielos – širdies, nes veidrodyje susitikdamas su kito akimis susitinku su kito siela.

Veidrodis kaip sąžinės laukas, kurį tyrinėju, šalia kurio verkiu ir į kurį pasėju sąskaitų ir atlygių sėklų. Ilgiausiai prasėdėjęs prie savo veidrodžio galiu visai nepasikeisti ir klysti, manydamas, kad tu tikrai „groji fleita“, nes elgiesi lyg muzikantas, suvokiu, jog išties nė vieno garso neišgausiu iš tavęs, nes ir tai buvo kaukė, norint įtikti, patikti ir iš to netgi išgyventi (čia rimta tiesa – kaukė padeda išgyventi ir labai daug pasiekti šiame gyvenime). O ta, kuri, atrodo, savo siela gieda rūtų noktiurną, pasirodo, net suknelės neužsisega, nes tai trukdytų groti fleita, tai varžytų judesius. Ir kai galiausiai jau savo tikslui ant kelių priklaupia „pakoncertuoti“, jis paprasčiausiai užtraukia užtrauktuką – aistros, laisvės, jaunystės ir svajonių, papuoštų baltom gėlėm. Užtraukia tas, kuris atrodė „fleitos“ dievas. Ir tada mes patys atsiduriame prieš kasdienio gyvenimo faktą, kad „tu gali žinoti kiekvieną mano vožtuvėlį, išgauti žemiausią natą ir aukščiausią įmanomą garsą, bet groti manimi nebegali.“ O kad galėtum groti manimi, turi pirmiau išmokti pats groti savimi, „kad visiškai pažintum kitą, turi pirmiau pažinti save.“ O ar tai įmanoma? Taip, bet tik iš dalies. Ir čia padedamas taškas mūsų vienas kito teismui ir pasmerkimui, čia rašoma didžioji raidė gailestingumui ir kito augimo bei savimi tapimo laisvei.

Ar mes į tuos pelėkautus įkliuvome? Taip. Nes gyvenimas ir esmės nesikeičia, keičiamės tik mes, su kiekviena karta atnešdami į pasaulį vis kitą veidą, raišką, norą, formą. Bet kaip anuomet, taip ir šiandien laksto gudrybių, susidorojimo, suktų „projektų“ „pelės“, kaip anuomet, taip ir šiandien kai kas pasiekiama būtent „grojant fleita“, kaip anuomet, taip ir šiandien grimuojuosi pagal situaciją, siūlomą užmokestį ar vietą, sutinkamus žmones, kaip anuomet, taip ir šiandien, kuo labiau „balinu“ save, tuo stipriau kraujas teka, kaip anuomet, taip ir šiandien Avinėlis balina mūsų apsiautus ir stabdo kraujavimą, tačiau „lydamas“ iš dangaus baltumą ir priimdamas mūsų gyvenimo tirštą raudonį, po kurį su aktoriais braidome antroje dalyje. Panirdami į kraują, kaip Senojo Testamento šventikai, aukojantys gyvulius ir braidydami iki pat blauzdų po jų kliokiantį kraują.

Tad klausimas „būti ar nebūti?“ nekyla. Kyla kitas klausimas. „Kas aš esu šiame buvime?“. Atsakyti nėra visai paprasta, neužtenka tik dezinfekuoti grimerinę baltais azoto dūmais, kaip įvyksta spektaklio pradžioje.

Hamletas atsakė, kad jis niekšas, o atrodė, vykdė teisingumą.

O aš, kas aš?

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės