Teatras
Rimantas Eivenis. Teatras turi skaudėti

2009-09-03

Audronis LiugaGegužę prasidėjęs 11-asis tarptautinis naujosios dramaturgijos ir teatro festivalis „Naujosios dramos akcija 2009“ (NDA'09) rugsėjo pradžioje kviečia pamatyti naujus ir originalius teatro reiškinius netikėtose miesto erdvėse. Rudens programoje – garsių lietuvių ir užsienio teatro asmenybių – Jono Jurašo, Kristiano Smedso, Kornelio Mundruczo, Gintaro Varno – bei ryškiai debiutavusių jaunų menininkų, buvusių Rimo Tumino mokinių, darbai.

„Kultūrpolis“ pakalbino vieną iš šio festivalio sumanytojų, teatrologą ir teatro prodiuserį Audronį Liugą:

Festivalyje – Lietuvos teatro žiedas

R.E.: Leiskimės į praeitį. Kokie buvo pirmųjų festivalių tikslai?

A.L.: Tais metais siekėme pradėti naują Lietuvos teatro judėjimą, siejamą su nauja dramaturgija, tekstais, pjesėmis. Sumanymas pavyko. Galiu drąsiai tvirtinti, kad panašių renginių, inicijavusių naujus spektaklius, naujus jų kūrimo būdus, tuomet šalyje nebuvo. Todėl kilo poreikis keisti Lietuvos teatro veidą, repertuarą, tendencijas. Per dešimtį metų dirbome su pagrindiniais Lietuvos režisieriais: Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, Cezariu Graužiniu, Agniumi Jankevičiumi, Gintaru Varnu. Drauge sukurtas ne vienas scenos darbas. Būta iškilių spektaklių, pagarsėjusių ne tik Lietuvoje, bet ir atsidūrusių užsienio festivalių dėmesio centre. Tuo pačiu siekėme atverti Europos teatro rytdieną. Džiaugiamės, kad tokie vardai kaip Arpadas Schillingas, Alvis Hermanis, Grzegorzas Jarzyna – šiandieniniai Europos scenos lyderiai – savo pirmųjų gastrolių vyko į Lietuvą.

R.E.: Tačiau festivalio siekiai, regis, ilgainiui keitėsi?

A.L.: Išties, programos principai pastaraisiais metais kito. Jau kuris laikas nebesistengiame rodyti kuo platesnės naujausios dramaturgijos panoramos. Mat dauguma teatrų patys gana sėkmingai ieško naujų pjesių. Atradę, stato savarankiškai. Dabar jau turime klausti, kokia apskritai yra teatro vieta kultūroje ir visuomenės gyvenime. Apie tai ir kalba stiprios teatro asmenybės šiemet festivalyje rodomuose savo darbuose.

Ne visi NDA'09 darbai yra premjeriniai. Anksčiau būta kitaip. Dabar programa sudaryta iš visiškai parengtų spektaklių ir iš kūrybinių dirbtuvių principu pristatomų darbų. Taip žiūrovai dalyvauja pačiame jų atsiradimo procese. Visi darbai susiję su viena ar kita tema, kurią stengiamės įvardinti festivalio programoje. Pavyzdžiui, pernai akcentavome lenkų kino režisieriaus Andrzejaus Kieslowskio filmų serijos „Dekalogas“ sukūrimo dvidešimtmetį. Mūsų festivalis buvo vienintelis renginys Lietuvoje, atkreipęs į tai dėmesį. Nebus per drąsuu pasakyti, kad šie filmai tapo kultūros reiškiniu, gerokai prisidėjusiu prie Vidurio ir Rytų Europos laisvėjimo. Festivalyje būta ne tik užsienio darbų šia tema. Atsirado ir G. Varno režisuotas spektaklis „Dekalogas“, įvertintas „Scenos kryžiumi“ kaip geriausias lietuvių naujosios dramaturgijos pastatymas.

Įdomu, kad festivalio projektuose dalyvauja visas Lietuvos teatro menininkų žiedas. Pavyzdžiui, į suomių režisieriaus K. Smedso kuriamą projektą „Vyšnių sodas“ specialiai iš Maskvos atvyko Juozas Budraitis, o Virginija Kelmelytė – iš Paryžiaus. Tai žmonės, kurie tiesiogiai nedalyvauja jokiuose Lietuvos teatro ar kino įvykiuose.

J. Jurašas – vėl dramos scenoje

R.E.: O kaip „sukirptas“ šiųmetis festivalis?

A.L.: Festivalio programa buvo padalyta į dvi dalis - pavasario ir rudens. Pavasarinėje norėjosi pristatyti jauno, kitokio lietuvių teatro panoramą. Teatro, kuris dirba kitaip, nei įprasta valstybiniams. Šie virto valstybinėmis biudžetinėmis institucijomis, praradusiomis teatro dvasią. Tad jos ieškome jaunųjų menininkų (sąlygiškai „jaunųjų“; jiems vadovauja tokie scenos meistrai kaip G. Varnas, C. Graužinis, A. Giniotis) kūryboje, kuri savo ruožtu semiasi įkvėpimo bendruomenėje. Nesiremia jokia institucija, bet kuria teatrą „čia ir dabar“, žiūrovų akivaizdoje.

O rudenį pradedame naujuoju J. Jurašo darbu. Kol kas tai ne premjera, tačiau esama intrigos. Visų pirma šis režisierius pirmą kartą po ilgos pertraukos Lietuvoje stato dramos veikalą. Paskutinis jo spektaklis buvo „Mirtis ir mergelė“ (Kauno valstybinis akademiniame dramos teatras, 1992). Pastaruoju metu jis daugiau dirbo nacionalinėje operoje. J. Jurašas pats pasiūlė statyti pjesę „Dvejonė“, parašytą garsaus amerikiečių scenaristo Johno Patricko Shanley. Lietuvos kino mėgėjams žinomas filmas „Abejonė“, kurią autorius sukūrė pagal tą pačią pjesę. Pagrindinius vaidmenis „Dvejonėje“ kuria aktoriai Eglė Mikulionytė ir Povilas Budrys.

J. Jurašas iš pat pradžių ketino kurti spektaklį, tačiau dėl laiko stokos kol kas bus rodomas tik jo eskizas. Režisierius mano, kad ši pjesė ir joje slypinčios problemos būdingos dabarties Lietuvai: netolerancija, susiskaidymas, nekyla jokių dvejonių, kai be užuolankų kaltais paskelbiami žmonės. Nėra nieko tikra. Turime gyventi abejodami ir apsieiti be tvarių atsakymų. J. Jurašo darbas bus rodomas vieną vienintelį kartą ir nemokamai. Režisierius nori jį skirti susitikimui su žmonėmis, sužinoti, ar pjesės temos jiems esančios aktualios.

Šis susitikimas įvyks šiandien Vilniaus dailės akademijos dirbtuvėse. Labai įdomi erdvė, teatras ten dar niekada nesisvečiavo. Baigtą spektaklį ketiname parodyti lapkritį, vėliausiai – iki Naujųjų metų.

R.E.: Kokį teatrą kuria vengras K. Mundruczo?

A.L.: K. Mundruczo vardas yra nuskambėjęs kine. Pernai Kanų festivalyje jo filmas „Delta“ pelnė prestižinį tarptautinės kino kritikų asociacijos apdovanojimą. Jaunas, trisdešimties metų režisierius jau pakrikštytas viena didžiausių Europos kino vilčių. K. Mundruczo dirba ir teatre, beje, sukūrė ne vieną spektaklį. Naujausias jo darbas „Frankenšteino projektas“, kurį pamatys NDA'09 žiūrovai, dažnai keliauja. Šiemet jis jau apsilankė penkiuose ar šešiuose tarptautiniuose Europos festivaliuose. Spektaklis psichologijos požiūriu (ir ne dėl smurto vaizdavimo) tiesiog sukelia šoką. Nes tai, kaip šiam režisieriui pavyksta sukurti įvykio tikrumą, tą „čia ir dabar“ – išties unikalu. Kartais negali atskirti ar tai, ką matome yra teatras, ar gyvenimas. Čia K. Mundruczo, žinoma, pasitelkia kino patirtį, nors jo vaizdų, filmuotos medžiagos, spektaklyje beveik nėra. Tačiau kino tikroviškumas tampa spektaklio varomąja jėga. „Frankenšteino projekte“ vaidina keli labai garsūs Vengrijos aktoriai, matyti ir filme „Delta“. Spektaklyje Vilniuje pasirodys keli tikri policininkai, du benamiai.

„Vyšnių sodo“ gyventojai.

Artimas „Dogmos“ stilistikai

R.E.: Papasakokite apie bene didžiausią NDA'09 įdomybę – K. Smedso kuriamą „Vyšnių sodą“.

A.L.: K. Smedsas – į jokius rėmus netelpanti meno asmenybė. Kaip Emiras Kusturica neįspraudžiamas į jokius kino žanro, formos kanonus, taip ir K. Smedso kūrybos negalima apibūdinti tradiciniais teatro terminais. Jis sėkmingai imasi ir miniatiūros, ir gigantiškos teatro freskos. Pavyzdžiui, Suomiją nustebinusio „Nežinomo kareivio“ arba šiemet į festivalį „Sirenos“ atkeliaujančio spektaklio „Mental Finland“. Kristianas žino lietuvių teatro kūrėjus, pažįsta režisierius, lankosi jų spektakliuose. Didžiulę įtaką jam padarė Eimunto Nekrošiaus kūryba. „Vyšnių sodas“ yra per porą metų mūsų su K. Smedsu „išnešiota“ idėja. Nuo pat pradžių jis norėjo suburti labai skirtingų Lietuvos teatro menininkų grupę, kuri, metaforiškai kalbant, galėtų tapti tuo „Vyšnių sodu“, suvokiamu ir kaip Antono Čechovo pjesė, ir kaip tam tikra atsvara šiuolaikinei gyvensenai: toks „Vyšnių sodas-Nojaus laivas“. Pati projekto forma pasirinkta labai lengva, o idėja paprasta: dviem-trim savaitėm suburti skirtingas teatro, kino kartas atstovaujančius aktorius ir repetuoti „Vyšnių sodą“ autentiškoje aplinkoje, kuri savaime nyksta iš miesto veido. Kolektyvinio sodo sklypas su namu ir sodu, kažkada reiškęs prestižą, respektabilumą, per dvidešimtį metų taip ir liko nepakitęs, o aplink išdygo naujos statybos namai. Seną žemės lopinėlį apsupo naujos architektūrinės konstrukcijos. Į tokią vietą, įkūnijančią prisiminimą apie kitą laiką, ir susirinko „Vyšnių sodo“ trupė. Pirminis sumanymas buvo kurti filmą. Tačiau gimė savitas reiškinys, kurį būtų sunku pavadinti spektakliu, filmu ar koncertu. Jis yra visi šie dalykai kartu: ir gyvas koncertas, ir gyvas spektaklis, ir gyvas filmas. Mes jį vadiname tiesiog „jam session“. Aktorius kuria vaidmenį ir tuo pačiu išlieka savimi. Kiekvienu vaidmeniu atskleidžiama kūrybinė biografija. Kitaip tariant, per susitikimą su žiūrovais jie taria pjesės tekstą ir dalijasi asmenine praeitimi. Gyvenimiški faktai šiame meniniame įvykyje yra labai svarbūs. Nesame matę šių žmonių dirbančių kartu. Į žiūrovo vaizduotę jie perkelia pjesės būtį ir tuo pat metu sukuria įspūdį, kad dalyvaujama labai trumpai trunkančiame ir unikaliame vyksme. Būtų galima tai palyginti su danų režisieriaus Larso von Triero ir kitų skandinavų režisierių sumanytu kino žanru „Dogma“: improvizuodami tikru įvykiu paremtą pasakojimą aktoriai sukuria tikrovei artimą gyvenimą. Visa tai nufilmuojama. „Vyšnių sodo“ reiškinys priartėja prie šio žanro.

Negirdėti atsivėrimai

R.E.: O kas atsitinka su pjesės tekstu? Ar jis neprarandamas?

A.L.: Spektaklyje naudojamas beveik visas A. Čechovo tekstas. Dviejose dalyse – pilnai, o trečiojoje, kai veiksmas persikelia į lauką, teatras ima artėti prie gyvenimo. Tampa nelengva pamatyti juos skiriančią ribą. Žiūrovas pajus, kad takoskyra tarp meno ir gyvenimo yra labai trapi. Iš tiesų, kaip pats K. Smedsas mėgsta sakyti, „reality bites“ (realybė kanda). Teatre privalo egzistuoti ta realybė, kuri kąstų, žeistų, užgautų. Nes jis nėra tik pramoga: reikia sukurti tai, kas įsirėžtų žiūrovo atmintyje, kas jį sujaudintų, užduotų jam klausimus. „Vyšnių sodo“ tikslas yra kelti ne pjese apsiribojančius, bet platesnio pobūdžio klausimus apie mūsų gyvenamą laiką.

R.E.: Kokia šio projekto ateitis?

A.L.: Jis jau sulaukė tarptautinio susidomėjimo. Žiūrėti projekto atvažiuoja vieno didžiausių Vokietijos teatro festivalių „Pasaulio teatras“ meno vadovė. Norima kitais metais jį parodyti Vokietijoje.

„Vyšnių sodas“ rugsėjo devintąja (premjeros diena – aut. past.) neužsivers. Drauge su teatriniu vyksmu buvo rengiama medžiaga vaizdo instaliacijai. Nufilmuota per 100 valandų trukmės juosta, kuri bus montuojama ir virs savitu filmu. Jame - pokalbiai su trupės menininkais, repeticijų scenos. Kitąmet, sekančią dieną po spektaklio žiūrovai ateis į instaliaciją ir išvys visą įvykį bei jame dalyvavusius žmones, kalbančius iš vakarykščio laiko. Tai praeitis, kuri nepasikartos. Praeities ir dabarties laiko žaismė yra vienas iš šio darbo aspektų.

Unikalios medžiagos pamatysime ir per premjerą. K. Smedso kalbinami teatro grandai atsiveria taip, kaip dar nėkart nėra darę čia Lietuvoje duotuose interviu. Visa ši medžiaga bus naudojama toliau kuriant projektą. Jis tęsis ir tikrai neapsiribos vienu parodymu.

Daugiau kaip pusę biudžeto „Vyšnių sodui“ skyrė Suomijos valstybė. Lietuva ir projektas „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ finansuoja likusią jo dalį. Taigi, Suomija finansuoja pusę projekto, kad K. Smedsas sukurtų šį spektaklį su lietuvių menininkais čia, Lietuvoje.

R.E.: Kiek žiūrovų galės pamatyti šį projektą? Regis, ir į kitus pastatymus nepateks visi norintys?

A.L.: Vienu metu jį galės žiūrėti virš šimto žmonių, nes sodas nėra didelis. Tačiau pastatymas dar sugrįš kitais metais. Kita vertus, nesiekiame kurti minioms skirto teatro. Priešingai nei valstybiniai, kurie stengiasi „suvaryti“ kuo daugiau žiūrovų ir duoti kuo daugiau pajamų. Norime pasakyti, kad tikrasis teatras – tai susitikimas, į kurį atėjęs svarbus tampa kiekvienas žmogus. Jis yra dalyvis. Tai ir K. Smedso, ir K. Mundruczo, ir J. Jurašo credo. Ne žiūrovų skaičius, o pačios publikos kokybė yra svarbiausia. Ir tai, kad atėjęs žmogus nėra atsitiktinis, kad jis siekia, nori pamatyti ir jam tai aktualu.

Festivalį užbaigs naujas G. Varno spektaklis „Nusiaubta šalis - Vilnius“. Klausimas, ar dar yra utopijų, kas yra utopija, tikėjimas tais idealais, kurie dar gali sukurti visuomenėje kažką produktyvaus, efektinga. Kiekvienas šiemet festivalyje pristatomas dabas yra unikalus, pasuktas- atsuktas į laiką, nuojautas, kurį dabar išgyvename šalyje, spaudoje, tarpusavyje kalba žmonės.

„NAUJOSIOS DRAMOS AKCIJOS 2009" RUDENS PROGRAMA:

Johnas Patrickas Shanley

DVEJONĖ

Spektaklio eskizas
Režisierius – Jonas Jurašas
Rugsėjo 4 d. 19 val. VDA studijoje Malūnų g. 5
Įėjimas laisvas. Vietų rezervavimas giedre@theatre.lt

FRANKENŠTEINO PROJEKTAS

Režisierius – Kornel Mundruczo
Barka Theatre (Vengrija)
Rugsėjo 8 d. 19 val. VDA studijoje Malūnų g. 5

DELTA

Režisierius – Kornelis Mundruczo
Rugsėjo 7 d. 19 val. kino centre „Skalvija“

Trečiasis ir garsiausias Kornelio Mundruczo filmas, 2008 metais Kanų kino festivalyje pelnęs FIPRESCI prizą. Po seanso įvyks susitikimas su filmo režisieriumi.

Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009 pristato

VYŠNIŲ  SODAS

Režisierius – Kristianas Smedsas

Dalyvauja: Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Paulius Budraitis, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Virginija Kelmelytė, Irina Lavrinovič, Gytis Padegimas, Rasa Samuolytė, Benas Šarka, Jonas Vaitkus

Rugsėjo 9 d. sode, Nemenčinės plente.

19 val. žiūrovų lauks autobusas prie Katedros aikštės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. 23 val. autobusas parveš į Katedros aikštę.

Telefonas pasiteirauti: +37062016566.

Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009 pristato

NUSIAUBTA ŠALIS – VILNIUS

Režisierius – Gintaras Varnas
Rugsėjo 30 d. 19 val. Teatro arenoje

Festivalio rengėjų nuotraukos

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės