Teatras
Helmutas Šabasavičius. Baleto dienoraščiai: Gražuolė be konkurso

2009-01-24

Miegančiosios gražuolės konkursas Lietuvos baleto trupėje negalėtų įvykti – nuo pat premjeros 2006-ųjų pabaigoje be pamainos pagrindinį vaidmenį šiame Piotro Čaikovskio balete šokusiai Miki Hamanakai kuriam laikui sostą teko užleisti vienintelei pretendentei, kuria tapo naujoji trupės solistė Anastasija Čumakova.

Šiai artistei pastarieji mėnesiai buvo ypač vaisingi – parengtos svarbiausios partijos bene visuose klasikinio repertuaro spektakliuose; tiesa, nemaža jų jau seniau įrašyti į šios šokėjos, keletą metų dirbusios Krasnojarsko operos ir baleto teatre, repertuarą, tarp jų – ir „Miegančiosios gražuolės“ Aurora, kurią Vilniaus žiūrovai išvydo sausio 23 dieną.

Čumakova – artistiška, gyva šokėja, scenos baimę įveikusi patirtimi ar įgimtu artistiškumu, todėl stebėti ją scenoje malonu. Ji neturi nei kai kurioms šokėjoms būdingo susikaustymo, nei atstumiančios arogancijos: maloni, lyg kiek nustebusi jos veido išraiška kelia jai pelnytą simpatiją. Čumakovos-Auroros pirmasis pasirodymas buvo grakštus ir gyvas, įtikino šilta, džiugia, įtampos nejuntančia nuotaika; šokio forma galbūt ir galėjo būti ryškesnė, labiau užtikrinta, kai kurios pozos – stabilesnės (esame išlepinti Hamanakos aplombais ir tvirtais sukiniais), tačiau iš esmės pirmojo veiksmo Auroros paveikslas buvo įtaigus – šokėja pademonstravo ir princesės džiaugsmą šokant su princais, ir vaikišką nuostabą tarp Karabos įteiktos gėlių puokštės aptikus verpstę, ir čia pat besikeičiančius jausmus palaipsniui išgyvenant prakeiksmo išsipildymo galią.

Antrojo veiksmo pirmajame paveiksle Čumakova kūrė pernelyg realią Auroros viziją –nuo veido nedingstančiais, kartais beveik koketiškais šypsniais galbūt norėjo kuo greičiau suvilioti Dezirė ir paraginti jį skubėti į šimtą metų snaudžiančią karalystę. Tokia traktuotė, ko gero, įmanoma, tačiau patraukliau atrodytų svajingesnės, labiau melancholiškos Auroros išraiškos, minkštesnės pozos ir siluetai, pustoniais praturtinta judesių skalė – juo labiau kad būtent tokią nuotaiką skleidė Roberto Šerveniko diriguojamas orkestras.

Paskutiniajame paveiksle gyva, žemiškai džiugi nuotaika tiko, ir Pas de deux buvo sušoktas tiek artistiniu, tiek techniniu atžvilgiu gerai: Aurimo Paulausko-Dezirė šuoliai buvo veržlūs ir sklandūs, Čumakovos-Auroros variacijos pozos – gracingos ir trapios.

Lietuvišką Čumakovos-Auroros debiutą lydėjo keletas smulkesnių „pirmųjų kartų“. Fėjų eskadrilėje jau anksčiau įvyko permainų. Džiaugsmo fėją antrą kartą šoko Jekaterina Romankova: išraiškingai, su nuotaika, pasitelkdama efektingas pozas – tik variacijos pabaigai pritrūko tvirtumo. Austėja Butėnaitė, mokyklinėje „Pelenėje“ kurianti svarbiausią vaidmenį, parengė Švelnumo fėjos vaidmenį – nors iš pradžių atrodė lyg kiek sutrikusi (švelnumui, ko gero, visą laiką stinga ryžto), tačiau sužavėjo grakščiais šuoliukais ant pirštų galų ir tinkama šokio nuotaika.

Gražiai buvo pašoktas pirmojo veiksmo antrojo paveikslo valsas – nors jam pasibaigus scenoje liko kelios alyvų kekės, kurias išmoningai neutralizavo vienas iš keturių į pokylį iškviestų princų.

Naujų veidų buvo ir Auroros bei Dezirė vestuvių puotoje. Sidabro partiją pirmą katą šoko jauna baleto artistė Greta Gylytė, praėjusį ketvirtadienį prisijungusi prie „Gulbių ežero“ Didžiųjų gulbių trijulės. Iš pradžių trijų brangenybių karatai pasirodė per daug skirtingi – šokėjoms stigo judesių darnos, nevienodai buvo jaučiama muzika, nors vėliau skirtumai išsilygino, ir visas epizodas buvo užbaigtas lengvai švystelėjusiu grakščiu Gylytės-Sidabro šuoliu.

Brilianto partija šį kartą teko Živilei Baikštytei – džiugina, kad ši patyrusi solistė nesibodi smulkesnių vaidmenų (ją matėme ir tarp antrojo paveikslo freilinų), o Brilianto variacijas ji sušoko tvirtai ir su spindinčia šypsena.

Inga Augutytė, įsiminusi smulkiomis vaidybinėmis partijomis vaikiškuose spektakliuose, pirmą kartą vaidino Raudonkepuraitę – įtikinamai šaukėsi pagalbos, mėgino suklaidinti Laimio Rosleko Vilką, o planui nepavykus, spurdėdama mėgino iš jo glėbio ištrūkti. Tik ateityje derėtų tiksliau apskaičiuoti, kokiame scenos taške visa tai turi įvykti, kad intermediją būtų galima užbaigti kartu su muzika.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės