Teatras
„Pabėgimas į Akropolį“: naivi svajonė prieš cinizmą

2009-03-09

Kovo 10 d. 19 val. Menų spaustuvėje įvyks teatro ATVIRAS RATAS premjera „Pabėgimas į Akropolį“. Naujausias Aido Giniočio režisuotas spektaklis sukurtas pagal jaunos dramaturgės, aktorės Marijos Korenkaitės pjesę jau aplankė Panevėžį ir Šiaulius, o dabar pamatyti jaunųjų aktorių nuoširdų darbą galės ir Vilniaus publika. Tiesa, dar praėjusių metų nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ buvo galima išvysti spektaklio eskizą. Tada Marija Korenkaitė slėpėsi po Lauryno Juknos slapyvardžiu. Tai pirmoji aktorės pjesė teatrui, kuri 2008 m. buvo parašyta kaip pedagoginė Aido Giniočio užduotis ir netrukus virto jaudinančiu, jaunimui skirtu spektakliu. Siūlome trumpą pokalbį su Marija.

Spektaklio „Pabėgimas į Akropolį" aktoriai: Agnė Kaktaitė, Eimanats Bareikis,
Justas Tertelis, Vytautas Leistrumas, Marija Korenkaitė, Jonas Šarkus, Judita Urnikytė

Marija, ar seniai rašai? Kaip sekėsi kurti šią pjesę?  

Ką nors rašau visą laiką. Tačiau neturiu tiek drąsos, kad galėčiau kažkam duoti skaityti. Rašyti nebuvo sunku, sunkiausia buvo prieš tai – susitarti su savimi dėl temos, idėjos, siužeto ir galiausiai atsisėsti prie stalo. Bet aš ją vis dar rašau. Pjesė nuo pirmojo parodyto spektaklio „Versmės” festivalyje lapkritį smarkiai pakito.  

Gal gali trumpai pristatyti apie ką tavo kūrinys? 

Pjesė yra apie naivius paauglius iš provincijos, tikinčius, kad išsigelbėjimas nuo visų problemų yra Akropolis – miestas, kuriame visi yra laimingi. Tereikia į jį pabėgti... Tačiau paaiškėja, kad nėra jokio svajonių miesto, tik televizijos sukurta iliuzija. Pjesės centre mažas žmogus prieš dvikojų visuomenę. Naivi svajonė prieš cinizmą. Meilė prieš abejingumą. 

Ar prieš statant spektaklį jau žinojai savo vaidmenį? Gal pati jį pasirinkai?  

Turbūt tai aktorinė prigimtis – rašydama „vaidindavau“ visus veikėjus. Todėl kiekvienas jų daugiau ar mažiau man atrodė artimas. Nesijaučiau turinti teisę spręsti už režisierių ką man ar kitiem vaidinti. Visi turėjom galimybę repeticijų metu išsibandyti visus pjesės personažus, kokius tik norėjome. Tokiu atrankos principu gavau Živilės vaidmenį, kuris man yra be galo brangus.

Kaip sekėsi kurti spektaklį?  

Tai, kad Aidas Giniotis ėmėsi statyti mano pjesę – man pats didžiausias įvertinimas. Jo pasiūlyta „Pabėgimo į Akropolį“ interpretacija išplėtė temos ribas. Idėjos, kurios tik pleveno ore – tapo pamatinėmis.

Kiekvieno spektaklio kūrimas su Aidu Giniočiu yra visiškai kitoks. „Atviras ratas” gimė labai atsargiai, su nepaprastu atidumu, globa. Repetuojant „Sparnuotąjį Matą” netilo tiek aktorių, tiek režisieriaus juokas ir tas šėlsmas iš repeticijų salės persikėlė į sceną. Prie kiekvienos medžiagos jis randa kitą priėjimą. Kuriant „Pabėgimą į Akropolį” režisierius neleido ir neleidžia mum nurimti, pasijusti saugiai, patogiai – vis kelia naujus iššūkius, stimulą eksperimentuoti ir verčia kartais gal ir skausmingai, bet augti ne tik kaip aktoriams.

Buvo visaip. Yra visaip. Tam tikrais momentais įkvėpimą keičia nusivylimas, kūrybinį džiaugsmą – emocinis ir fizinis nuovargis. Bet apie tai neįmanoma kalbėti kaip apie praeitį – spektaklio kūrimas nepasibaigė. „Pabėgimas į Akropolį” paremtas laboratorinės kūrybos principu. Tai reiškia, kad tas procesas tęsis visą jo gyvenimo laiką. Tiek aktorine, režisūrine, tiek dramaturgine prasme.

Į spektaklį didžiulį indėlį įnešė kiekvienas iš septynių vaidinančių aktorių: Vytautas, Agnė, Justas, Judita, Jonas, Eimantas. Visi esame  lygiaverčiai jo kūrėjai. 

Kuo „Pabėgimas į Akropolį“ išskiria iš kitų „Atviro rato“ spektaklių? 

Man atrodo, kad šis spektaklis nuo visų kitų ATVIRO RATO spektaklių skiriasi visų pirma tuo, kad mes, kaip kūrėjai pirmą kartą ėmėmės visuomenės kritikos, maištautojo pozicijos. Šį kartą į sceną einame ne tam, kad užkrėstume atvirumu ar kt. „Pabėgimas į Akropolį” – mūsų bokso ringas, kur drąsiai išsakome ne kieno nors kito, o savo poziciją; „kaunamės” su tokiu pasauliu, kuriame darosi sunku užaugti, mylėti, tikėti.

Mes visada ieškome žiūrovo, kuris būtų jautrus tam, kas vyksta ant scenos, kuris būtų autoironiškas. Kuriame žmonėms, kurie supranta, jog nėra tik balta ar juoda. Kad juokingoje situacijoje liūdesio gali būti daugiau nei juoko ir net pačioje juodžiausioje tamsoje – krislas šviesos. Spektaklis skirtas žmonėms nuo keturiolikos metų. 

Kokios temos tave domina teatre, dramaturgijoje? 

Vieno žmogaus konfrontacija su pasauliu. Į tai telpa daugybė kitų temų – tikėjimas, vienatvė, maištas ir t.t. Temų, kurios mane jaudina – daugybė. Bet būtent šiuo metu norisi kalbėti apie abejingumą. Informacijai, kitam žmogui, pačiam sau. Iš ko tas žvėris gimsta kiekviename mūsų, kuo maitinasi. Apie jo baisią griaunamąją galią. 

Teatras ATVIRAS RATAS gyvuoja dar tik keletą metų, bet gal jau pastebėjai jo kaitą? 

Per tuo kelerius metus daug visko įvyko. Sustiprėjome. Kaip kūrybinis vienetas. Kaip menininkai, asmenybės.

Mūsų teatras gyvena tikrai sudėtingomis materialinėmis ir fizinėmis sąlygomis. Mes neturime pastovios scenos, repeticijų vietos. Kartais pasijuokiam iš savęs – kokie vis dėlto galime būti kompaktiški. Kartais rūselyje Mokytojų namuose dirba ne tik administratorė, bet ir visas teatras vienu metu. Skirtinguose kampuose repetuojamos kelios scenos iš karto, dar kažkas koridoriuje mokosi groti dainą koncertui. Apsižvalgai – visi rimtais veidais tame veikia, lyg tokia situacija būtų absoliučiai normali.

Nepaisant visų tų sunkumų visvien degam savo išsvajotu teatru, aistringai kuriam, galvojam apie ateitį ir ja tikim.

Pokalbį parengė Gintė Pranckūnaitė


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės