Teatras
Keistuoliams – 20, arba Laimingi laiko neskaičiuoja

2009-02-27

Kurio Lietuvos teatro simbolis – varna? Be abejo, – „Keistuolių teatro“! O kurio teatro aktoriai koncertus pradeda daina „Strazdas“ iš dainų rinkinio „Užsitęsusios vaikystės ruduo“? Aišku, „Keistuolių teatro“! Atrodo, jie vis dar neskuba užsidėti rimtuoliškų suaugėlių kaukių, nors „Keistuolių teatras“ ką tik atšventė dvidešimtmetį. Kai kurie aktoriai teatre dirba visus dvidešimt, kiti – dešimt metų, treti – dar tik kelerius metus. Trys „keistuolių“ kartos. Nors vis dar yra žmonių, kuriems „tikrieji keistuoliai“ – tik pirmieji šio teatro aktoriai Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Sigutis Jačėnas, Robertas Aleksaitis, Andrius Kaniava ir Darius Auželis, tačiau argi trūksta žiūrovų spektakliuose „Liūdnojo vaizdo riteris“, „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, „Škac, mirtie, visados škac“ bei kituose, sukurtuose ir vaidinamuose vyresniųjų ir jaunesniųjų aktorių drauge, arba miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“, kuriame vaidina visos trys „Keistuolių teatro“ kartos?

Gyvas teatras gyvuoja, ir šeši šio teatro kūrėjai sutiko papasakoti apie džiaugsmingą tokio gyvavimo meną. Tai Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Agnė Sunklodaitė, Dalius Skamarakas, Benita Vasauskaitė ir Justas Tertelis – iš visų trijų „keistuolių“ kartų.

Laiko laivelis

Apie laiko laivelį dainuoja Inga (ją vaidina Ilona Balsytė arba Agnė Sunklodaitė) iš muzikinio spektaklio „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Kai kurie iš spektaklyje vaidinančių aktorių sėdi priešais mane. Taigi kviečiu šiuos „paskutinius Brėmeno muzikantus“ ir jų įpėdinius atsigręžti atgalios ir prisiminti tuos, kurie padėjo žengti pirmuosius žingsnius pasirinktos profesijos keliu.

Andrius Kaniava. Didžiausia meilė ir dėkingumas – mūsų aktorių kurso tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje vadovei, šviesaus atminimo profesorei Irenai Vaišytei. Pirmiausia dėl to, kad Ji mus priėmė į savo kursą, nužymėjo pagrindines gaires ir parodė kelius, kuriais žengiame ar bent jau stengiamės žengti iki šiol. Prieš daugelį metų, kai mokėmės, gal ne viską supratom. Dėl to kartais jaučiu netgi savotišką kaltę. Tačiau metams bėgant daug kas aiškėja. Kodėl mūsų teatras gyvas ir mėgstamas? Tai didžiulis mūsų pirmosios Mokytojos nuopelnas. Nors teatras – itin kolektyvinis menas, tačiau kiekvieną iš mūsų Ji auklėjo kaip labai savarankišką, savitą, unikalią asmenybę. Jaunam žmogui toks auklėjimas padeda ieškoti savo kelio, savo „teatro matymo“, nors ir nemėgstu tos formuluotės „teatro matymas“. Profesorė I. Vaišytė išugdė  pasitikėjimą savimi, kuris ir padėjo išlikti dvidešimtį metų.

Aidas Giniotis. I. Vaišytė kažkada surinko mus kaip eksperimentinį kursą, norėdama kurti miniatiūrų teatrą. Tai buvo jos novatoriškos kitokio, ne įprastinio, teatro paieškos. Mes, jos studentai, tos idėjos privengėme; mus pravardžiavo „konferansais“, dėl to labai pykom, nes visi turėjome didelių ambicijų tapti hamletais. Tačiau profesorės I. Vaišytės „kitokio“ teatro idėja, matyt, buvo pasėta mūsų jaunose galvose ir sielose. Tai, kad „Keistuolių teatras“ yra savotiškas, kitoniškas, pirmiausia – I. Vaišytės nuopelnas.

Andrius Kaniava. Galima sakyti ir taip: miniatiūrų teatras nebuvo sukurtas, bet eksperimentas pavyko. Mes patys anuomet nelabai suvokėme, koks turėtų būti tas miniatiūrų teatras. Matyt, kiekvienas jį įsivaizdavome skirtingai, ir kiekvienas į jį ėjome taip, kaip įsivaizdavome. Štai ir turime rezultatą – „Keistuolių teatrą“.

(Visi krizena)

Kiekvienas žmogus, dirbantis „Keistuolių teatre“, yra atskira miniatiūra.

Antroji „Keistuolių teatro“ karta baigė studijas Vilniaus universitete, kur 1993 metais buvo surinktas aktorių-filologų kursas.

Agnė Sunklodaitė. Vienas iš mūsų dėstytojų buvo Aidas Giniotis. Kartu su Nijole Gelžinyte, taip pat I. Vaišytės mokine, jiedu mums perdavė ypatingą teatro suvokimą.

Aš pati šiuo metu mokausi režisūros Muzikos ir teatro akademijoje (2008 m. lapkritį pasirodė Agnės Sunklodaitės režisuotas „Keistuolių teatro“ spektaklis vaikams „Interviu su šlykštukais“ – A. G.), ir kai manęs per stojamuosius paklausė, kuo gi mano spektakliai skiriasi nuo visų kitų „Keistuolių teatro“ spektaklių, pagalvojau ir atsakiau, kad įtaka iš tiesų labai didelė, bet jos nesibaidau. Tai, ką čia išmokau, ką gavau ir tebegaunu iš Aido ir kitų vyresnių kolegų, man yra labai priimtina, ir aš tam visiškai nesipriešinu. Nė kiek nesigėdiju, o priešingai – džiaugiuosi, kad mano darbuose jaučiama didelė šios mokyklos įtaka. 

Dalius Skamarakas. Pirmieji ir pagrindiniai mūsų specialybės dėstytojai – Nijolė Gelžinytė, Aidas Giniotis, Romualdas Vikšraitis – mus išmokė džiaugtis savo profesija. Ne ta prasme, kokią dažnai suvokia dvylika klasių baigęs žmogus, sakantis: „Aš būsiu Aktorius“ (suprask – toks reiškinys). Šių mokytojų dėka įsisąmoninome, kad aktorystė – tai ne vien tas laikas, kurį praleidi scenoje. Esu dėkingas ne tik dėstytojams, kurie padėjo profesinius pagrindus, bet ir visiems vyresniems „Keistuolių teatro“ kolegoms. Kai pamatai, kad teatras – tai visas gyvenimas, kai pajunti atsidūręs tarp žmonių, kurie myli teatrą, tai patiri vis daugiau džiaugsmo.

Agnė Sunklodaitė. Man visada labai smagu stebėti Andrių Kaniavą, kuris man yra tikrojo džiaugsmo būti teatre, dirbti teatre įsikūnijimas.

Dalius Skamarakas. Mes kasdien mokomės toliau. Įžvelgiu netgi šiokią tokią paralelę. Štai „Keistuolių teatras“ su mumis taip pat eksperimentavo: juk „Keistuoliai“ kažkodėl nerinko kurso Muzikos akademijoje, o inicijavo aktorių-filologų specialybę Vilniaus universitete. Mūsų taip pat iš pradžių nepriėmė kaip aktorių! Manė: čia filologai, sukurs dramos būrelį, truputį pavaidins... Jautėme tą bendraamžių kolegų, studijavusių Muzikos akademijoje, požiūrį. Tada jis skaudino. Bet dabar manau, kad mes laimėjome daug daugiau. Užsigrūdinome, tapome atsparūs tokiai pašaipai, netgi piktdžiugai. Dabar nemanau, kad esu prastesnis aktorius negu būčiau baigęs Muzikos ir teatro akademiją. Jau nebelyginu savęs su kitais, nesvarstau, kokį lygį pasiekiau ir kokį dar turėčiau pasiekti. Tiesiog džiaugiuosi šia profesija ir darbu „Keistuolių teatre“.

Trečioji, jauniausioji, „Keistuolių teatro“ karta 2006 metais baigė studijas Muzikos ir teatro akademijoje.

Benita Vasauskaitė. Klausausi vyresniųjų kolegų ir galvoju, kad mūsų kartos mokytojai buvo ne tik kurso vadovai profesorius Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis, bet ir Irena Vaišytė, ir Nijolė Gelžinytė... Esama „Keistuolių teatre“ kažko, kas perduodama iš kartos į kartą. Tai jungia mus vienus su kitais. Žinoma, kiekviena į teatrą įsiliejusi nauja karta atsineša naujų spalvų. Bet pagrindas, mokykla yra ta pati. Mes, jauniausioji karta, labai džiaugiamės, kad turėjome galimybę mokytis iš nepaprastai talentingo žmogaus, įdomios asmenybės – Vlado Bagdono. Dabar, kai mąstome apie savo studijų procesą, tai linkstame manyti, kad Vladas Bagdonas mus ugdė vadovaudamasis klasikine aktorine mokykla, o Aidas Giniotis buvo mūsų įdomių, keistų eksperimentinių darbų skatintojas. Muzikos ir teatro akademijoje mes imdavomės tokių užduočių, kurios paprastai šioje aukštojoje mokykloje nėra skiriamos.

Buvo įdomu ir nelengva derinti tas skirtingas teatro mokyklas, per kurias mus vedė Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis.

Justas Tertelis. Mes irgi, kaip ir pirmoji bei antroji kartos, patyrėme tam tikrą grūdinimą. Nebuvo viskas aišku kaip ant delno, turėjai rasti savo poziciją, kaip nori kurti. Buvome ugdomi kaip aktoriai kūrėjai. Ne aktoriai atlikėjai, o kūrėjai, patys ne tik sugalvojantys etiudus, bet netgi rašantys dramas, režisuojantys ir vaidinantys.

Agnė Sunklodaitė. Mūsų kurso vadovė Nijolė Gelžinytė taip pat labai stengėsi įdiegti mums to „klasikinio“, „tradicinio“ teatro taisykles. Bet vis dėlto niekada Nijolės Gelžinytės ir Aido Giniočio pedagogika nesikirto. Mes Nijolei labai dėkingi už daugelį dalykų: klasikinio teatro pamokas, žmogiškojo veiksnio iškėlimą teatre, ir už tai, kad sakydavo: „Vaikai, visada laikykitės vienas kito, nes tik kartu būsite stiprūs.“ Tą patį mums sakė ir Aidas.

Benita Vasauskaitė. Mūsų mokytojai buvo ir visi „Keistuolių teatro“ aktoriai. Be užsiėmimų akademijoje, bėgdavome žiūrėti spektaklių į teatrą, juos analizuodavome ir galvodavome: nejaugi ateis ta diena, kai aš galėsiu būti ten?

1989 metų sausio 6 dieną įsteigtas kooperatyvas „Teatras“ – pirmasis nepriklausomas teatras to meto Lietuvoje. Ilgainiui šio teatro pirmiesiems aktoriams Ilonai Balsytei, Aidui Giniočiui ir Sigučiui Jačėnui prigijo „keistuolių“ vardas. Ar buvo žmonių, kurie anuomet palaikė tokius išsišokėlius?

Aidas Giniotis. Teatrą įkūrėme keturiese – Ilona Balsytė, Sigutis Jačėnas, Romualdas Vikšraitis ir aš. Po metų S. Jačėnas paliko „Keistuolius“, tada atėjo Andrius Kaniava ir Robertas Aleksaitis. Tai buvo tikrasis palaikymas, tikroji pagalba.

Na, tiesa, dabar pasakysiu visai ne populiarumo vaikydamasis – vienas iš pirmųjų kolegų, kuris mus pamatęs pasakė, kad gražiai dirbame, buvo dabartinis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Nijolė Gelžinytė, pirmaisiais veiklos metais pamačiusi mus vaidinant kažkokios mokyklos sporto salėje, taip pat pritarė. Mūsų kūrybai pritarė kolegos – geri artistai.

Aidas Giniotis.  Artimieji mums sakydavo: ką jūs ten darot, taigi nė metų neištempsit... Eikit kur nors rimtai dirbt. Ir mes patys įsikūrę tikrai nemanėm, kad dvidešimt metų nešim „Keistuolių teatro“ vėliavą su besididžiuojančia varna ant jos... Kai 1989 m. sausio 6 d. įsteigėm tą kooperatyvą, tai manėm, kad čia laikinai – metams-dvejiems, paskui imsimės „ko nors rimto“... O pasirodė, kad bent jau mano atveju „Keistuolių teatro“ įkūrimas ir darbas jame – vienas rimčiausių mano gyvenimo vaidmenų.

Tačiau į profesorės Irenos Vaišytės kursą buvo priimta 15 jaunuolių. Kodėl tik maža jų dalis tapo „Keistuolių teatro“ aktoriais ir kūrėjais?

Aidas Giniotis. Mūsų kurso istorija – labai vingiuota. Po I kurso dalį vaikinų paėmė į armiją. Andrius Kaniava, Darius Auželis, Sigutis Jačėnas ir Robertas Aleksaitis išėjo tarnauti, iš vyrukų studijuoti likau aš ir Laisvis Širvinskas. Kai atitarnavę grįžo, tai buvome juos jau dviem kursais pralenkę. Kai baigėme konservatoriją, profesorė I. Vaišytė paliko mane katedroje dėstytoju, ir aš pradėjau dėstyti savo buvusiems bendrakursiams...

Andrius Kaniava. Atsiprašau, pamiršau tave paminėt kaip savo mokytoją.

(Visi kvatoja)

Aidas Giniotis.  Na, mūsų santykiai nuo to nepasikeitė. Pirmasis bandymas kurti teatrą buvo dar 1988 metais, A. Kaniavos, D. Auželio ir kitų kursui baigiant konservatoriją. Tada turėjome šansą įkurti teatro studiją prie Vilniaus Spalio rajono komjaunimo komiteto. Tuo metu kaip tik šitokiu pagrindu kurdavosi laisvos nepriklausomos struktūros, kurioms pavyzdį rodė Maskvoje vykstantys teatriniai judėjimai.

Tačiau 1988 m. konservatoriją baigusius kolegas paskyrė dirbti į Marijampolės teatrą. Aš savanoriškai išėjau iš paskos, metus ten padirbėjau, grįžau į Vilnių. Paskui grįžo ir Sigutis Jačėnas, ir sausį įkūrėme kooperatyvą „Teatras“. Andrius grįžo dar po metų.

Mano kursą, tą „miniatiūrų teatro“ kursą, baigusį studijas pakvietė dirbti Šiaulių dramos teatras, ir dalis išvažiavo ten dirbti. Atsisakė keturi žmonės: aš (šiaulietis), Ilona Balsytė (šiaulietė), Sigutis Jačėnas (kaunietis) ir Audronė Pliuskutė (vilnietė). Trys iš šių žmonių ir tapo „Keistuolių teatro“ pradininkais.

Iš Andriaus Kaniavos kurso žmonių, paskirtų dirbti Marijampolės teatre, manau, kad Eglė Barauskaitė ir Darius Meškauskas būtų atsidūrę tarp mūsų, jeigu nebūtų gavę kvietimo atvykti dirbti į Klaipėdos dramos teatrą. Darius Meškauskas šiuo metu ir vaidina keliuose „Keistuolių teatro“ spektakliuose.

Mūsų kurso istorija tikrai labai paini... Bandydamas papasakoti gali ir koją nusilaužti.

Andrius Kaniava. Knygą reikia rašyti, kny-gą...

Nuo fantazijos realybės link ir atvirkščiai

„Keistuolių teatras“ pradėjo savo kūrybinę veiklą muzikiniais spektakliais vaikams. Kaip atradote savitą spektaklių žanrą, kuris neatsiejamas nuo Jūsų pačių sukurtų dainų, muzikos?

Aidas Giniotis. Tie pirmieji vaikiški spektakliai anaiptol neliudija mūsų siekio kurti teatrą vien vaikams. Vaidindami „Kitą kartą“, „Aukštyn kojom“, „Geltonų plytų kelią“ nejausdavome, kad tai darome išskirtinai vaikams. Tiesiog kūrėme tai, ką norėjome kurti, ir darėme tai „pilna koja“, iš visos širdies. O ar tie spektakliai buvo ir yra vaikams, ar suaugusiems, ar moterims, ar vyrams, – nesvarbu. Svarbu, ką aktorius nori pasakyti.

Andrius Kaniava. Man regis, dainavimas ir muzikos kūrimas – vieni iš geriausių jauno aktoriaus saviraiškos būdų. Pačioje pradžioje, kai žodžių, kitų išraiškos priemonių dar trūksta, geriausia – dainuoti. Tai mes labai uoliai ir darėm.

Aidas Giniotis. Tiesiog mėgome dainuoti. Klausėmės tuo metu Vytauto Kernagio, Olego Ditkovskio, Sauliaus Bareikio. Gediminas Storpirštis jau tada labai gražiai dainuodavo. Neatsimenu gražesnio žmogaus už Gediminą, dainuojantį ir pritariantį sau gitara...

Andrius Kaniava. Garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko, kuriame buvo Kostas Smoriginas, spektakliai taip pat buvo labai muzikiniai. Gal ten tų šaknų reikia ieškoti?

Jūsų teatro vizitinė kortelė – pasakiški, šilti, kupini žaismės spektakliai. Tačiau pabandėte pasukti ir socialinio teatro kryptimi.

Dalius Skamarakas. Taip, spektaklį „Marius ir Miglė“ režisavo Aidas Giniotis su Thomu Ahrensu iš Berlyno „Grips“ teatro. Be to, dar „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“.

Aidas Giniotis. Dirbome su „Grips“ teatru – socialinio teatro pradininku Vokietijoje. Kalbant apie stilistiką... mūsų teatras visų pirma buvo svajonės ir fantazijos teatras. Tačiau turbūt vis dėlto ne kūrėjų, o teatro kritikų darbas dėlioti kūrybą į stalčiukus, įrėminti, apibendrinti... Mūsų, praktikų, reikalas – pasirinkus tam tikrą žanrą ar stilių perteikti žiūrovui kokią nors temą: pavyzdžiui, kad vaikas turi nugalėti baimes, sunkumus ir surasti savo kelią šiame pasaulyje. O ar tą temą perteikiame pasirinkę Paršiuką Ikarą, kuris pakyla virš debesų, ar rodydami Marių, kuris nugali savo bailumą padėdamas draugui...

Dalius Skamarakas. ... o ne pasiėmęs pistoletą...

Aidas Giniotis. Šią temą tinka atskleisti ir socialinio teatro, ir to prigimtinio „Keistuolių“ fantazijos teatro priemonėmis. Tad mūsų spektakliuose šios stilistikos kartais persipina.

Aktoriai kūrėjai

Iš visų trijų „Keistuolių teatro“ kartų ne vienas aktorius yra ėmęsis ir režisūros – jau nekalbant apie Aidą Giniotį! Jūsų teatras išties nedaug režisierių kviečiasi „iš šalies“. Ar daugiau kviestinių režisierių nesuteiktų margumo, įvairovės repertuarui?

Dalius Skamarakas. Keista, nė vieno režisieriaus negirdėjau sakant, kad labai norėtų padirbėti su „Keistuolių teatro“ aktoriais. Turbūt tebėra gaji nuostata, kad mūsų teatras vaidina tik vaikams, – įsitikinimas, lydintis mūsų teatrą nuo pat pradžių. 

Andrius Kaniava. Pasakysiu šiurkščiai – režisierius, kuris ateina, turėtų norėti pastatyti spektaklį mūsų teatre, o ne užsidirbti pinigų. Tai mano asmeninė nuomonė. Atėjęs režisierius turėtų aiškiai žinoti, ką nori padaryti, nes kitaip mes jam pradėsim diktuoti, kad diena veltui nenueitų.

Justas Tertelis. Jeigu ateina kuriantis žmogus su savo idėja ir iš tiesų nori drauge dirbti, tai laimi visi.

Jūsų teatras – labiau aktorinis nei režisūrinis?

Aidas Giniotis. Žiūrint ką vadinsime aktoriniu ir režisūriniu teatru. Dabar vyrauja nuostata, kad aktorinis teatras – jau praeitis. Man atrodo, kad režisūrinis teatras irgi jau nueina, ateina kažkokie dramaturgų, aktorių-kūrėjų laikai... ir taip visame pasaulyje. Turėtume truputį pamiršti tą karštligišką prisirišimą prie režisieriaus. Sakykime, viena iš paskutinių „Keistuolių teatro“ premjerų – Murrayjaus Schisgalo „Mašininkai“, vaidina Dalius Skamarakas ir Aldona Vilutytė. Spektaklį režisavau aš, bet galima sakyti, tos režisūros ten iš viso nėra. Tai grynai aktorinis spektaklis. Tai turėčiau save laikyti prastu režisieriumi. Bet prastas režisierius ne tas, kuris nėra matomas, o tas, kurį užvaldo ambicijos. Čia galima grįžti prie kviestinių režisierių temos. Aš pats esu statęs spektaklių daugelyje teatrų. Bet jeigu ateičiau į man naują kolektyvą ir pareikščiau, kad dabar čia sukursiu „tikrą teatrą“ ir padarysiu revoliuciją, tai tokia nuostata nebūtų teisinga. Vadinasi, mane valdytų mano režisūrinės ambicijos, o ne tema, apie kurią noriu kalbėti spektakliu.

Spektaklio nebus be susiformavusios komandos, kūrybingo kolektyvo. Manau, kad dabar ateina dramaturgijos, temos teatras. Ar kuriant spektaklį dominuoja aktoriai, ar režisierius – ne tiek svarbu, svarbiausia, kad spektaklis tiksliai perteiktų tai, apie ką kūrėjai nori kalbėti.

Kur slypi Jūsų visų nepalaužiamo bendrumo, ištikimybės vieni kitiems paslaptis, kuri spektaklių metu tarsi aura apgaubia ir sceną, ir žiūrovų salę?

Dalius Skamarakas. Manau, kad tos bendrystės buvome išmokyti dar studijų metais. Kiekvienas įstojęs studijuoti aktorystės žmogus galvoja: AŠ, AŠ būsiu geras aktorius, o „Keistuolių teatras“ parodė kitą kelią: kad geru aktoriumi galima būti ir laikantis komandos, kad svarbiausia – ne tu, o visuma, ansamblis.

Agnė Sunklodaitė. Dėl to ansambliškumo esame gavę ir priekaištų. Po mūsų diplominių spektaklių jaunieji teatro kritikai sakė: puikus ansamblis, jūs nuostabiai jaučiate vienas kitą, bet kurgi individualybės?

Dalius Skamarakas. Keisčiausia, kad individualybės mūsų teatre yra! Mes mokame būti ir „choro“ nariai, ir solistai.

Benita Vasauskaitė. 2005 metais buvo pastatytas miuziklas „Meilė ir mirtis Veronoje“ – pirmasis spektaklis, kuriame susijungė visos trys „Keistuolių“ kartos. Tai buvo nuostabu! Bendras darbas, bendras tikslas daro stebuklus.

Justas Tertelis. Tai buvo įsiliejimas. Ne slenkstis. Nepajutome jokių užslėptų ambicijų ar pavydo: štai atėjo nauji aktoriai, kurie galbūt užims mūsų vietas... Tas spektaklis, „Meilė ir mirtis Veronoje“, pulsuoja kažkokia magiška energija.

Koks jausmas dvidešimtį metų (kaip kad Jūs, Aidai ir Andriau) arba kad ir dešimtį metų (kaip kad Jūs, Agne ir Daliau) dirbti tame pačiame teatre? Juk sakoma, kad darbovietę reikia keisti kas penkerius metus...

Dalius Skamarakas. Kuriam laikui išeiti, pažinti ką nors nauja, įgyti naujos patirties  – labai gerai, bet kur nors kitur pasilikti... negalėčiau. Niekur kitur nerasčiau tokio profesinio džiaugsmo ir tokios komandos.

Andrius Kaniava. Taip, retsykiais kitur apsidairyti nekenkia, gal net apskritai kurį laiką užsiimti visai kita veikla – muzika ar piešimu... Kad paskui galėtum grįžti su naujomis jėgomis ir naujais įspūdžiais. Teatre vos tik kas nors „užsizulina“, „užsitrina“, iškart prasideda problemos – kūrybinės, bendravimo problemos. O kai žmonės atsigauna, atsinaujina, viskas susitvarko.

Aidas Giniotis. Tai kad „Keistuolių teatro“ gal nelabai galima pavadinti darboviete. Lygindamas su daugeliu kitų teatrų, kuriuose dirbau, galiu teigti, kad mūsų teatre „darbo“ sąvoką reikėtų pakeisti „kūrybos“ sąvoka. Tai gal čia veikiau kokia „kūrybvietė“. Išėjęs kitur galbūt gausi daugiau pinigų, bet prarasi kūrybos vietą. O to nesinori prarast. Šičia, šitoj terpėj, tu ESI, ir kiek pats padarai, tiek tave vertina ir myli.

Jauniausioji karta jau turi ir savo pačių laboratoriją „Atviras ratas“. Kur labiau koncentruojatės – į spektaklius „Keistuolių teatre“ ar į „Atviro rato“ gyvenimą?

Benita Vasauskaitė. Tiek vienas, tiek kitas teatras mums yra kūrybinės erdvės. Tikrai neįmanoma viename teatre stengtis labiau, o kitame mažiau.

Justas Tertelis. „Atviras ratas“ – mūsų kurso eksperimentinė erdvė. Mes jauni ir ieškome savito kūrybinio kelio. Štai prisimenant pastarąjį pusmetį: rengėme „Atviro rato“ premjerą „Pabėgimas į Akropolį“, dirbome dieną ir naktį. Paskui artėjo „Geltonų plytų kelio“ kalėdinė premjera „Keistuolių teatre“ – ir lygiai taip pat dirbome.

Aidai, kam vis dėlto reikėjo dar vieno eksperimentinio teatro – „Atviro rato“?

Aidas Giniotis. Jo reikėjo pirmiausia dėl paprastos buitinės priežasties. Kai rinkome šį kursą, planavome į „Keistuolių teatrą“ priimti kokius penkis-šešis žmones, tai buvo viešai skelbiama nuo pat stojamųjų. Paskui pradėjome kurti autobiografinių improvizacijų spektaklį „Atviras ratas“ ir galiausiai nepavyko nuspręsti: tą žmogų pasiliekame, o šito atsisakome. Susidarė pajėgi trupė, kuri turi teisę gyventi. Norėjosi sudaryti šiems žmonėms galimybę išsaugoti savo profesiją, išsilaikyti finansiškai ir drauge ieškoti kūrybinio kelio, rašyti pjeses... „Keistuolių teatre“ – tokiame, koks jis dabar yra, tam eksperimentavimui nebūtų pakankamai laiko. Be to, atiduoti iniciatyvą „Keistuolių teatre“ vien tik jauniausiai kartai, kuri visada būna labai aktyvi, būtų irgi neprotinga. Kai į teatrą ateina jauna karta, kuri nori aktyviai kurti, o jai neleidžiama, tada ji ima reikštis kalbomis... Vienintelė išeitis – leisti jaunajai kartai daug reikštis ir bandyti pačiai. Tad šitaip buvo paskirstyta kūrybinė energija.

Benita Vasauskaitė. Gavome galimybę imti kurti teatrą nuo nulio. Labai gerai suprantu, kad jaunas aktorius, atėjęs į paruoštą dirvą, jau gyvuojantį teatrą, greitai gali apsnūsti ir jo ambicijos taps tuščiu burbulu. O kai tenka pakovoti, kad išliktum...

Agnė Sunklodaitė. Lietuvos teatrologams būtų jau pats laikas imtis studijos apie „Keistuolių teatrą“, keistuoliškumą teatre, kurioje jie galėtų nagrinėti, kuo tie trijų kartų eksperimentai skiriasi vienas nuo kito ir kuo panašūs, kas iš jų išsirutuliojo. Gal kada nors bus ir ketvirtas eksperimentas...

Laimingi laiko neskaičiuoja

Prie „Keistuolių teatro“ veikia Bičiulių klubas. Ar neketinate įkurti muziejaus? Kaip saugote archyvus – nuotraukas, straipsnius, dekoracijas?

Aidas Giniotis. Dabar mus aktyviai fotografuoja fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Dvidešimtojo gimtadienio proga surengta paroda, o vėliau, jei neužtruks finansavimas, turėtų pasirodyti ir fotoalbumas. Šitaip galėsime save įamžinti. O dėl muziejaus... Jeigu mes parodytume savo pirmųjų spektaklių drabužėlius...

(Visi vienas per kitą komentuoja ir kvatoja)

Aidas Giniotis. ...tai būtų „biednumo“ muziejus. Archyvą turime, bet jis gan vėlai pradėtas formuoti. Iš pradžių apie „Keistuolius“ nerašydavo, mes ir patys nelabai rūpinomės savo medžiagos kaupimu. Visa laimė, kad yra išlikusių filmų, garso įrašų... Bet, sakykime, spektaklių „Aukštyn kojom“ ar „Kitą kartą“ nuotraukų išliko vos kelios. Pradžioje tam visiškai neskyrėme dėmesio.

O Bičiulių klubas mums labai padeda. Tris naktis prieš atnaujinto spektaklio „Geltonų plytų kelias“ premjerą klubo nariai mums padėjo siūti, karpyti, vynioti, drožinėti...

Atšventęs dvidešimtmetį „Keistuolių teatras“ ir toliau kvies žiūrovus į spektaklius Spaudos rūmuose? Ar esate patenkinti šiomis patalpomis?

Aidas Giniotis. Mes patenkinti, kad apskritai šią vietą turime. Pastovi salė – viena iš mūsų gyvybės arterijų. Tai salė su savo istorija. Ji buvo visai nepritaikyta teatrui, mes ją kiek įmanoma pritaikėme. Tiesą sakant, šitoje salėje Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas per susitikimą su Lietuvos inteligentija pirmą kartą išgirdo apie Lietuvos norą tapti nepriklausoma. Manau, simboliška, kad Lietuvos Nepriklausomybės klausimas pirmą kartą viešai nuskambėjo būsimoje „Keistuolių teatro“ salėje (šypteli).

Tad artimiausius dvidešimt metų liksite Spaudos rūmuose?

Andrius Kaniava. Į stalą tris kartus...

(Visi beldžia į stalą)

Aidas Giniotis. Jeigu kas pasiūlytų mums geriau, neatsisakytume. Bet šiais laikais, dabartinėje Lietuvoje... būkime keistuoliai, bet realistai.

Gal trumpai paimprovizuotumėte tema „Man dvidešimt“?

Dalius Skamarakas. Daug nefilosofuodamas ir ne ketureiliais galiu pasakyt: gražus laikas buvo. Bet, Dieve mano, jeigu viską atsuktume atgal, kiek klaidų reikėtų pakartot...

Aidas Giniotis. Dvidešimt – tai fizine prasme. O vidine prasme mums daug daugiau. Kiek pastangų, širdies kiekvienas įdėjo į „Keistuolių teatrą“... reikėtų sudėti visų mūsų nugyventus metus. „Man du šimtai“ būtų arčiau teisybės.

Benita Vasauskaitė. Ar dveji metukai, ar dvidešimt ar keturiasdešimt... nesvarbu. Svarbiausia – kad gyvena, auga, įkvepia.

Agnė Sunklodaitė. Man (teatrui) dvidešimt – esu ypatingas, daugiau tokio Lietuvoje nėra, nėra ir Europoje, žadu dar labai ilgai gyventi, turiu daug perspektyvų, visi manimi žavisi, ir tai – pats gražiausias mano amžius!

Andrius Kaniava. Kažkas yra pasakęs, kad teatras kūrybiškai gyvas penkerius metus, paskui jau prasideda nuosmukis. Tai aš manau – mums keturis kartus tai nepavyko.

Justas Tertelis. Man dvidešimt. Laimingi laiko neskaičiuoja.

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė


Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės