Teatras
Rimantas Eivenis. Cezaris žygiuoja į pietus

2008-12-23

  

Vilniaus Menų spaustuvė Naujuosius metus pasitiko unikaliu projektu, pavadintu “Pasivaikščiojimai”. Lietuvos publikai pristatomi užsienyje statyti lietuvių teatro režisierių darbai. Žaismingas projekto pavadinimas atrodo graudžiai naivus, žinant, koks atstumas skiria šiuolaikinį pasaulyje garbstomą lietuvių teatrą ir lietuvių žiūrovą. Išėję tik pasivaikščioti, vienas kito jie niekaip nesutiktų. Norint pasiekti Lietuvą iš Maskvos, Turino, Helsinkio, Stavangerio, reikia kelionės.

Rež. Cezaris GraužinisPirmasis į ją išsirengė (t.y. apsirengė) Cezaris Graužinis, jau aštuonerius metus dirbantis Suomijoje. Praėjusį antradienį ir trečiadienį Menų spaustuvės Juodojoje salėje rodyta jo absurdo komedija “No return” (“Nėra kelio atgal”). Sėkmingai iš ten sugrįžusieji ir visi kiti šiandien ir ryt kviečiami  išvysti antrąjį teatro kūrėjo hitą – “Kaligula”. Į Lietuvą atvežami spektakliai sukurti su Helsinkio “Viirus” teatro trupe. C. Graužinio bendradarbiavimas su ja prasidėjo 2005 metais. Po itin sėkmingo debiuto jam buvo pasiūlyta tapti “Viirus” teatro meno vadovu. Kuriant abu spektaklius, talkino kiti lietuviai: Islandijoje gyvenantis dailininkas Vytautas Narbutas, kompozitoriai Martynas Bialobžeskis ir Giedrius Puskunigis.

“No return” – absurdo komedija, pastatyta pagal Franzo Kafkos "Pražuvėlį" ir "Brolžudystę". Šiuos apsakymus sieja bendras dramaturginis siužetas, atveriantis netikėtas F.Kafkos tekstų prasmes. Prancūzų egzistencialisto Alberto Camus pjesė “Kaligula” pagal C. Graužinį – minimalistinės estetikos spektaklis, kuriame visiškai nutolstama nuo istorinio laikmečio. Režisierius laviruoja tarp skirtingų žanrų elementų: komedijos, realybės šou, varjetė, tačiau pataikauti žiūrovams – nelinksta.


2007-aisiais lietuvis buvo pripažintas geriausiu Graikijos režisieriumi. Šiuo metu “Domino” teatre rodoma “Cezario grupės” 2004-aisiais sukurta “Arabiška naktis”, pelniusi “Auksinį scenos kryžių”.

C. Graužinis užsienyje garsėja ne tik gerais pastatymais. Pasakojama, kad per vieno spektaklio pirmąjį veiksmą jis nualpinęs senučiuką žiūrovą. Negana to, privertė jį pasirodyti salėje antrajame veiksme ir dar su šypsena veide. Lietuvis pagarsėjo ir Švedijoje, privertęs F. Kafką šokti rokenrolą. Tikėti tuo ar ne – jūsų valia, bet pamatyti C. Graužinį – būtina.

 


“kulturpolis.lt” pakalbino režisierių:

K: Kodėl pjesėms pasirinkote Alberto Camus ir Franzo Kafkos kūrinius?

CG: Medžiagą savo darbams renkuosi labai intuityviai. Pirminis impulsas net būna nesuvokiamas ir darbo procesas tampa būdu išsiaiškinti, kodėl ėmiausi vienos ar kitos pjesės, kodėl ji man atrodė svarbi. Taip pat stengiuosi atsižvelgti į žmones, su kuriais dirbu. Nenoriu jų “mauti” ant savos idėjos, kaip ant kurpaliaus. Kadangi teatras – kolektyvinė kūryba, man įdomesnis visų jį kuriančių žmonių dialogas.

K: Kaip įveikėte kalbos barjerus? Ar ilgai truko Jūsų ir teatro trupės artėjimas?

CG: Stengiuosi žmogų pažinti, o tik paskui pulti su juo į darbus. Nenoriu dirbti su aktoriumi, kuris man nesimpatiškas ar jo etikos suvokimas man nepatinka. Gali būti genialus, publikos dėmesį užtikrinantis aktorius, bet aš jo nepakviesiu bendradarbiauti, jei blogai apie jį galvoju. Man svarbus ne tik rezultatas, bet ir rezultato bei paties proceso harmonija. Todėl man svarbus spektaklio kūrimo laikotarpis, paprastai trunkantis porą mėnesių: norėčiau jį nugyventi kokybiškai.


K:
Kiek laiko dirbate Suomijoje?

CG: Mane ten pasikvietė 2000-aisiais metais. Savaip dėsninga, kad darbus ten pradėjau nuo F.Kafkos “Proceso”. Viskas ėjo natūralia vaga: pastatai vieną spektaklį, pakviečia statyti kitą. Pirmuosius tris spektaklius sukūriau prieš pažintį su “Viirus” teatru. “No return”... Buvo labai gražus, saulėtas ruduo. Mūsų teatras tuo metu dar buvo saloje. Aplink - įlankos vanduo, į jį leidžiasi migruojantys paukščiai. Viską nušvietė graži minkšta saulės šviesa. Per pertraukas išeini į lauką, matai tą gamtos grožį, matai, kad nueina vasara, jauti, tuoj apsiniauks. Aplankė šviesiai graudi nuotaika, norėjosi pastatyti spektaklį apie išnykstančius dalykus. “Viirus” teatras – ne repertuarinis. Spektaklis rodomas tol, kol jį lanko žiūrovai. Šiuo metu “No return” jau nestatomas, tad Vilniuje reikės parepetuoti, pasikartoti. Spektaklis gyvavo ilgai, aplankė daug kraštų. Švedijoje buvo nemažos gastrolės, vaidinimas nukeliavo net iki Filipinų. “Viirus” teatras yra “švedakalbis”, aktoriai kalba švedų kalba. Jei spektaklis pasiteisina, publika domisi, jis suvaidinamas suomiškai, nes tie patys aktoriai laisvai kalba abejomis kalbomis. Praėjusiais metais jis vaidintas suomiškai.

Marika Parkkomäki, Tobias Zilliacusas ir Dickas Idmanas
Nuotr. scena iš "Kuligulos": Dickas Idmanas ir Marika
Parkkomäki.

K: O kokia “Kaligulos” priešistorė?
CG: „Kaligula“ buvo kuriamas niūriu teatrui metu. Puikios teatro patalpos saloje buvo pripažintos kenksmingomis žmogaus sveikatai. Neva, surado nuodų pastate, neįmanoma nieko suremontuoti, belieka tik jį nugriauti. Stebuklingai greitai gavome kitas patalpas. Tačiau ten reikėjo įsikurti ir tuo pačiu metu repetuoti spektaklį. Aktoriams tai kainavo daug energijos ir ištvermės. “Kaligulą” pradėjau statyti jau būdamas teatro vadovu. Supratau, kad kokią medžiagą spektakliui bepasirinkčiau, ji bus vertinama kaip savotiškas manifestas: kokią kryptimi eis naujasis teatro vadovas? Suvokiau, kad tai turi būti gana radikalus tekstas ir spektaklis. Tuo metu man buvo įdomi minimalistinė “vaizduotės teatro” technika, kai daugiau pasitikima žiūrovo gebėjimu matyti ne tik akimis, bet ir fantazija, kurti vaizdus, gaunant impulsus iš aktorių. Norėjosi kalbėti apie neįmanomo troškimą, apie laisvės svajonę. A.Camus kūrinyje įžvelgiau tokią mintį: kas būtų, jei žmogus įgytų visišką laisvę. Jei ji yra įmanoma. Ir – ar įmanoma? Pasirodė, kad dramaturgas mėgina sukurti neįmanomą žmogų. Žmogų, egzistuojantį be jokio kompromiso ir eksperimentuojantį pasauliu, laisvą ir darantį labai logiškus sprendimus. Į Kaligulą žiūrėjau ne kaip į charakterį, o kaip į abstraktų žmogaus projektą. Kaligulos personažas tarsi byloja, kad toks personažas yra neįmanomas. Klausiau savęs, kaip dirbti su aktoriumi, kuris vaidintų neįmanomo siekiantį žmogų arba neįmanomą žmogų? Kilo nuojauta, kad A.Camus siekia papasakoti ne apie personažą, o apie jo nebuvimą, apie tuštumą. Todėl Kaligulos nevaidina niekas, bet ir visi tuo pačiu metu. Veikėjai pasakoja savo prisiminimus apie Kaligulą ir patys mėgina “pasimatuoti jo išnarą”, pabūti jo kailyje.


K:
Kokia Jūsų kūrybinė aplinka Helsinkyje? Ar turite laiko mąstymui, ar nestokojate ramių vakarų, rytų?

CG: Dabar pradėjau rinktis kitą Europos pusę. Pajutau, kad iš prigimties esu saulės žmogus. Norisi daugiau šviesos, virš galvos matyti neapsiniaukusį dangų. Šiaurėje, deja, to nėra. Dabar norėčiau dirbti Lietuvoje, bet čia galimybių daug nėra. Todėl smagu man būti Graikijoje. Gyvendamas šiaurėje pastebėjau, kad mano kasdienybės kokybė pradėjo nepatikti. Savaičių savaites nematai natūralios dienos šviesos. Tai veikia žmones, nors iš tradicijos sakoma, kas švedakalbiai suomiai yra optimistiški, atviresni. Man buvo smagu dirbti su trupe, matytis su aktoriais kasdien. Paklausėte apie laisvus vakarus – jų netrūksta, bet man nelabai patinka ten vakaroti (juokiasi). Skandinaviškos visuomenės iš pradžių mane žavėjo pozityvumu, pagarba žmogui, humanizmu. Paskui pradėjau pastebėti, kad ne viskas taip paprasta. Kad jie moka neparodyti, geriau paslėpti. Kurti ten lengviau, nes valstybė labiau skatina kultūros sklaidą. Yra daugiau galimybių, normalesnės sąlygos. Ne taip, kaip pas mus, kai aplink Kultūros ministeriją sukiojasi kažkokia “chebrytė”. Ten daugiau “socialistinės” lygybės. Kita vertus, didesnė pagarba žmonėms turi neigiamą aspektą, ypač mene. Ką bepadarysi, savaime tampa vertinga, nes tai tavo saviraiška. Negali per daug kritikuoti, smerkti. Taip nunyksta atrankos poreikis, mažiau reikalauji iš savęs. Man dirbti tai nepadeda. Atsiranda baimė, kad jei kas nors nepavyks, bus vis tiek gerai. O jei padarysi tikrai gerai, tai vis tiek bus tik gerai. Lietuvoje kitaip. Maža to, kad čia reikia gerai padaryti. Turi padaryti taip gerai ... nes sukandžios akimirksniu, kandžiotis čia mėgstama. Turbūt kompleksų daugiau arba jie labiau iškilę į paviršių. Kalbu ir apie profesionalią aplinką, ir apie papročius.


K:
Populiaru pakalbėti apie pasaulinę krizę. Populiari ir frazė, kad krizė paskatins kūrybiškumą. Ką manote?

CG: Prieštaraučiau. Krizė Lietuvoje paskelbta, įvardinta ir tuo, tarsi, viskas pateisinama, viskas galima. Beje, tinklapyje www.menufaktura.lt aną savaitę skelbtas labai svarbus dokumentas. Iškilo didžiulė grėsmė nevalstybinėms, festivalius rengiančioms organizacijoms, nevalstybiniams teatrams. Ji yra kur kas pavojingesnė šioms įstaigoms, nei finansuojamoms valstybės. Tai – neteisinga. Mat Lietuvoje įsigyveno toks absurdiškas paradoksas: lietuviško teatro kokybę pamatysi visur, išskyrus valstybinius teatrus. Kokybę kuria ne valstybinės įstaigos. Tai pripažįsta ir publika, ir profesionalai, ir, galų gale – visas pasaulis. Nevalstybiniai teatrai geriau atstovauja Lietuvos kultūrai užsienyje. O valstybiniai reikalingi tik kultūros “viršininkams”. Jie baisiai išsigimsta. Tuos teatrus valdo aktoriai, kurie jau tingi dirbti, repetuoti, ir nekelia didesnių reikalavimų kolektyvui. Už tai gauna kolektyvo narių paramą, nes šie gali laisviau lakstyti po “telikus“, užsiimti privačiais dramos būreliais. O vadovas tai toleruoja: gali vaidinti išgėręs, gali neateiti į repeticiją. Jei teatre dirba koks nors kviestinis režisierius, tai direktorius: “Ai, nekreipk tu dėmesio į tą durnių ir kvailas jo ambicijas”. Taip atsiranda tylus susitarimas, šabakštynas, liūnas. Štai toks valstybinio teatro valdymo metodas...


K:
...o draugai seimuose susodinti, ministerijose...

CG: ...net ir giminaičiai po koridorius šlitinėja, rezga... Iš tiesų, valstybinius Vilniaus teatrus kontroliuoja itin maža “chebra”. Ji ciniškai, tiesiai šviesiai pareiškia esanti teatro mafija. Be jokios baimės, kad kas nors keisis. Galbūt toks jų įsitikinimas yra pagrįstas.


K:
Tai iš Suomijos – vėl į Graikiją?

CG: Turiu planų Atėnuose ir ne tik ten. Turiu daug pagundų ir norisi jas įgyvendinti. Patinka man tenykštis klimatas, žmonės truputį kitokie. Ten nušovė 15 metų berniuką, tyčia, netyčia - neįrodyta, bet visa Graikija sukilo. O pas mus per vaikus automobiliais važinėjama ir visi ramūs sėdi. Imponuoja atviresni, mažiau baimės kaustomi tenykščiai žmonės. Kita vertus, neįsivaizduoju, kad galėčiau pasirinkti kurią nors šalį, emigruoti ir Lietuvoje nepasirodyti. Maža to, noriu dirbti Lietuvoje, jos publikai, su savais aktoriais. Galbūt būsiu priverstas to nebedaryti. Nes tuoj man visus šliuzus uždarys šitie manęs nemėgstantys, o gal ir prisibijantys. Tada daugiau nesirodysiu. Kol kas Kultūros ministerija dar paremia “Cezario grupę”, vis dar egzistuojame. Noriu paminėti, kad kuriame naują spektaklį Menų spaustuvėje pagal mano pjesę – “Viskas arba nieko”. “Cezario grupė” pusiau juokais dabar gyvuoja kitu pavadinimu: “Užguiti individai” (juokiasi). Galbūt tapsime kolektyvu, kuris keičia pavadinimą su kiekvienu nauju projektu. Šį kartą – “Užguiti individai”, vaidinantys spektaklį “Viskas arba nieko” (juokiasi). Projektas jau buvo parodytas žiūrovams. Dabar analizuojame pojūčius ir jie įkvepia tęsti darbą. Neatsisakyčiau dirbti valstybiniame teatre, bet tokiu atveju jungčiau savosios trupės ir teatro aktorių pajėgas. Svarbu dirbti su vienokią etiką pripažįstančiais žmonėmis. Nes valstybinių teatrų etika manęs netenkina. Bet nieko negali padaryti. Ten sėdi amžini, gerai apsikasę prezidentų, premjerų patarėjai ir dar metų metus sėdės. Lietuvoje žmonės neryžtingi, viešai pareikšti nuomonę bijo. Verčiau numoja ranka ir išvažiuoja iš šalies.


Visi žinome Lietuvos teatro mitą: Lietuvos teatras yra ypač vertinamas pasaulyje kaip reiškinys, kaip besiformuojanti tradicija. Pasakykite man, kur tai galima išvysti? Tikrai ne Lietuvoje. Lietuvos teatrą išgarsino Eimuntas Nekrošius. Paradoksas: atvyksta mano draugai iš užsienio šalių ir klausia, kur galėtų pamatyti jo spektaklius? Kvaileliai, važiuokite į užsienį Nekrošiaus žiūrėt. Tas pats ir su Oskaru Koršunovu. Jo čia niekas neįsileidžia. O kur Gintaras Varnas? Jonas Vaitkus kartais vis dar “drioksteli”. Kelis pastaruosius dešimtmečius vykęs Lietuvos teatrinis sprogimas yra sėkmingai nuslopintas. Vidutinybių pastangomis. To buvo galima išvengti, bet tam tikri žmonės tam tikru metu sukūrė tokį teatro įstatymą, kad jo išlikimas tapo neįmanomas.


K:
Bet, vis dėlto, atvykstate su spektakliais. Kaip tai pavyko?

CG: Man labai pasisekė. Puiku, kad iniciatyvos ėmėsi Menų spaustuvė, nors tai turėtų daryti valstybiniai teatrai. Tiek jau to. Kultūros ministerija parėmė iniciatyvą. Man nusišypsojo laimė, kad du mano spektakliai pristatomi pirmuoju projekto mėginimu. Norėčiau, kad jis nesustotų, gyvuotų ir ateityje.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės