Teatras
Mindaugas Klusas. Graudžiai linksmo teatro kareivis

2009-01-22

Gediminas Girdvainis © Dmitrijaus Matvejevo nuotr.Lyriškajam komikui Gediminui Girdvainiui sukako 65-eri. Šia proga užvakar Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT) parodė britų dramaturgo Briano Clarko spektaklį "Palaukit, kieno čia gyvenimas?" Jame jubiliatas yra sukūręs daktaro Emersono vaidmenį.


G.Girdvainis atsisakė švęsti ar kaip kitaip minėti savąjį jubiliejų. Pasak jo, anokia čia šventė. Tačiau LŽ mano, kad sutelkus šitiek gyvenimo metų jokia nuodėmė viešai išsakyti susikaupusias mintis, žvilgtelėti į praeitį ir praskleisti ateitį.

Didysis sodininkas

Vidurinės kartos žiūrovai G.Girdvainį puikiai pažįsta iš Jaunimo teatro spektaklių. Jis dirbo su režisieriais Aurelija Ragauskaite, Nataša Ogaj, Romanu Viktiuku, Dalia Tamulevičiūte. Prisimenančiųjų jo vaidmenis kine ir televizijoje - jau daugiau. Vyresniesiems regėjosi G.Girdvainio Pinčiukas Arūno Žebriūno filme "Velnio nuotaka", jaunesnė karta galėjo išvysti aktorių Lietuvos televizijos serialuose "Giminės", "Atžalos". O visai neseniai aktoriui teko lėlinės animacijos pradininko Vladislovo Starevičiaus vaidmuo meninės dokumentikos filme "Vabzdžių dresuotojas". Po darbo Jaunimo teatre stojusią tylą nutraukė aktoriaus bendradarbiavimas su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Jam teko Barzdaskučio vaidmuo spektaklyje "Nosis" pagal Nikolajaus Gogolio kūrybą.

Dar vieną matmenį aktoriaus talentas įgavo VMT. Jis sukūrė ryškų Avnerio Rozentalio personažą spektaklyje "Nusišypsok mums, Viešpatie". Gerai prisimename krypuojančią keturių keleivių eiseną per sceną, per amžinybę... Mažajame teatre G.Girdvainis iki šiol vaidina pagiežingą palūkininką Šprichą Michailo Lermontovo "Maskarade", taip pat karo gydytoją Čebutychiną Antono Čechovo "Trijose seseryse". Naujausias aktoriaus darbas - tarnas Firsas Rimo Tumino režisuotame "Vyšnių sode". Šį vaidmenį 1990-aisiais pastatytame ir ligi šiol rodomame spektaklyje jis paveldėjo iš Arno Roseno ir Audrio Chadaravičiaus. Jei spektakliui bus lemta gyvuoti ilgėliau, ateis ir Firso "ketvirtojo" eilė, keisis kitų vaidmenų atlikėjai. Apie lemties vykdomas permainas, "patvarkymus" G.Girdvainis kalba ramiai, be pozos ir retorikos. "Visi mirštame, nieko ypatinga čia nematau", - sako jis. Senajam personažui aktorius suteikia lengvos ironijos ir išminties, padedančios branginti ne tik sodą, bet ir jo prisiminimą. Šiuo metu G.Girdvainis vėl kuria. Į Vilnių atvykęs režisierius iš Normandijos (Prancūzija) Ericas Lacascade'as pakvietė aktorių repetuoti A.Čechovo pjesę "Dėdė Vania". Ką vaidins trupės narys, paaiškės kovą.


Įsimintinas vaidmuo


- Sveikiname gražaus jubiliejaus proga. Kaip jį minite?


- Kaip miniu? Skubu į darbą, repetuoju naują pjesę. Vakare lėksiu į spektaklį ("Palaukit, kieno čia gyvenimas?" - aut.) ir ten galbūt mane pasveikins. Tai - viskas, viskas. Jokių iškilmių. Ne tie laikai ir ne tas amžius.


- Repetuojate Menų spaustuvėje, kurioje atliekamas remontas. Kaip jums pavyksta?


- Gręžia, kala ten, bet mes dirbam užsikimšę ausis (juokiasi).


- Koks vaidmuo jums pačiam labiausiai įsiminė?


- Niekas Lietuvoje jo nematė. Vaidmuo ukrainiečių filme pagal A.Čechovo "Apsakymą apie meilę". Kiek žinau, jis buvo rodomas tik vieną sezoną, bet aš gavau laiškų iš Maskvos, kitų Rusijos miestų. Jame suvaidinau prasigėrusį rusų dvarininką. Galiu net pasigirti, kad buvau priverstas pats šį vaidmenį įgarsinti, niekas kitas to nedarė. Sėdėjau su repetitoriumi ir garsinau rusų kalba. Mano rusų kalba ne visai švari, tai teko po vieną žodelį rinkti iš įvairių dublių. Lydėjo gražūs atsiliepimai.


Stebinti akis


- Į Mažąjį teatrą atėjo nauja aktorių karta. Ar bendradarbiaujate su jaunaisiais?


- Taip. Pora aktorių iš jaunosios kartos dabar dirba su prancūzų režisieriumi. Bendrame spektaklyje su visais dar neteko vaidinti, bet ryšį su jais turiu. Kadangi gražios mergaitės... ir šaunūs vaikinai.


- Dabar įprasta sakyti, kad jaunieji aktoriai - drąsesni. Ar tai tiesa?


- Taip. Jie neturi cenzūros. Prieš darydami kokį nors veiksmą, ieškodami gilumos, mes visuomet turėjome galvoti, ką pasakys kultūros skyrius. Ateidavo į peržiūras tikrinti ir nurodinėdavo - štai šitą (epizodą, sceną - aut.) reikia "nuimti", o šito irgi negalima. Prisimenu, kaip mes pas šviesaus atminimo režisierę Dalią Tamulevičiūtę su Kostu Smoriginu repetavome vieną ištrauką iš Vasilijaus Šukšino apsakymo. Kostas vaidino kažkokį prasigėrusį rusą, o aš - popą. Tame epizode priėjome iki makabriško šokio. Bet scena buvo uždrausta vaidinti ir pasakyta: "Kas galima rusams, negalima jums." Atseit mes juokiamės iš jų. O iš tiesų tai buvo meniškas epizodas, tikras kūrinys. Šiais laikais juk mes galime viską.


- Šiuos dalykus tais laikais iškentė visi aktoriai...


- Visi virš galvos turėjome akį, kuri mus stebėjo, sekė. Jaunieji dabar gali viską išsakyti, niekas nebaus. O anksčiau juk pakviesdavo į tam tikrus namus, reikėdavo pasiaiškinti.


Mažytė tragedija


- "Vyšnių sode" vaidinate Firsą. Kai vaidmuo buvo pasiūlytas jums, iš pradžių jo nepriėmėte, sakėte, trečiuoju nebūsite. Kodėl persigalvojote?


- Žinote, mes esame lyg kareiviai. Pasakė - tai reikia. Nes spektaklis turi "eiti", ir dėkui Dievui, kad jis vyksta. Jei gyvuos toliau, pasikeis dar ne vienas aktorius. Spektaklis juk nemiršta kartu su aktoriumi - gyvena. Ir tai labai gražu... Juk būtų liūdna, jei gerą spektaklį geras artistas išsineštų išeidamas. Kitiems liktų nuoskauda. O čia jau taip visiems sutvarkyta... mirštam ir nematau nieko tokio.


- Kas galėtų būti Firsas mūsų laikotarpiu?


- Tai visi išlikę šviesūs mūsų kaimo senoliai. Visi jie yra firsai. Tie, kurie dabartį stebi be pykčio, be pagiežos, pataria, jei jų klausai, papasakoja. Ir ne tik kaimo, bet ir miesto šviesuoliai, šitie senukai su šviesiais, neištinusiais veidais. Ne tie, kur eina daužyt ir laužyt.


- Režisierius R.Tuminas daug laiko praleidžia Maskvoje. Ar nesijaučiate vieniši? Ar tai netrikdo Mažojo teatro atmosferos?


- O kaip tie vaikai, kurių tėvai buvo priversti išvažiuoti dirbti į Airiją, Ispaniją? Kaip tie vaikai?


- Šeimos tragedija...


- Taip, yra ir mūsų mažytė tragedija. Šviesiai tiesiai sakau. Geriausia, kai visa šeima yra namuose. Reikia manyti, kad Rimas ten neliks visam gyvenimui. Bet, bet, bet... kartais jauti.


- Šiuo metu repetuojate su prancūzų režisieriumi E.Lacascade'u. Koks tai režisierius, kokia teatro kalba jis kalba?


- Žinote, pasaulyje jau viskas yra išrasta. Jis mane grąžino į jaunystę. Visi geri režisieriai turi labai gerą būdą: jie žino medžiagą, žino, ko nori, ir žino, kaip tai padaryti. Tai ne amatininkai, o kūrėjai.

 


G.Girdvainis gimė 1944 m. sausio 19 d. Kretingoje. 1969 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1969-1970 m. dirbo Šiaulių, 1971-1994 m. Jaunimo teatre, o nuo 1994 m. yra Vilniaus Mažojo teatro aktorius. G.Girdvainis vaidino spektakliuose "Haroldas ir Modė", "Muzikos pamokos", "Nosis", "Nusišypsok mums, Viešpatie", "Maskaradas", "Trys seserys", "Palaukit, kieno čia gyvenimas?", "Svajonių piligrimas" ir daugelyje kitų. Taip pat vaidino filmuose "Jausmai", "Maža išpažintis", "Herkus Mantas", "Tadas Blinda", "Velnio nuotaka", "Smokas ir mažylis", "Seklio Kalio nuotykiai", "Riešutų duona", "Turtuolis vargšas", "Skrydis per Atlantą", "Mėnulio vaivorykštė", "Miškais ateina ruduo", "Rojuje irgi sninga", "Mėnulio Lietuva".

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės