Teatras
Kaunietė. Šokio jungtys – Lietuva-Australija

2009-02-06

Birutė Letukaitė su Danutės Nasvytytės sūnumi Sigitu Gabrijolavičiumi. (Birutė rankose laiko užrašą, kabėjusį ant D.Nasvytytės šokio studijos Australijoje, Sigitas – ir D. Nasvytytės būgnelį, kuriuo per šokio repeticijas ji mušdavo ritmą.  © "Auros" archyvo nuotr.Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadovė choreografė Birutė LETUKAITĖ ir teatro šokėja Lina PUODŽIUKAITĖ sausio 14 d. grįžo iš mėnesį trukusios viešnagės Australijoje, kur kartu su kitais Lietuvos šokio pasiuntiniais dalyvavo XXV Australijos lietuvių dienų renginiuose. Ši jubiliejinė kultūros ir sporto šventė vyko Sidnėjuje gruodžio 27–31 dienomis. Paprašėme jų pasidalinti kelionės įspūdžiais.

Ką jums reiškia ši kelionė į Australiją, juk tiek daug esate keliavę?

Birutė: Vykdamos į Australiją turėjom tris uždavinius: pristatyti Lietuvos šiuolaikinį šokį ir „Auros“ kūrybinius darbus, susitikti su Lietuvos šiuolaikinio šokio pradininkės Danutės Nasvytytės (prasidėjus karui ji emigravo į Vokietiją, o vėliau persikėlė gyventi į Australiją) artimaisiais, kitais ją pažinojusiais žmonėmis,  surinkti kuo daugiau informacijos apie jos gyvenimą bei kūrybinę veiklą ir taip užpildyti Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijos spragas. Norėjosi susipažinti su mums dar menkai žinomu Australijos šiuolaikiniu šokiu, užmegzti naudingų kontaktų.

Kaip atsitiko, kad Australijoje atsidūrėte tarp folkloro ir klasikinio baleto atlikėjų?

Birutė: Dalyvauti jubiliejiniuose XXV Australijos lietuvių dienų renginiuose mus pakvietė viena šio renginio organizatorių, koncerto, skirto Lietuvos baleto bičiulių draugijos (FLB – Friends of Lithuanian Ballet) dešimtmečiui, prodiuserė Ramona Ratas-Zakarevičienė, su kuria „Auros“ ryšiai jau buvo užsimezgę kiek anksčiau.

Mums ji pasirodė išties nuostabi moteris. Tai vienintelė to laiko lietuvė emigrantė, sugebėjusi patekti į profesionalią baleto trupę ir šokti kartu su pasaulinio garso žvaigždėmis: Rudolfas Nurijevas, Margot Fontane. Baigusi Aukštąją Karališkąją šokio akademiją, ji dirbo "The Elizabethan Theatre Opera Ballet Company", "Borovansky Ballet Company", o vėliau buvo pakviesta dirbti Australijos baleto trupėje "Ballet Company", su kuria gastroliavo visame pasaulyje. Ji taip pat įgyvendino ne vieną Australijos ir Lietuvos meno projektą. 1998 m. R. Ratas-Zakarevičienė kartu Jurgiu Žalkausku įsteigė Lietuvos baleto bičiulių draugiją, kurios dešimtmečiui kaip tik ir buvo surengtas iškilmingas koncertas.Būtent R. Ratas-Zakarevičienės iniciatyva praėjusiųjų metų vasarą Kaune buvo pradėtas kurti bendras australų menininkės, choreografės Karen Kerkhoven ir „Auros“ šokio projektas „Drugelio efektas“. Australijos festivalio publika turėjo galimybę pamatyti naują šio spektaklio fragmentą, kuriame šoko Lina Puodžiukaitė kartu su Australijos baleto šokėjų pora.

Lina: Renginio organizatorių prašymu specialiai festivaliui parengėme ir B. Letukaitės choreografinę kompoziciją „Lietuva“, sukurtą pagal Ovidijaus Vyšniausko aranžuotą ir įdainuotą žinomą dainą „Kur bėga Šešupė“. Šią kompoziciją teko šokti tiek per festivalio atidarymą, tiek jubiliejiniame Lietuvos baleto bičiulių draugijos koncerte.

Nors pastarajame renginyje didžiausias dėmesys buvo skirtas baletui (dalyvavo buvęs Lietuvos operos ir baleto teatro solistas Petras Skirmantas bei du jo mokiniai), tačiau mūsų pristatytas šiuolaikinis šokis, taip pat tautinių šokių ansamblio „Saduto“ iš Londono ir Lietuvos folkloro ansamblio „Sutaras“ pasirodymai, mano galva, vykusiai paįvairino lietuviško šokio paletę.

Birutė: Svarbu tai, kad šiame kas dvejus metus Australijos lietuvių bendruomenės organizuojamame kultūros ir sporto festivalyje buvo pirmą kartą pristatytas ne tik Lietuvos baletas, bet ir Lietuvos šiuolaikinis šokis. Iki tol šiame renginyje lietuvių tautinę kultūrą dažniausiai reprezentuodavo tik liaudiški šokiai, dainos ir krepšinis...

Kaip atrodė XXV Australijos lietuvių dienų renginiai? Per tiek daug metų vis dar neišblėsęs lietuvių patriotizmas? Kokios nuotaikos ten tvyro?

Birutė: Tokiame dideliame užsienio lietuvių bendruomenės renginyje dalyvavome pirmą kartą. Jame tvyrojo išties šventinės nuotaikos. Tačiau buvimas tarp jaunosios emigrantų kartos man sukėlė daug prieštaringų emocijų ir apmąstymų dėl lietuvybės išlikimo...

Lina: Mano nuotaikos taip pat buvo dvejopos. Iš vienos pusės, buvo matyti, kad ilgai lauktiems renginiams ruoštasi gana rimtai ir su entuziazmu: suvažiavo nemažai lietuvių iš visos Australijos, taip pat iš Anglijos, Lietuvos – vyravo šventinė, pakili nuotaika. Iš kitos pusės, buvo akivaizdu, kad jaunimas jau nebėra toks patriotiškas, kokie buvo jų tėvai ar seneliai. Gimę ir užaugę Australijoje, jie jau ne visi moka kalbėti lietuviškai, ne visus domina mūsų šalies praeitis ir kultūra. Nepaisant to, buvo smagu matyti tiek daug mūsų tautiečių, susirinkusių kartu švęsti.

Kaip buvote sutikti Australijos žiūrovų, juk ten svečiavotės pirmą kartą?

Lina Puodžiukatė atlieka B. Letukaitės choreografinę kompoziciją „Lietuva“.  © "Auros" archyvo nuotr.Lina: Australijos žiūrovai, kurie daugiausiai buvo lietuviai, priėmė labai šiltai. Nors turiu prisipažinti, kad važiuojant buvo šiek tiek baisoka: kaip priims, kaip pasiseks, – juk atstovaujame ne tik savo teatrui, bet ir šaliai, tačiau po koncertų nerimas išblėso. Sulaukėme labai daug komplimentų – po koncertų žmonės prieidavo ir dėkodavo už gražų pasirodymą, už jausmus, kuriuos jie patyrė stebėdami vieną ar kitą „Auros“ šokio pastatymą. Ypač visiems patiko B. Letukaitės šokio kompozicija „Lietuva“.

Gal Australija ir kitoje pasaulio pusėje, tačiau dalyvavome lietuvių bendruomenės organizuotame renginyje, tad lietuviška dvasia buvo išties labai arti.

Šokti pagal dainos „Kur bėga Šešupė…“ melodiją gal kiek neįprasta... Kaip kilo toks sumanymas?

Birutė: Ši šokio kompozicija, sukurta pagal Ovidijaus Vyšniausko aranžuotos dainos „Kur bėga Šešupė…“ melodiją, „Auros“ repertuare yra jau keletą metų. Paprastai esame kviečiami ją atlikti įvairiuose proginiuose renginiuose kartu su dainininku O. Vyšniausku. Šiame pastatyme šoka net dvylika teatro šokėjų. Kadangi į Australiją tiek šokėjų neturėjo galimybės nuvažiuoti, specialiai festivaliui buvo pastatyta šokio solo versija, kurią ir atliko Lina.

Papasakokite, kaip nusekėte Lietuvos šiuolaikinio šokio pradininkės Danutės Nasvytytės, jos sūnaus, žinomo Australijos dailininko, Sigito Gabrijolavičiaus bei jo žmonos menininkės Elizabethos Gertsakis keliais Australijoje.

Lina: Susitikimas su D. Nasvytytės sūnumi įvyko tik Birutės Letukaitės užsispyrimo ir atkaklių ieškojimų dėka. Man tai buvo išties neįkainojama galimybė prisiliesti prie Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijos bei susipažinti su D. Nasvytytės artimaisiais, kurie taip pat pasirodė nuostabūs žmonės ir įdomūs menininkai. Viliuosi, jog šis užsimezgęs kontaktas ilgainiui išaugs į bendrą Sigito, Elizabeth bei Kauno šokio teatro „Aura“ kūrybinį projektą.

Birutė: Kontaktų su vieninteliu šokėjos ir choreografės Danutės Nasvytytės bei smuikininko Stasio Gabrijolavičiaus sūnumi S. Gabrijolavičiumi (Sigi Gabrie) buvo ieškoma jau seniai. Pirmiausia bendravome laiškais. Tačiau nemažai keblumų reikėjo įveikti pačioje Australijoje. Ten teko ieškoti būdų, kaip kuo pigiau nuvažiuoti tuos 1000 kilometrų nuo Sidnėjaus (kur buvome apsistoję) iki Melburno (kuriame gyvena Sigitas). Be to, kaip tik tuo metu menininkai buvo susiruošę išvykti į kalnus ir turėjo tik vieną laisvą dieną. Tačiau susitikus buvo sunku išsiskirti, todėl jie savo kelionę atidėjo.

Buvau girdėjusi, kad S. Gabrie yra puikus dailininkas, tačiau nebuvo tekę matyti jo originalių darbų. Mane jie tiesiog pribloškė! S. Gabrie, kuris yra ne tik dailininkas, bet ir skulptorius, talentingas muzikantas (iš klausos išmokęs groti gitara, fleita, klarnetu, saksofonu, kitais muzikos instrumentais), meno pedagogas. Jo žmona, menininkė ir menotyrininkė E. Gertsakis, mane tiesiog sužavėjo savo įdomiais kūrybiniais darbais ir nuoširdžiu bendravimu.

Šis susitikimas mane inspiravo naujam projektui. Tai turėtų būti simbolinis Lietuvos šiuolaikinio šokio pradininkės Danutės Nasvytytės sugrįžimas į Lietuvą per jos sūnaus paveikslus...

Šventė vyko pačiose Naujųjų metų išvakarėse. Jūsų metų sutiktuvės tikriausiai buvo visai neįprastos.

Lina: Man jos buvo labai smagios. Naujuosius sutikome Sidnėjuje kartu su 500 Australijos lietuvių bei lietuvių jachtos „Ambersail“, kuri šiuo metu plaukia aplink pasaulį, įgulos nariais. Keista buvo sutikti Naujuosius net devyniomis valandomis anksčiau nei mano artimieji ir draugai, likę Lietuvoje, bet vakaras buvo išties šaunus.

Birutė: Labiausiai patiko stebėti jaunimą bei vyresnio amžiaus žmones, kartu šokančius lietuvių liaudies šokius. Stebėjomės, nes Lietuvoje tokį vaizdą išvysi ne taip jau dažnai. Keista buvo matyti, kaip šiuolaikinis jaunimas Naujųjų metų šventę švenčia kartu su savo tėvais ir seneliais, šėldami su jais iki vidurnakčio liaudiškoje „Sutaro“ vakaronėje. O juk dauguma tų jaunų žmonių net nekalba lietuviškai...

Kokie ryškiausi kultūriniai tolimos šalies įspūdžiai ir susitikimai? Gal užmezgėte naudingų kultūrinių kontaktų?

Lina: Labai ryškų įspūdį paliko Sidnėjaus menų festivalio (Sydney Arts Festival) atidarymas. Šiemet visa diena buvo skirta šokiui: miesto centre buvo pastatytos įvairaus dydžio scenos, kuriose vyko šokio pasirodymai, o pagrindiniame atidarymo koncerte dalyvavo visos žymiausios Australijos šiuolaikinio šokio trupės. Koncertas vyko po atviru dangumi vienoje didžiausių miesto pėsčiųjų gatvių. Visa gatvė buvo sausakimša nuo žiūrovų. Tai puikiai įrodo, kad šiuolaikiniu šokiu čia domimasi, kad jis turi savo auditoriją. Taip pat buvo labai įdomu susipažinti su trupėmis, jų stiliais, puikiu šokėjų pasiruošimu. Na, o baigiantis koncertui net ir žiūrovai buvo mokomi šokti – visi labai entuziastingai įsijungė į bendrą šėlsmą.

Užmezgėme kontaktus su keletu tikrai gerų šiuolaikinio šokio trupių. Vieną jų, „Chunky Move“, aš mačiau dar studijuodama Amerikoje. Tada ji buvo prestižinio Amerikos šokio festivalio (American Dance Festival) svečias –iki šiol prisimenu neišdildomą įspūdį palikusį jų spektaklį.

Antroji - „Legs on the Wall“, užsiima daugiau netradiciniais (jei taip galima būtų pavadinti) pastatymais, kuriuose šokama ne tik ant horizontalaus žemės paviršiaus, bet ir ant pastatų sienų. Tikiuosi, kad, galimybėms leidus, abi šias trupes galėsime pristatyti ir kasmetiniame šokio teatro „Aura“ organizuojamame modernaus šokio festivalyje. Jos tikrai vertos dėmesio.

Birutė: Kadangi mums viešint Australijoje buvo vasara, atostogų metas, labai daug kontaktų užmegzti nepavyko.

Be susitikimo su S. Gabrie ir jo žmona, man didžiulį įspūdį paliko lietuvių kilmės Australijos dailininkų paroda, eksponuota per Australijos lietuvių dienas. Niekada negalvojau, kad tame tolimame krašte gyvena tiek daug įdomių lietuvių menininkų. Buvau tiesiog apstulbinta, kokie įvairūs ir įspūdingi yra jų darbai.

Sužavėjo ir pati Australija – didžiuliai balto smėlio paplūdimiai, ryškaus smaragdo vandenynas ir nuostabiausi pasaulyje gyvūnai – koalos. O kengūros ten labai greitai pasidarė įprastos, tarsi kokios avys pievose...

Kada bendras„Auros“ ir australų menininkės Karen Kerkhoven kūrybinis projektas „Drugelio efektas“ bus pristatytas Lietuvos publikai?

Birutė: Šiuo metu „Aura“ kaip tik rengiasi šio spektaklio premjerai, kuri įvyks vasario 27 d. Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje. Į premjerinį pasirodymą ketina atvykti ir pati Karen Kerkhoven. Visus kviečiame.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės