Teatras
Ridas Viskauskas. Teatras ribų neturi

2013-06-04

Gegužės 30 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje, įvyko III neįgaliųjų teatrų festivalis – konkursas „Begasas“, kurį organizavo Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Šiemet renginys buvo skirtas neįgaliųjų teatro puoselėtojui Artūrui Šablauskui (1963–2012) bei Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro trupės vadovui Gintarui Kutkauskui (1959–2013). Vertinimo komisija (pirmininkas – teatro ir kino režisierius Jokūbas Vilius Tūras, Socialinės aprėpties departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Violeta Toleikiėnė, teatro apžvalgininkas Ridas Viskauskas) festivalio prizą „Begasą“ – skraidančio begemoto skulptūrėlę, kurią sukūrė tautodailininkas Eugenijus Paukštė, skyrė Vilniaus neįgaliųjų dienos centro trupei už muzikinį spektaklį „Nojaus arka“ (trupės vadovė – Snieguolė Dikčiūtė, režisierė – Saulė Degutytė).

Festivalyje dalyvavo 8 neįgaliųjų trupės: Vilniaus neįgaliųjų dienos centro, Pasvalio r. Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro trupė, Vilniaus m. dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės viltis“ teatro grupė „Kaukė“, Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos teatro trupė „Pasitikėjimas“,Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“, Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos teatras „Laumės pėda“, Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro grupė „Plastinės dramos teatriukas“.

Temos diskusijai

Neįgalių žmonių kuriamas teatras – unikalus reiškinys, kuriame svarbiausia, ko gero, meno terapijos reikšmė, socialinis aspektas. Bendra kūryba išlaisvina neįgaliuosius nuo socialinės izoliacijos, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis ir teigiamų emocijų. Negalia išskiria žmogų iš „bendros masės“, suteikia jam vizualaus unikalumo. Profesionaliame teatre režisieriai į aktorius kartais žvelgia utilitariai, kaip į spektaklio „statybinę medžiagą“. Neįgalūs artistai – labai stipri (kartu ir trapi dėl apribotų kūno ar psichikos galimybių) dokumentinė „medžiaga“. Kokia neįgalių aktorių misija spektaklyje? Koks režisierių santykis su negalia – ar ji slepiama, ignoruojama ar pasitelkiama kaip privalumas spektaklio idėjai išryškinti? Ar neįgalumą galima paversti priemone groteskui kurti, ar tai – etiška? Kokia negalios neturinčio ir spektaklyje vaidinančio vadovo misija – koordinuoti  eigą ir ritmą, suvedžioti artistus į mizanscenas, sukurti pagrindinį vaidmenį, kuris laikytų spektaklio stuburą? Ar tokiu atveju šalia sveiko žmogaus vaidintys neįgalieji nepralaimi (jųk nejučiomis išryškinama, kad jiems reikalinga globa)? Galiausiai adresato pasirinkimas. Kai kurie spektakliai akivaizdžiai buvo skirti neįgalumo vengiančiai visuomenei, kėlė „atstumtųjų“ temą, pasižymėjo emociniu patosu. Šie klausimai nuolat kirbėjo žiūrint spektaklius. Kiekvienas atvejis skirtingas. Ko gero, pralaimi tie režisieriai, kurie renkasi psichologinio teatro kryptį, bando kopijuoti profesionalų dramos teatrą – juk dauguma vaidintojų neturi mokyklos, jiems sunku visapusiškai vertinti aplinkybes, konstruoti vaidmenį, veikti žodžiu, jie gali net pamiršti tekstą per spektaklį… Laimi tos trupės, kurios drąsiau eksperimentuoja su vaizdu ir muzika.

Artistų pašlovinimas

Neįgaliųjų teatrų artistų pavardžių publika dažniausiai nesužino. Festivalyje vienintelis Vilniaus dienos centras ,,Šviesa“ pateikė savo spektaklio programėlę. O Pasvalio r. Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro trupės jautriame spektaklyje „Keleiviui…“ vadovas ir pagrindinio (Pasakotojo) vaidmens atlikėjas Sigitas Paliulis rado būdą, kaip vaidinimo metu bent vardus savo vaidintojų paminėti (publikos simpatijas pelnė atlapaširdis Kiemsargis Vytukas, „padaręs gramelį“ iš „fleškutės“ ir prisipažinęs, kad ,,„niekas nematė“…).

Teatro trupės veiklos kryptį lemia vadovo profesinė kvalifikacija, jo išsikelti tikslai, skonis, finansinės galimybės (retai kas gali įpirkti dailininkų, kompozitorių paslaugas). Dar sovietmečio pabaigoje teko regėti Vilniaus kurčiųjų pantomimos teatro gana stiprių spektaklių (rež. Jonas Vaitiekaitis – ilgametis Valstybinio jaunimo teatro aktorius, pedagogas). Buvo netikėta sužinoti, kad pantomimos spektakliuose, kuriuose itin svarbi muzika, klausos negalią turintys artistai jautriai reaguoja į ritmo skleidžiamus virpesius ir įdėmiai seka vienos girdinčios aktorės judesius… Šiųmečiame „Begaso“ festivalyje nuostabą sukėlė Pranas Pliuška – nors spektaklyje „Kiekviena gyvenimo minutė“ vyravo tekstas (veikėjai diskutavo apie šių dienų meilę iš ateities laiko perspektyvos), mizanscenos buvo statiškos, net neįtariau, kol per apdovanojimų ceremoniją jo už parankės į sceną neišvedė kolegė, kad šis humorą mėgstantis artistas ir Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo teatro trupės vadovas turi regėjimo negalią…

Festivalio vertinimo komisijos pirmininkas Jokūbas Vilius Tūras  po renginio taip pakomentavo komisijos sprendimą: „Ne kartą dirbau su negalią turinčiais žmonėmis, kūriau socialines reklamas apie jų integraciją į visuomenę, dienos centre „Šviesa“ vedžiau kino ir teatro užsiėmimus... Kiekvieno neįgalių žmonių teatro kolektyvo artistams būdinga skirtingo tipo ir lygio negalia. Vertindami kreipėme dėmesį į spektaklio idėją, į tai, kaip režisieriai sugebėjo paskirstyti užduotis vaidintojams, atsižvelgdami į jų skirtingas negalias. Vadovams svarbu teisingai pasverti aktorių galimybes. Sudėtinga išlaviruoti tarp paprastumo ir prastumo. Neretai, kai būna paprastesnis sprendimas, spektaklis – aiškesnis ir nuoširdesnis…

Vilniaus neįgaliųjų dienos centro trupės muzikinis spektaklis „Nojaus arka“ nustebino atlikėjų gausa ir muzikalumu bei dviejų pagrindinių aktorių, kūrusių Adomo ir Ievos vaidmenis, organiškumu ir plastiškumu... Šis spektaklis pelnė ,,Begaso“ prizą, nes jame dalyvavo  daugiausia žmonių su negalia, o režisierės Saulės Degutytės skirtos užduotys visiems buvo įkandamos. Festivalio simboliu laikyčiau Vilniaus m. dienos centro „Šviesa“ režisierės Silvijanos Bielskytės spektaklį ,,Neįmanomai įmanomumo link“, jo personažą Džonataną Livingstoną Žuvėdrą, kurią nuostabiai įkūnijo žavi Justina Markevičiūtė...“

Misterijos bruožų turinčioje ,„Nojaus arka“ Adomą ir Ievą įkūnijo genetinių sutrikimų turintys artistai Larisa Liubomirova ir Aurimas Lukšys. „Pasaulio sukūrimo“ istorija scenoje perteikta pasitelkus ryškias vaizdo ir muzikos priemones. Saulė Degutytė, nugara į žiūrovus klūpodama avanscenoje, grafoprojektoriaus pagalba ant ekrano  „piešė“ Rojaus vaizdus. Adomas ir Ieva pykosi ir taikėsi šių vaizdų fone, vertino juos. Scenos dešinėje, kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės vadovaujami, vežimėliuose sėdinčių žmonių su judėjimo negalia ansamblis įvairiais instrumentais mušė ritmą, dainavo, skleidė garsus… Ištraukas iš Šv. Rašto skaitė Andžej Matusevič (puikiai išlavinta scenos kalba, raiški, be akcento) – savotiškas  „pasaulio Kūrėjo“ balsas. Net artisto vežimėlis reginyje atrodė kaip svarbus scenografijos erdvės akcentas. Muzikinio reginio pabaigoje, skambindami varpais, visi dalyviai susibūrė į ratą…

Organizacinės problemos ir siekiai

Neįgaliųjų teatrų festivalio reikalus aptaria Lietuvos žmonių su negalia sąjungos meninių – socialinių projektų vadovė Snieguolė Dikčiūtė: „Festivalis keičiasi: vis daugiau į neįgaliųjų teatrų veiklą įsitraukia profesionalių menininkų, spektakliuose gvildenamos rimtesnės temos. Anksčiau regionuose vyravo agitbrigadų kryptis. Svarbu, kad su tokiomis trupėmis dirbtų atsidavę profesionalai (pvz., Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro teatro trupei vadovauja pantomimos meistras Virgis Bortkevičius). Trupės laukia festivalio, atsakingai jam ruošiasi. Begaso prizas – simbolinis paskatinimas. Tam, kad neįgaliųjų teatrų laivas įsisuptų, reikalingas finansavimas tiek regionuose, tiek sostinėje. Mūsų svajonė – tarptautinis festivalis. Štai kaimyninėje Lenkijoje, Geldapėje (lenk. - Gołdap), rengiamas rimtas tarptautinis žmonių su negalia mažųjų teatro formų festivalis. (Jame 2012 metais kaip tik ir įvyko „Nojaus arkos“ premjera.) Jis trunka tris dienas. Rengiamos kūrybinės dirbtuvės teatrų vadovams ir neįgaliems artistams.

Mums keblumų kelia valstybės požiūris, kaip rūpesčio objektas esame „tarp“ Kultūros ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šiemet paramos iš Kultūros rėmimo fondo negavome. Festivalį parėmė Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Festivaliui reikia nuomoti salę, samdyti scenos technikus, vedėjus, organizuoti dalyvių maitinimą… Dėl lėšų stygiaus negalime rengti kūrybinių dirbtuvių, kviestis kolektyvų ir lektorių iš užsienio. Idėjų daug, bet stinga  finansinės atramos Lietuvoje.

Lietuvos mokslo akademijos tarybai pateikėme svarstyti kultūrinės plėtros tyrimo projekto paraišką „Neįgalių asmenų ir profesionalių menininkų socialinė sąveika modernaus tarpdisciplininio meno kūryboje“ (autorės – dr. Audronė Brazauskaitė, Snieguolė Dikčiūtė). Tyrimas truktų dvejus metus ir atskleistų, kaip keičiasi neįgalieji ir profesionalūs menininkai, kurdami kartu. Pastebėta, kad mažėja menininkų, dirbančių su neįgaliaisiais, egocentrizmas. Svarbūs ir visuomenės pokyčiai tiek neįgalių asmenų, tiek savo atžvilgiu.

Daugeliui žmonių su judėjimo ar proto negalia teatras tapo svarbia gyvenimo dalimi. Su kai kuriais Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytojais tarpdisciplininio meno srityje dirbu jau 15 metų. Paprastai susitinkame du kartus per savaitę. Prieš premjeras repetuojame kiekvieną dieną, kaip ir kiekvienas meno kolektyvas. Svarbu atskleisti tokių žmonių meninius, kūrybinius gebėjimus. Esama specialių metodikų, kaip dirbti su sergančiais išsėtine skleroze ar cerebriniu paralyžiumi, su turinčiais dauno sindromą, autistais. Remiamės asmenybinės raiškos ir komunikatyvinių ryšių kūrimu – žmonės bendrauja per meno medijas; svarbus tampa ne pats kuriantis asmuo, o bendras kūrybinis procesas. Įvyksta vienas kito atradimas, stebuklas... Išsilavinimo, tikėjimų, pažiūrų, gebėjimų ir kitokie skirtumai nebetenka reikšmės. Iš pradžių, beje, būta atskirties tarp turinčių proto negalią ir judėjimo. Pavyko ją peržengti. „Nojaus arkoje“ dalyvauja žmogus, patyręs insultą; gražu stebėti, kaip jo sveikata pamažu gerėja, kaip muzikavimas ir dainavimas jam padeda, kaip jis net dvasiškai prisikelia... Su įvairių negalių žmonėmis kuriame performansus atvirose erdvėse, misterijas bažnyčiose, muzikinio veiksmo renginius.“

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės