Teatras
Ridas Viskauskas. Stebuklingą festivalio laiką prisiminus

2013-05-24

Gegužės 16–19 d. Kaune įvyko XX lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai“. Ši kas dvejus metus rengiama lėlininkų bendruomenės šventė turi nusistovėjusias tradicijas ir struktūrą. Pirmoji festivalio diena įprastai skiriama moksleivių lėlių teatrams – šiemet spektaklius vaidino Šiaulių r. Gruzdžių šeimos lėlių teatras „Abra-Kadabra“, Kauno r. Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos vaikų lėlių teatras bei Širvintų r. savivaldybės kultūros centro Družų vaikų lėlių teatras „Skudurinė Onutė“. Kauno valstybinio lėlių teatro fojė buvo atidaryta vaikų kūrybos lėlių paroda. Dauguma vaikų kūrinių, nors ne visos lėlės buvo skirtos teatrui, žavėjo originalumu, autentišku pasaulio matymu, išradingumu.

Kauno Stulginskio mokyklos septintokių E. Budreckytės ir S. Sipavičiūtės lėlė "Vasarėlė", eksponuota vaikų kūrybos lėlių parodoje (Annos Konstantinovos nuotrauka)Kitos festivalio dienos skiriamos profesionaliam lėlių teatrui, o šventės akcentas – lėlių ir kaukių paradas Laisvės alėjoje, kurį surengti padeda daugybė talkininkų (moksleivių). Šiųmetė festivalio naujovė – susitikimas su viena ryškiausių mūsų lėlių teatro asmenybe, Nacionalinės premijos laureatu Vitalijum Mazūru (rimtai istorinę medžiagą ištyręs, renginį subtiliai vedė teatro „Lėlė“ meno vadovas Vilmantas Juškėnas). Renginiai, skirti vieno menininko kūrybai, labai reikalingi – jie padeda iš arčiau pažinti kūrėjo asmenybę, jaunajai lėlininkų kartai atverčia lėlių teatro istorijos puslapius, provokuoja emocingus dalyvių prisiminimus ir diskusijas. Gražu buvo klausytis žaižaruojančių Kauno valstybinio lėlių teatro aktorės Reginos Čeponienės (ji teatre dirba nuo 1958-ųjų) ir Vitalijaus Mazūro prisiminimų apie kauniečių spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“ (rež. Stasys Ratkevičius, 1968)… Tokius retai rengiamus vakarus vertėtų filmuoti, nes vaizdo liudijimai – svarbūs teatro istorijos dokumentai.

Įsiminė ir renginys „Pasaka nesensta niekada“, skirtas Kauno valstybinio lėlių teatro 55-mečiui. Aktorius Saulius Bagaliūnas lakoniškai papasakojo teatro pastato istoriją (vertėtų pasirūpinti lentos, žyminčios, kad 1926-aisiais čia veikė architekto Jono Saleneko suprojektuotas kino teatras „Odeon“, atidengimu), jautriai pakalbino teatro veteranus. O įvairiausių padėkos raštų „lietus“ pamalonino teatro darbuotojų širdis.

Galima numanyti, jog festivalio programos formavimui didelę įtaką turi ir lėšos, kurias pavyksta sutelkti (mega žvaigždžių gastrolės kainuoja brangiai, sunkmetis, fondai ir rėmėjai dosnumu netrykšta…), ir rengėjų kontaktai su kolegomis Lietuvoje bei užsienyje, ir pačių teatrų kasdienybės planai. Gal vertėtų festivalį organizuoti, pasirinkus konkrečią profesinę temą? Svarstytina. Kita vertus, ar būtų iš ko rinktis? Lietuvoje per dvejus metus lėlių spektaklių nesukuriama tiek daug, kad būtų galima juos atrinkti kokiu nors aspektu.

Šiųmetis festivalis išsiskyrė, turbūt, pirmiausia aktorių darbais. Buvo parodyti net trys monospekliai. Gėrėjomės Renatos Kutaitės („Stebuklingas Pelenės laikas“, Klaipėdos lėlių teatras, rež. Gintarė Radvilavičiūtė), Saulės Degutytės („Vėjų Motė“, „Stalo teatras“, rež. S. Degutytė) ir Elvyros Piškinaitės („Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, teatras „Lėlė“, rež. Rimas Driežis; už širmos talkino aktorė Lijana Muštašvili) vaidyba.


„Stebuklingas Pelenės laikas“

Renatai Kutaitei spektaklyje „Stebuklingas Pelenės laikas“ tenka itin didelis krūvis: ji kuria komiškos detektyvų rašytojos Zofijos vaidmenį, animuoja „knygos teatro“ herojus; pašėlęs ritmas, skirtingi balsai, daug teksto ir manipuliacijų su daiktais – viskas atliekama tiksliai, bet kiek tai reikalauja energijos, pratybų ir (nematomų) pastangų!


„Vėjų Motė“

Saulė Degutytė didokoje (vienai aktorei) juodoje erdvėje, manipuliuodama baltomis didelėmis kalkinio popieriaus figūromis ir iš vielos išlankstytomis lėlėmis, kuria apeiginį asociatyvų muzikinį reginį „Vėjų Motė“. Subtilios šviesos (Tadas Juozapaitis) ir muzikos (kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė) santykis padeda aktorei išlaikyti žiūrovų dėmesį, mistifikuoja Vėjų Motę. Unikalus spektaklis (kito tokio nesukursi, antraip bus tų pačių atradimų, priemonių tiražavimas) grindžiamas aktorės sugestija. Ji ne imituoja personažą, o iš tiesų veikia savo kuriamame pasaulyje (aktorei, siekiant lengvumo įspūdžio, tenka kalbėjimą derinti su nemažu fiziniu krūviu). Užburianti meditacinio reginio pabaiga: du apšviesti šešėlių lėlių siluetai ir besisukantis apvalus stalo paviršius...


„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“

Elvyrai Piškinaitei, sekant pasaką „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, tenka „konkuruoti“ su dailininko Mariaus Jonučio lakia fantazija (naudojama daug ryškiaspalvių objektų), Algimanto Driežio videoanimacija. Vizualių priemonių – begalė. Bet aktorės humoras, vidinė laisvė, bendraujant su mažais ir dideliais žiūrovais (kai kurios šeiminio gyvenimo potekstės skiriamos ir jiems), pakeri. Išoriškai atrodytų, kad aktorė tik perstatinėja dekoracijas, manipuliuoja jomis, bet iš tiesų ji sukuria jautrią (ir nesentimentalią) spektaklio nuotaiką. Pustonių menas. „Mes jus mylime“, – perfrazuojant spektaklio akcentą „Aš tave myliu“, sakytume aktorei.

Aptariant didesnio formato spektaklius, reikia pažymėti šeimininkų parodytą spektaklį „Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį“ (pjesę pagal Č. Dikenso apysaką parašė Daiva Čepauskaitė). Regis, neįgalus vaikas, kaip herojus, mūsų teatre vaikams – naujiena. Spektaklyje judėjimo negalią turintį vaiką „vaidina“ lėlė (ją valdo epizoduose keli aktoriai, o „garsina“ Audronė Daugėlytė), tad neįgalumas tiesmukai neakcentuojamas, aukštinama mažylio „gera širdis“, kilnumas... Kita vertus, seniai neteko matyti tokio stiprų didaktikos užtaisą turinčio spektaklio vaikams, apeliuojančio ir į žiūrovų jausmus – bent jau Vilniuje kūrėjai siekia „teatro kaip žaidimo“... Arvydas Lebeliūnas vis tik pirmiausia yra dramos teatro režisierius – lėlės nėra būtinos šiame spektaklyje, aktoriai Skrudžo (akt. Saulius Bagaliūnas) „dvasinio atsivertimo“ istoriją galėtų sėkmingai suvaidinti ir be jų...

Problemiška aktorių padėtis pasirodė Latvijos valstybinio lėlių teatro rusų trupės spektaklyje „Smėlio pasakos“ (rež. Vija Bluzma), kuriame pasitelkta smėlio animacija – ekrane, padedant technologijoms, matome, kaip keičiasi vaizdai, kuriuos lydi aktorės komentaras (įrašas), kartais – scenoje veikiančių aktorių balsai. Vaizdais pasakojamos istorijos, palydimos Raimondo Petrauskio lyrinės muzikos, – puikios. Tačiau ar ne paprasčiau būtų jas parodyti nufilmavus? Kartais ir aktoriai pasako kelias frazes, bet veikėjų santykiai neplėtojami, su publika bendraujama mažai. Animacija – prieš teatrą?..


Gardino srities lėlių teatro spektaklis suaugusiems „Pikų dama“

XX festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“ ateityje prisiminsime kaip „tą“, kai Gardino srities lėlių teatras vaidino spektaklį suaugusiems „Pikų dama“ (scenarijus ir režisūra – Olego Žiugždos; pagal A. Puškino apysaką ir P. Čaikovskio operą) – daugiasluoksnį kūrinį, kuriame jungiama drama ir lėlių teatras (bei lėlių opera). Gardino srities lėlių teatro repertuare – 10 spektaklių suaugusiems; teatro žmonės pasakojo, kad pradžia, jaukinantis suaugusiųjų publiką, buvo sunki; teatras kūrė mažo biudžeto eksperimentinius spektaklius ir pelno nesiekė. Suaugusių žiūrovų grupėmis iš mokyklų ar darželių neatvesi – svarbūs turinio ir meistriškumo klausimai; spektaklis gali trykšti dailininko fantazija, bet vien jos nepakanka – estetinė intriga domina specialistų bendruomenę, bet ne „paprastus žiūrovus“... Kita vertus, dėl suprantamų priežasčių Baltarusijos repertuariniame teatre negalima kurti politinio ar aštriai socialines problemas keliančio teatro – remiamasi asociatyvia klasika, istorine dramaturgija ar intymų žmonių jausmų pasaulį gvildenančiais veikalais. Už spektaklio „Teiresijo krūtys“ (rež. Gintaras Varnas, teatras „Lėlė“) epizodą, kuriame vaizduojama šalies vadovės ir visos Vyriausybės „dezinfekcija“, kaimyninėje šalyje greitai taptumei „nepriklausomu menininku“, jei tik nesulauktumei rimtesnių sankcijų...

„Pikų dama“ prasideda „edukaciniu“ pokalbiu fojė tarp pasitempusio krupjė (akt. Aleksandras Endžejevskis) ir smalsios publikos; krupjė paaiškina, kokį žaidimą mėgo žaisti rusų poetas Aleksandras Puškinas, kaip jis lošiamas, ką reiškia kai kurios sąvokos ir net pasiūlo žiūrovams pamėginti laimę, lošiant iš „virtualių“ pinigų... Šitaip publika (ir pati neabejinga įvairiausioms loterijoms bei greitai finansinei sėkmei...), su humoru „įvesta“ į XIX a. I p. kvapą gniaužiančio azartinio lošimo pasaulį, sugarma salėn.

Scenoje – lošimo stalas, apie kurį juda aktoriai, ant kurio organizuojamas lėlių personažų veiksmas. Tragikomiški meilės apžavai, psichologinio trilerio įtampos aukštumų siekianti pinigų ir lošimo aistra bei logiškai nepaaiškinamo likimo-pokšto temos – turbūt tie „trys banginiai“, ant kurių laikosi spektaklis (žinoma, įskaitant režisieriaus išmonę ir aktorių meistriškumą).

Siužeto intrigos prasme publika, kuriai buvo paaiškinta, kaip gimė A. Puškino kūrinys „Pikų dama“ (prasilošė, reikėjo pinigų...), užgniaužusi kvapą, seka lošėjo Germano, senos ir valdingos Grafienės bei vargšės jos giminaitės Lizos (pastarąsias abi animuoja talentinga įvairiaplanė aktorė Larisa Mikulič) santykių peripetijas. Šį sluoksnį gaubia kitas, „kultūrinės archeologijos“, – pasakojimai apie Aleksandrą Puškiną ir Piotrą Čaikovskį (pastarąjį bene dešimtmetį rėmė  turtinga našlė Nadežda fon Mek); pasitelkti autentiški brolių Piotro ir Modesto Čaikovskių  laiškai (Modestas rašė „Pikų damos“ libretą). Puikiai organizuota ritmo kaita, lakoniškos detalės, tiksli dramos plano ir lėlių teatro jungtis, draminės įtampos ir šiurpoko humoro harmonija, kultūrinis kontekstualumas skatina lėlininkų bendruomenę žavėtis kolegų iš Baltarusijos spektakliu ir užmena mįslę, kodėl O. Žiugždos talentas neatsiskleidžia spektakliuose vaikams, kuriuos jis režisuoja Kauno valstybiniame lėlių teatre?..

Šventė baigėsi. Artėja vasara – trumpas poilsis ir pasirengimas naujam sezonam. Spalį, tikėtina, lėlininkai rinksis Alytuje, po ilgesnės pertraukos Loretos Skruibienės atgaivintame festivalyje „Aitvaras“.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės