Teatras
Ridas Viskauskas. IX „Maskvietiškos atostogos“: klajojantys lėlininkai 15 milijonų minioje

2013-04-02

Kovo 21–25 d. Viktoro Draguno ir Jelenos Martynovos (teatras „Tri lika“) iniciatyva Maskvoje surengtas IX tradicinis kamerinių (nevalstybinių) lėlių teatrų festivalis „Maskvietiškos atostogos“. Nors ir stokodamas didelių lėšų ir organizacinės struktūros, festivalis kasmet pakviečia kelis lėlių teatro kritikus ir vieną režisierių, kad šie kiekvieną vakarą aptartų spektaklius (aptarimų metu pasitaiko ir emocingų kūrėjų pasisakymų), o festivalio pabaigoje patys dalyviai slaptu balsavimu išrenka jiems labiausiai įsiminusį spektaklį. Šiemet aptarimus vedė Jekaterina Obrazcova (S. Obrazcovo Valstybinio akademinio lėlių teatro režisierė), teatro kritikai Aleksejus Strelnikovas (Minskas, Baltarusija) ir Meelis Kaapstas (Talinas, Estija), o pagrindinį prizą pelnė aktorės Katarinos Aulitisovos (Slovakija) monospektaklis „Devyni mėnesiai“ (rež. K. Aulitisova ir Lubo Piktoras).

„Maskvietiškos atostogos“ dėmesingos mūsų lėlininkams: kasmet jose dalyvauja kuri nors trupė iš Lietuvos. Festivalio istorijos pradžioje Maskvoje dažniau vaidindavo Jūratės ir Dariaus Armanavičių teatras „Nykštukas“ iš Kauno: 2004 m. kauniečiai parodė spektaklį „Kiaus, Miaus ir tetulė“, 2005 metais – „Paršelių nuotykius“, 2006 metais – „Pagranduką“. 2006-aisiais Vilniaus „Lėlė“ vaidino Julijos Skuratovos bei Rimo Driežio „Muzikinę dėžutę“ (ir pelnė tais metais pagrindinį prizą). 2007-aisiais Maskvoje Klaipėdos lėlių teatras parodė Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Angelų pasakos“ (pagal V. V. Landsbergį). Pastaraisiais metais festivalyje dažniau vieši „Stalo teatras“ iš Vilniaus. 2007-aisiais Saulė Degutytė ir Snieguolė Dikčiūtė Maskvoje vaidino spektaklį „Eglė žalčių karalienė“, 2011-aisiais vilnietės rodė „Avinėlio kelionę“, o šiemet – spektaklį-improvizaciją „Gimimo diena“ (P. Travers knygos „Merė Popins“ motyvais; rež. S. Degutytė, komp. S. Dikčiūtė, vaidino S. Degutytė ir pirmą kartą šiame vaidinime – Jurgita Orlovaitė).


PELENĖ IR JOS DIENORAŠTIS (Viktor Dragun nuotrauka)

Apie šiųmečio festivalio naujoves pasakoja „Stalo teatro“ aktorė Jurgita Orlovaitė: „Festivalis keičiasi: prieš dvejus metus matėme daug „sunkaus“ tradicinio rusiško lėlių teatro, šiemet – gausu svečių iš užsienio, spektakliai įvairesnės stilistikos, lėlių teatro technikos požiūriu. Anksčiau festivalis vykdavo kukliame kultūros centre, rajone, kurį galėtume palyginti su Vilniaus Naujamiesčiu; šiemet festivalio programa buvo padalinta į dvi dalis – oficialią ir komercinę, buvo vaidinama Maskvos centre, kavinėje veikiančiame kameriniame teatre „Masterskaja“. Festivalio koordinavimas šiemet buvo keblus, vienam Viktorui Dragunui stigo jėgų (Jelena Martynova dėl skaudžių šeiminių aplinkybių, festivalui prasidėjus, turėjo išvažiuoti). Siūlėme vadovui kitą kartą burti savanorių komandą.


PELENĖ IR JOS DIENORAŠTIS (Viktor Dragun nuotrauka)

Apie „Gimimo dieną“ per aptarimą gražiai atsiliepė kritikas Aleksejus Strelnikovas. Jo nuomone, spektaklis vaikams parodė, jog galima žaisti ne tik su pirktiniais žaislais, bet ir su pačių pasigamintais namuose. Minskietis prisiminė, kaip pats skurdžioje vaikystėje suposi ant kėdės, įsivaizduodamas, kad joja ant arkliuko... Jam spektaklyje įsiminė žmonių ir gyvūnų apsikeitimas vietomis: Saulė, pavyzdžiui, vaidina liūtę ir su vaikais sveikinasi kaip su gyvūnais... O scenoje žmonių personažai sėdi uždaryti narvuose. Kritikas pagyrė Degutytę, kad ši imliai reaguoja į vaikų komentarus spektaklio metu, palaiko pokalbį su jais rusiškai, sugalvodama netyčia net naujadarų...

Deja, kūrybinė grupė iš Žešuvo (Lenkija) dėl paūmėjusios aktoriaus ligos negalėjo parodyti spektaklio suagusiems „Ivona, Burgundų kunigaikštytė“ (pagal W. Gombrowiczių). Mačiau spektaklio nuotraukas – veiksmas vyksta smėlio dėžėje.


KELIONĖ PER METŲ LAIKUS (Viktor Dragun nuotrauka)

Sujaudino aktorės Katarinos Aulitisovos (Slovakija) žaismingas monospektaklis „Devyni mėnesiai“, skirtas motinystės temai. Aktorė jį kūrė, kai pati laukėsi vaikelio. Spektaklyje Mamos personažas bendrauja su kūdikiu, esančiu įsčiose (lėlė lagamine). Jautriai atskleista, kad kūdikis – visavertis žmogus, kurį žeidžia aplinkinių triukšmas, dūmai, grubus elgesys troleibuse su jo mama… Aktorė vaidino slovakiškai, įterpdama lenkiškus ir rusiškus žodžius. Mažieji žiūrovai gyvai reagavo į spektaklį. Vertėtų šį vaidinimą parodyti ir Lietuvoje (daugiau apie teatrą: http://www.piki.sk).

Matėme neįprastą populiarios „Pelenės“ pasakos interpretaciją. Judėjimo negalią turinti aktorė Marija Ovčarenko (Maskva) vaidino sėdėdama vežimėlyje. „Pelenė ir jos dienoraštis“ (rež. Aleksejus Leliavskis) – estetiškai išgrynintas, tiksliai išspręstas spektaklis. Laimingos moters prisiminimai sujaudino…

Teatras iš Orenburgo „Naujasis teatras“ parodė spektaklį „Kelionė per metų laikus“ (rež. Jelena Novikova). Aktorius Michailas Novikovas monospektaklyje, pasitelkęs autentiškus daiktus, dokumentinio teatro principu pasakojo savo jaunystės nuotykius 6-ojo praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Toks nostalgiškas išpažintinis monologas be teatrinio atstumo…


KELIONĖ PER METŲ LAIKUS (Viktor Dragun nuotrauka)

Maskviečių vaikai reaguoja labai aktyviai ir emocianaliai. Jei jų ko nors klausi, jie jaučia pareigą atsakyti kuo garsiau ir šmaikščiau. Interaktyvius momentus, jiems vaidinant, reikia naudoti saikingai. Pirmą spektaklį vaidinome vaikų muzikinio teatro mokykloje – atrodė, kad moksleiviai tuoj įšoks į sceną ir patys pradės vaidinti. Kaip sake Aleksejus Strelnikovas, vaikai šiais laikais ateina ne tiek spektaklio žiūrėti, kiek patys pabūti scenoje ir pavaidinti. Saulės Degutytės Merė Popins spektaklio pabaigoje sveikina visus su gimtadieniu ir kviečia ateiti į sceną – tą akimirką vaikai tokie laimingi… Kai trečią spektaklį vaidinome lietuvių vaikams Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje (už tokią galimybę dėkojame Lietuvos Respublikos  nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Rusijos Federacijoje Renatui Norkui bei ambasados specialistei Saulei Šarpytei), pamatėme elgesio skirtumą: lietuvaičiai drovesni, įsidrąsina pamažu, gal ir dėl oficialios salės aplinkos su valstybine vėliava, baltu rojaliu, ant kurio krėtėme juokus… Vaikų buvo gal ir mažiau nei suaugusių, tačiau netrukus visi atsipalaidavo ir pradėjo žaisti, reaguoti, atsakinėti į klausimus… Po spektaklio vaikai šoko matuotis pirštines ir akinius, groti instrumentais. Viena lietuvė mama džiaugėsi spektakliu: „Pamatėme „priešnuodį“ amerikiečių kultūrai, kovinei animacijai, internetiniams žaidimams, kurie žlugdo vaikų fantaziją.“


DEVYNI MĖNESIAI (Viktor Dragun nuotrauka)

Vadinamą komercinį spektaklį vaidinome didelėje žaislų ir kitokių prekių vaikams parduotuvėje, prabangiame Maskvos rajone. Parduotuvėje irgi įrengta atskira kamerinė teatro erdvė 30–40 žiūrovų.  Supratome, kad vaidinsime turtingų tėvų vaikams, kurie gali nusipirkti viską… Ir staiga tokia „išprotėjusi tetulė“ vietoj lėlių ir žaislų rodo jiems žmogelius iš arbatinukų, apkarstytus kepurėmis ir kitu rekvizitu. Iš pradžių vaikai suglumo: „Kokios čia nesąmonės vyksta?“ Bet Saulei pavyko vaikus sudominti, įtraukti į spektaklį-žaidimą, pabaigoje visi grojo, žaidė kvepalų buteliukais, batais, fotografavosi…


GIMIMO DIENA (nuotrauka iš "Stalo teatro" archyvo

Man netikėtai teko pakeisti iki šiol spektaklyje vaidinusią aktorę Editą Zizaitę, todėl Akomponiatorės vaidmuo buvo dar naujas. Repetavau namuose ant savo vaikystės pianino „Krasnyj oktebr“, o pirmuosius du spektaklius Maskvoje grojau ant spindinčių juodo ir balto rojalių!!! Trečiame spektaklyje buvo tik pianinas, o parduotuvėje įkurtoje teatro salėje instrumento nebuvo… Likus 5 minutėms iki spektaklio, vienas žiūrovas atsinešė vaikišką „Yamaha“, kuri netvirtai laikėsi ant stovo ir mirksėjo raudonomis lemputėmis. Teko suktis ir nenusiminti dėl tokio „nužeminimo“.

Maskva nustebino šalčiu: kovo pabaigoje šaltis siekė – 18 laipsnių. Buvo daug sniego ir baisiausios spūstys 5 eismo juostų magistralėse. Juokavome, kad festivalyje daugiausia bendravome ne su kolegomis lėlininkais (profesinės komunikacijos šįkart stigo), o su vairuotojais, kurie mus vežė į vaidinimų vietas... 10 km važiuodavome 2 valandas. Kainos baisios: arbatos puodelis kavinėje kainuoja apie 20 litų mūsų pinigais. Prieš dvejus metus metro jaučiau didelę žmonių agresiją, nepasitikėjimą; šį kartą maskviečiai pasirodė labiau atsipalaidavę. Tiesa, kartais atsidurdavome tarsi praeityje: pietavome teatro mokyklos mokytojų valgykloje, kuri buvo išpuošta tarybine atributika, Lenino skulptūromis. Toks muziejus veikia nelabai teigiamai...


AVINĖLIO KELIONĖ (Eglės Kontrimaitės nuotrauka iš "Stalo teatro" archyvo)

Grįžtant užklupo didelė pūga. Ir Saulė Degutytė oro uoste net 5 val. laukė atidėto lėktuvo reiso. Grįžus į Vilnių, kilo įspūdis, kad į kokį ramųjį Birštoną atkeliavome: žmonių mažai, ramybė. Smagu į namus grįžti iš megalopolio, kur kasdien bėgte bėga beveik 15 milijonų žmonių...“

Post Scriptum. Balandžio 4–6 d. „Stalo teatras“ viešės Vakarų Lietuvoje. Balandžio 4 ir 5 d. trupė spektaklį-regėjimą šeimai „Avinėlio kelionė“ (režisierė ir dailininkė – S. Degutytė) pirmą kartą parodys Kretingoje, Pranciškonų gimnazijoje, o balandžio 6 d. 12 val. minėtą spektaklį vaidins Klaipėdos lėlių teatre. 2011 metais Klaipėdoje vykusiame VI tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Karakumų asilėlis“ „Avinėlio kelionė“ pelnė vaikų komisijos diplomą.

„Avinėlio kelionė“ – muzikos, vaizdų ir vaidybos sinteze grįstas reginys, kurio metu muzikuoja kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, o aktorės Saulė Degutytė ir Edita Zizaitė, naudodamos grafoprojektoriaus techniką ir veiksmo tapybą, kuria vandenį, žemę ir dangų, žuvis, žvėris ir paukščius. Taip pat ir žmones – linksmus ir piktus, liūdinčius ir atviraširdžius…

Viktor Dragun nuotraukos iš festivalio "Maskvietiškos atostogos" archyvo.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės