Teatras
Gediminas Jankus. Jeruzalės paieškos: kuo pavirtome, ką praradome

2013-02-20

Režisierius Rolandas Atkočiūnas, Kauno nacionalinės dramos scenoje paskelbęs Jeruzalės paieškas pagal šiuolaikinio anglų dramaturgo J. Butterwortho to paties pavadinimo pjesę, manyčiau, sąmoningai pateikė  intriguojantį ir šokiruojantį sprendimą. Šokiruojantį visų pirma „sistemos žmones“, prisitaikėlius ir karjeristus, gličius „valdžiagyvius“, kuriems ir skiriamas nemenkas spektaklio kritinis užtaisas.

Tasai režisieriaus sprendimas sietinas ne tik su meistriškai sudėliotais akcentais ir tiksliomis mizanscenomis, ne tik ne tik su aktorių kuriamais personažais bei siužeto vingiais. Mano galva, R. Atkočiūnas, mąslus ir gilus kūrėjas, provokuoja žiūrovus, pateikdamas jiems ne eilinį buitinio lygmens socialinio užtaiso kūrinį, o dramatišką tikrovės analizę, pasiekiančią filosofinio apibendrinimo bei pripildytą biblinių užuominų bei aliuzijų.

R. Atkočiūnas tokio apibendrinimo siekia kardinaliai pakeitęs dramaturgo sumanymą. Turiu omeny ne perdirbimą ir siužeto pripildymą lietuviškomis aktualijomis (ir personažai perkrikštyti lietuviškais vardais). Turiu omeny režisieriaus siekį pakylėti pjesės idėją į aukštesnį, visuotinesnį lygmenį, tad tos lietuviškos Jeruzalės – lūkesčių išsipildymo ir tikėjimo simbolio paieškos tampa negailestingai skaudžios realybės atspindžiu. Neva tragikomiška pagrindinio herojaus Jono Strazdo (Gintaras Adomaitis) situacija – tik priedanga, išmanus šydas.

Šis klošaras, tapęs maišto prieš sistemą ir valdžiagyvius simboliu, tapęs aplinkybių dėka – juk sąmoningo iššūkio nė nesiruošė skelbti – parodo visišką tos sistemos supuvimą ir žūtbūtinį norą išlikti bet kokia kaina. Netgi elementarus stabtelėjimas, vertybių pervertinimas, žvilgsnis į save ir aplinką iš šalies sukelia sisteminių žmogėnų, miesčionių savisaugos instinktą ir savigyną. Tokie individai jiems kelia pavojų, juos būtina sunaikinti be pasigailėjimo.

Sistema puola ir naikina, nušluodama nuo žemės paviršiaus simbolinę Jeruzalę, kurioje aplink bomžuojantį ir kaifuojantį Joną Strazdą (Džonį) jau buriasi juo įtikėję jaunuoliai... Tai ir kelia didžiausią pavojų valdžiagyvių diegtai tvarkai, teisingumui ir demokratijai. Juk čia, aplink Jeruzalę, leidžiama plempti alų, koką kolą, blevyzgoti, neįžeidžiant jokių mažumų, vartyti padėrusias akis prieš TV ekranus, varvinant seiles į eilines pupytes o-blia-blia, dalyvauti balsavimuose, renkant misiutes, blūdyt masinėse šventėse, prekybinėse ir sportinėse mugėse, ir svarbiausia – kolektyvizmas, tasai varinėjamos bandos bendrumo jausmas... iš tiesų – kvailinimo, visuotinio idiotizmo ugdymo sistema.

Tai ko gi daugiau reikia tokios sistemos sušukuotam ir penimam miesčioniui? Įprasto ritmo. Truputį leidžiamų nuodemėlių nakčiai. Truputį – dienai.  Ei, kas čia nerimsta? Kas čia kelia erzelį? Kas nepatenkintas? Jie drįsta pašiepti mūsų pomėgius, mūsų kultūrą, mūsų skonį ir pupytes... Jie maištauja, jie nesimeldžia mūsų stabams, jie tampa eretikais... Izoliuoti tokius. Neleisti mūsų vaikų prie jų. Galų gale naikinti, naikinti, naikinti...

R. Atkočiūno spektaklio idėjinis užtaisas itin stiprus ir įtaigus. Jo atvėrimai , be abejo, skaudžiai žeidžia sistemos vergus ir sraigtelius, visus masinės pseudokultūros vartotojus ir to surogato gamintojus. Jis sugebėjo užčiuopti ir parodyti ne tik sistemos tuštybę ir pražūtingumą, bet ir individo iššūkį, kad ir nesąmoningą, šiai pragaiščiai, šiam „šėtono malūnui“...

Pasiekdamas filosofinių apibendrinimų  R. Atkočiūnas lietuviškos Jeruzalės paieškas kaip alternatyvą išsigimusiai valdžiagyvių ir sistemos tvarkai pakylėjo į amžiną Gėrio ir Blogio dvikovą, sumaniai panaudodamas Mesijo simbolį. Išganymo ir tikėjimo simbolikos apstu spektaklyje (scenografas – Martinš Vilkarsis), jau vien tasai Babelio bokštas – būstas, fortifikacija su taip ir neiššaunančiu pabūklu, išsigimusios sistemos simboliai – panaudoti ir išmesti baldai, dėžės, narveliai su gyvais augintiniais... kas gi juos globoja? Kas gi prižiūri? Ar triukšmingose mugėse siaučiantys sistemos zombiukai ir zombiukės? Ar jų solidūs tėveliai, sistemos puoselėtojai ir ugdytojai? Ne. Prižiūri ir rūpinasi tasai klajūnas lyg ir klošaras, lyg ir bomžas, lyg ir Pranašas, o gal Mesijas?

Gintaras Adomaitis, manau, sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų. Įtikinantį, įtaigų, „neperspaustą“ . Jo Strazdas, netikėtai atsidūręs šiame miške ir ilgam čia užkliuvęs, palaipsniui atsiskleidžia. Prie akis – ne tik sudėtingas, dramatiškas likimas, prieš akis – apibendrinanti individo kova su sistema. G. Adomačio herojus tikrai ne idealus, tikrai ne visais atžvilgiais teigiamas ir pavyzdingas. Su vidine jėga, tačiau itin santūriai jis perteikia savo jausmus buvusiai žmonai Mildai (Inesa Paliulytė), mažajam sūneliui. Visai kitoks Strazdas scenose su jį supančiu jaunimėliu, arba su Profesoriumi (Kęstutis Povilaitis).  Grėsmingos intonacijos daug ryškesnės susidūrimuose su Nojumi (Ričardas Vitkaitis), o bandydamas pateisinti Šarūno (Henrikas Savickis) elgesį (dar viena sistemos auka, klusniai sugrįžtanti į jos glėbį), tampa akivaizdžiu jo ir panašių žmogynų antagonistu.

Plepys ir pasakorius, nebūtų istorijų meistras, įvairių silpnybių ir fobijų kupinas žmogus, susipainiojęs savo jausmuose ir pajutęs nenugalimą potraukį, vieną gražią dieną nusprendęs dingti, išnykti iš jį naikinančios sistemos (nebegalėjimas pritapti akivaizdus), jau vien tuo žingsniu tampa pavojingu... Dvi panelės – Liuda L. ir Giedrė G. (Liucija Rukšnaitytė ir Milė Šablauskaitė) spektaklyje tampa savivaldinės sistemos simboliais – sraigteliais vykdytojais, be jokių pamąstymų ir nuolaidų vykdančių aukštesnės valdžios sprendimus. O tie sprendimai aiškūs ir besąlygiški – tokį be leidimo ir patvirtinto detaliojo plano gyvenantį neaiškų subjektą nedelsiant iškeldinti...

Iš kur gi iškeldinti? Ar tikrai iš atrastos Jeruzalės? Ar tik iš iliuzinio lopinėlio miške, nutolusio  nuo sistemos tvarkos ir tuštybių mugių triukšmo? Ar tosios Jeruzalės paieškos tikrai buvo nuoširdžios, ar visa ši mūsų herojų istorija nebuvo paprastas bėgimas nuo užgriuvusių problemų – lengviausias kelias jas sprendžiant?

Minėjau R. Atkočiūno pakeistą dramaturgo idėją. Iš tiesų, jis tai ir pabrėžia – akcentuojama, kad spektaklis – pagal J. Butterworth pjesę. „Jeruzalė“, pasak anglų kritikų, „šiuolaikinio gyvenimo žaliame bei mielame krašte (Anglijoje) vizija“. Kauniečių spektaklyje nelieka „žalio ir mielo krašto Anglijos“. Jau atkreipiau dėmesį, kad sulietuvinti ne tik personažų vardai.

Tačiau svarbiausia, ko atsisakė R. Atkočiūnas, tai būtent „Jeruzalės“ tikrojo konteksto, kuriuo pagrįsta J. Butterworth pjesė. Tasai kontekstas ir esmė – tai anglų poeto ir dailininko W. Blake (1757-1827),  garsusis eilėraštis „Jeruzalė“ , pagal kurį sukurta giesmė tapo neoficialiu Didžiosios Britanijos himnu. Būtent jame ir yra šie žodžiai: „Ir ar Dieviškoji prigimtis/ apšvietė nuo mūsų kalnų debesis?/ Ir ar buvo pastatyta čia Jeruzalė/ Tarp šių tamsių šėtoniškų malūnų?...

„...Aš nenustosiu mąstyti/ kardas neilsės mano rankoje/ Kol nepastatysime Jeruzalės/ ŽALIAME IR MIELAME ANGLIJOS KRAŠTE“ (vertė Sigutė Kanapickaitė).

Taigi, savo pjesėje dramaturgas pateikė ne paprastą viziją – o šiuolaikinės, „šėtoniškų malūnų“ malamą, Jeruzalę praradusią Angliją, pateikė groteskišką neoficialaus himno parodiją, atskleisdamas nūdienos civilizacijos pragaištį ir individo pasmerktumą.

R. Atkočiūnas, atsisakęs angliškų aktualijų, perkėlęs situaciją į lietuvišką dirvą, manau, tik laimėjo, taip priartindamas personažus prie mūsų patirties, atskleidęs ne tik mūsų skaudulius, bet ir pasiekdamas daug gilesnio ir universalesnio apibendrinimo. Žinoma, buvo galima ir dar giliau ir skaudžiau gnybti mūsuose vešinčiam konformizmui ir sisteminiam kvailinimui, panaudojant kad ir Maironio „Lietuva brangi“ melodiją, tačiau režisierius nusprendė pakylėti spektaklį į dar aukštesnį lygį ir panaudojo G. Bizet „Maldą“  iš operos „Perlų žvejai“. Toji malda nuskamba kaip atsvara pigiam šou ir mugių bruzdesiui, nuskamba, kaip herojaus dvasios siekis pakilti ir išsivaduoti iš supančios nykios realybės. Deja. Dramatiškas finalas, kuomet galingi sistemos technikos prožektoriai nutvieskia visą salę ir artėjantis variklių riaumojimas užgula ausis, priverčia pagalvoti, kad jokios Jeruzalės neįmanoma sukurti dirbtinai, be gilaus vidinio poreikio ir dvasios pagavos.

Toji dvasios pagava itin vykusiai atsiskleisdavo G. Adomaičio monologuose, tasai vos ne biblinis bylojimas ryškus ir scenose su jaunimėliu. Visi jie įsimenantys, individualizuoti, tikslių ir aiškių charakteristikų, kiekvienas su savo istorijomis, nelaimėmis, džiaugsmais ir skaudžia vienatve. Itin svarbus akcentas – jie visaapimančios sistemos aukos, atsidūrę užribyje tik dėl pernelyg uolaus minios stabukų mėgdžiojimo ir noro būti panašiais į TV debilinimo šou žvaigždutes.  Gal todėl visi taip ir buriasi aplink Joną Strazdą – randa pas jį ne tik kvaišalus, o supratimą, užuojautą, atjautą... galų gale juos vienija bendrumo ir vienos lemties ženklas.

Apduję, apkvaišę, praradę viltį ir bet kokios realybės pojūtį, užsimiršimo ir problemų sprendimo ieškantys sekse ir narkotikuose, ciniški, vulgarūs ir tokie pažeidžiami...

Itin ryškus ir daugiaprasmis Sigito Šidlausko personažas, toks kiek „pačiuožęs“ fanatas didžėjus, tapęs Jono Strazdo pasekėju, garbintoju, tikintis juo besąlygiškai. Įdomus ir Sauliaus Čiučelio herojus, ateities viltis siejantis su išvykimu į Angliją... Jaunimėlio „tūsai“ – reakcija ir protestas, žinoma, niekam tikęs protestas, juk sistema nuo to nenukenčia, ir toliau gali brukti savo surogatus ir kvailinti neišrankias mases Gangnam style pasišokčiojimais ir masinės psichozės seansais.

Lietuviška Jeruzalė išties groteskiška ir nykoka, atsidūrusi sistemos užribyje su savo pasiklydusiais herojais. Tačiau pastangos ją surasti ir suteikti tikrąją prasmę - akivaizdžios. O tai labai svarbu mūsų fucking and shoping sistemos realybėje. Tai suteikia vilties, kad mes kada nors pastatysime Jeruzalę ir „mūsų žaliame ir mielame Lietuvos krašte“...

Salve, Rolandai Atkočiūnai.

Donato Stankevičiaus nuotraukos (Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvas)

NEMUNAS, kultūros ir meno savaitraštis, 2013 m. vasario 14-20 d.

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės