Teatras
Valdas Gedgaudas. Gerai parašytų tekstų knyga

2013-02-12

Valdas Vasiliauskas. „Teatro malonumas“.  - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. - 214 p.

Valdas Vasiliauskas savo teatro recenzijų rinktinės „Teatro malonumas“ pratarmėje pažymi, kad „1988 metais prasidėjęs Atgimimas, vainikuotas Nepriklausomybės atkūrimu, radikaliai pakeitė lietuvių teatro vaidmenį visuomenėje, taip pat ir svarbiausios klestėjusio scenos meno figūros – režisieriaus – situaciją (daugelis lietuvių režisierių meistrų net paliko valstybinius teatrus). Ne išimtis buvo ir teatro kritikai. Lietuvos teatro sąjungoje nebeliko net garsiosios Teatrologų sekcijos, o daugeliui jos narių teatro kritika virto hobiu. Taip pat – ir šios knygos autoriui“.

Čia, mano galva, būtinas tam tikras komentaras, nes „hobiais“ rimti dalykai šiaip sau, nei iš šio nei iš to taip ima ir nepavirsta – tam reikalingos svarios priežastys, tektoniniai lūžiai, visuomeniniai-socialiniai-ekonominiai-asmenybiniai įplyšiai.

Nežinau, kuo čia dėtas tas šventasis Sąjūdis ar šlovingasis Atgimimas, bet reikalas tas, kad maždaug nuo 1989-ųjų-1990-ųjų (atšiaurus likimas lėmė debiutuoti maždaug tuo metu) už teatro recenzijas imta mokėti maždaug tiek (legendos byloja, kad sovietmečiu situacija buvo kardinaliai-ekstremaliai kitokia), jog kartais už tą vadinamą „honorarą“ teišgalėdavai nusipirkti tik pigesnio vyno pusbonkę – sūrio kriaukšlei jau nebeužtekdavo.

Arba nesumokėdavo išvis. Arba mokėdavo, bet su dviejų metų vėlavimais – suderėjęs dar už rublius gaudavai jau besibaigiančias „vagnorkes“ arba naują, tviskančią penkių litų monetą (santykis juk – vienas prie šimto!).

Ir po 20-mečio suvirš situacija šiuo atžvilgiu ne kažin kiek pasikeitė: „Visa tai kas nenormalu – seniai tapo įprasta“, - kaip sako absurdo klasikas Eženas Jonesko. Tai ir tvarkoj. Ne nuo pinigų viskas prasidėjo – ne pinigais ir baigsis. Bet, deja, ši aplinkybė (be abejo, ne tik ji) sudavė triuškinamą smūgį teatro kritikos prestižui.

Tokiomis sąlygomis žmogui, rašančiam apie teatrą lieka labai nedaug pasirinkimų: arba rašyt disertaciją, daryt akademinę karjerą, pradėt dėstytojaut ir neišvengiamai pasitraukt iš aktualiosios-operatyviosios teatro kritikos, bet tarsi visada būti šalia, visada, reikalui esant, galėti; arba įsitaisyt redakcijoje ar teatre, bet pakelti šitą jungą ir naštą išlaikant tiesų stuburą ir neišsižadant savęs teįstengia milžiniška fizine ir dvasine ištverme bei jėga apdovanoti antžmogiai, t.y. vienetai-galiūnai, ir tai, deja, tiktai ribotą laiko atkarpą (anksčiau ar vėliau žmogus nuo perkrovų sugniūžta arba yra sugniuždomas, išsiprievartauja ar išprotėja arba yra išprievartaujamas ar išvaromas iš proto).

Yra ir trečias kelias – velykinio duobkasio: tai išties auksinis hobis – rašyti apie ką nori, kaip nori ir kada nori. Šita trijų „nori“ tercina – puikus daiktas, bet yra ir tam tikrų niuansų – kadangi dažniausiai rašoma be jokio išankstinio užsakymo būtina „susirimuoti“ su kokiu nors spaudos organu, kuris tavimi pasitikėtų arba bent jau tavęs neniekintų, kuris teksto visada lauktų ir be tavo žinios jo ne(iš)darkytų, nežinia kiek laiko be aiškių priežasčių nemarinuotų ir operatyviai paskelbtų.


Valdas Vasiliauskas. Foto: DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Drįsčiau teigti, jog V. Vasiliauskas pasirinko trečiąjį kelią, o „rimavosi“ jis visada su pagrindiniais šalies spaudos leidiniais – kol kultūrininkų trubadūru buvo „Litmenis“ – jis rašė ten, kol atgimęs Valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“ dar nebuvo pradėjęs degraduot, drauge su juo žygiavo ir aptariamos knygos autorius, kai tauta savo negalių raukšles ėmė tyrinėti naujai užgimusiame daug žadančiame „Veide“ – kur buvęs, kur nebuvęs – ten ir V. Vasiliauskas, ką jau bekalbėti apie „Lietuvos rytą“, kuriame „visos mūsų mintys!..“.

Ir dar. V. Vasiliauskas visada buvo ir yra pirmo puslapio autorius. Užpakaliniuose ar viduriniuose organų plotuose ar platumose jis niekada nesimakaluodavo. Jis buvo ir yra įtakingas. Jis rašė ir rašo gerai. Kaip jau minėta – apie ką nori, kaip nori ir kada nori.

O nori jis, kaip taisyklė – apie iškiliausiuosius: Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną, Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą. Teatrinės kasdienybės smalkėmis jis nesinuodija, savęs nežaloja, prie smulkmės ar nesėkmių nelenda, neįdomu turbūt, tad, rankų nesitepa. Su baltu elegantišku švarku išmaniai kopinėja naujojo XX a. pabaigos XXI a. pradžios lietuvių teatro antropologiją. Kaminkrėtiški piruetai jam, matyt, atgrasūs.

Yra tokia sunkiai apibūdinama definicija – „gerai parašytas tekstas“. Norint bent kiek paaiškinti šią definiciją tautologinio prieskonio neišvengsi, nes, pavyzdžiui, galima tarti ir taip: gerai parašytam tekstui būdingas gerai parašyto teksto melosas – semantinės, garsinės, akustinės, prasminės-turinio jungtys visuose teksto registruose lydimos plataus ir darnaus aptariamo reiškinio konteksto instrumentarijaus.

Dar vienas gerai parašyto teksto ypatumas – skaitymo smagumas. Jauti, kad ir rašyta smagiai, bet tai nereiškia, kad lengvai ar pernelyg „paleidus ranką“.

Be abejo, dar vienas „gerai parašyto teksto“ kriterijus – švara ir skaidrumas. O tai sukuria regėjimo iliuziją, atrodo, kad matai spektaklį, patiri savotišką fata morgana, gali jį darsyk išgyventi nuotoliniu būdu.

V. Vasiliausko „Teatro malonumas“ – gerai parašytų tekstų knyga. Akivaizdžiai silpnų, balastinių recenzijų joje nėra, nors, tiesą sakant, vienos kitos besidubliuojančios ar smulkesnio kalibro gal ir buvo galima atsisakyti, bet, šiuosyk, pirštais badyti ir šventinę nuotaiką gadinti tikrai nėra rimto pagrindo.

Bet ne su viskuo „Teatro malonume“ galima sutikti. Štai kolegė Viktorija Ivanova „Menų faktūroje“ („Teatro teksto skaitymo malonumas“, 2013-02-01) recenzuodama V. Vasiliausko rinktinę pažymi, kad „kalbėdamas prieš septynerius ar daugiau metų rašytais žodžiais, knygos autorius įvardija ir šiandienos teatro skaudulius. Pradedant kritikų negebėjimu be siužeto atpasakojimo nagrinėti spektaklių, baigiant atgyvenusia organizacine valstybinių teatrų forma”.

Man regis, siužetas kartais yra vienintelis išsigelbėjimas, nes be jo – beveik nieko nėra. O retsykiais pasitaiko ir dar liūdniau – nėra nieko – ir siužeto taip pat – tik užsakymas parašyti ir garbės žodis redakcijai. Tad labai jau taip iš aukšto ir nerūpestingai į siužetą nespjaudyčiau, nes retkarčiais iš jo tenka gurkštelt, kad ir koks jis priklus beatrodytų. Be abejo, V. Vasiliauskas su baltu švarku sau gali leisti manyti kitaip.

O  „atgyvenusi organizacinė valstybinių teatrų forma“ – gyvuoja. Ir ačiū Dievui. Ir tegul. Net nežinau, ar geopolitinė Lietuvos padėtis, ar žvaigždžių konsteliacija, ar dar velniai žino kokios aplinkybės lemia, bet  apsaugok Viešpatie nuo valstybinių teatrų reformos mūsų sąlygomis.

Nes šiurpu net pagalvoti, kas būtų atsitikę su Nacionaliniu Kauno dramos teatru, tarkim, jei ten nežabotas galias savo laiku būtų turėjęs Gintaras Varnas su jam prijaučiančiais Gyčiu Ivanausku ar Juozu Statkevičiumi – o pastarajam antrinančiais Aleksandru Vasiljevu ar Nikolajumi Ciskaridze, pavyzdžiui. Turbūt Laisvės al. 71 vietoje žiojėtų milžiniška duobė, o joje iki šiol sukūriuotų drumsti Johano Štrauso “Žydrojo Dunojaus” duburiai, mėtytųsi šampano butelių kamščiai ir nulaužytos kamščiatraukių kojelės.

Arba, tarkim, kas nutiktų, jeigu visas savo slapčiausias ir progresyviausias fantazijas ir svajones galėtų įgyvendinti dabartinis Nacionalinio dramos teatro vadovybės tandemas – Martynas Budraitis su Audroniu Liuga?..

Iš NDT, ko gero, geriausiu atveju liktų tik Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro buhalterija arba “Sirenų” ir “Naujosios dramos akcijos” patalpų nuomos punktai.

O kas būtų, jei Panevėžyje ūmai nebe juokais įsismarkautų Romualdas Vikšraitis?.. Turbūt Juozo Miltinio dramos teatras pavirstų sustiprinto režimo blaivykla su priverstinio gydymo nuo tikro ar tariamo alkoholizmo poskyriais. Greičiausiai ten būtų ir dienos stacionaro sektorius visiškiems abstinentams.

Bet grįžkime prie „Teatro malonumo“. Užvertus šitą solidžią gerai parašytų teigiamų, etaloninių teatro recenzijų rinktinę apninka dvejopas įspūdis: Ką turime ir ko netekome?..

O turime – Lietuvos Respublikos Seimo narį, buvusį įvairių dienraščių, savaitinių žurnalų vyriausiąjį redaktorių ar redaktoriaus pavaduotoją, politikos apžvalgininką, etatinį apskritų stalų ar diskusijų teisėsaugos temomis dalyvį.

O netekome (na, be abejo, iš dalies) – aukščiausios klasės profesionalo, teatro kritiko, turinčio maždaug keturiasdešimties metų buvimo lietuvių teatre stažą ir esančio pačiame jėgų žydėjime.

Reguliariai rašantys tokie žmonės – aukso vertės, jie laiduoja normalią intelektualinę teatrologinės minties apykaitą tarp įvairių kartų rašančiųjų, palaiko tam tikrą privalomą lygį, į kurį einantys iš paskos nori-nenori, bet turi lygiuotis, vien savo buvimu, savo autoritetu neleidžia įsivyrauti nuopuoliui ir chaosui, pagaliau, akumuliuoja normalią kartų kaitą, amortizuoja generacijų konflikto pasekmes, jei toks ima ir ištinka.

Kodėl vis dėlto sakau – „netekome“. Na, paskaičiuokime: per dvidešimt metų parašyti trisdešimt recenzijų – tai nėra labai daug. Išeitų, maždaug pusantros recenzijos per metus.

Pakankamai komfortinis normaliai rašančio, teatro procesui bent vidutiniškai įsipareigojusio kritiko dažnis – plius-minus recenzija per mėnesį. Tad ir padauginkim, pavyzdžiui, „Teatro malonumą“ bent iš dvylikos – gautumėm visai kitokios apimties foliantą. Be abejo, turbūt ne viskas ten turėtų išliekamąją vertę. Ne viskas patektų į rinktinę. Bet gyvajam mūsų teatro procesui tie neparašytieji V. Vasiliausko tekstai, mano įsitikinimu, būtų buvę nepaprastai reikalingi ir svarbūs.

Na, gal dar nevėlu. Galbūt Lietuvos Respublikos Seimas nėra bloga vieta užsiimti operatyviąja teatro kritika. Pertraukose tarp sesijų ar balsavimų, komitetų ar frakcijų posėdžiuose.

O šiaip jau „Teatro malonumas“ – įkvepianti knyga. Skatinanti prisiminti, atminti. Skatinanti rašyti. Rašyti gerai. Bet jokiu būdu nepamirštant, kad tai – tik hobis. Nes priešingu atveju, priešlaikinis finalas – paprastas ir aiškus: vainikai, gėlės, graudulinės žvakės, ašaros, kapai.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 6

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės