Kultūros subtitrai
Sondra Simanaitienė. Kaip numirti 100 kartų

Pokalbis su menininke RUAH EDELSTEIN
iš Los Andželo (JAV).
Užrašė Sondra Simanaitienė Klaipėdoje

Sondra S.: Trejus metus nebuvai gimtojoje Klaipėdoje. Ar atradai ką nors naujo?

Ruah Edelstein: Esu sužavėta. Daugybė stiprių įspūdžių, susitikimų. Man reikia laiko, kad viską apmąstyčiau. Įvairūs dalykai iškyla vėliau, netikėtai, kai kuriu filmą ar tapau.

Kai galvoju, kokia yra dailininko darbo prasmė, suprantu, kad esame už daug ką atsakingi, nes menas veikia žmogų tiesiogiai, patenka į sielą be durų. Atsakomybė ir kartu didelė garbė. Nors aš į tai žiūriu kukliai. Mano kaip menininkės tikslas yra susijęs su viso gyvenimo tikslu ir prasme. Suprantu, kad turiu augti pati ir padėti kitiems.

Filmo „Died 100 times“, kurį rodžiau per „Tarptautinio akvarelės plenero 2012“ parodos atidarymą, idėja paprasta: kuo daugiau mirštame, tuo gyvesni daromės. Pavyzdžiui, po M. K. Čiurlionio koncerto susimąstau: kaip toliau gyventi? Iki ryto kaip nors ištveriu ir tuomet prasideda naujas gyvenimas, nes aš jau kita.

S. S.: Esi įvairiapusė menininkė: tapai, kuri kiną, muziką, skambini fortepijonu, rašai tekstus. Ar kurdama filmus, apjungi visus savo poreikius ir talentus?

R. Edelstein: Į nieką nežiūriu atskirai. Žinau, kaip skamba kiekvienas mano paveikslas. Visada žinau, kokios muzikos reikia filmui. Kai nežinau, reiškia, dar turiu kažką pergyventi, suprasti. Filmuose nenaudoju savo muzikos, bendradarbiauju su profesionaliais filmų kompozitoriais, kurie dirba Holivude. Dabar dirbu su dviem puikiais kompozitoriais - prancūzu Laurent Ziliani ir vokiečiu Tomu Parisch, abu gyvena Los Andžele. Mes drauge jau padarėme keletą filmų. Prieš tai, kai atiduodu filmą kompozitoriui, pagroju jam temą arba parodau pavyzdį iš kitų kompozitorių kūrybos tam, kad jis suprastų, ko iš jo tikiuosi. Paskui dar daug dirbame iki tol, kol filmas pabaigiamas. Kartais perrašinėjame muziką daugybę kartų, kol sudera trys dalykai - vaizdas, garsas ir mintis.

S.S.: Ar visi Tavo filmai tapybiniai animaciniai? Ar filmuoji dokumentiką, vaidybinį kiną?

R. Edelstein: Mano pagrindinis žanras - animacija. Kadrus tapau. Neseniai filmavau dokumentinį filmą  Meksikoje.

S.S.: Ar montuoji filmus pati?

R. Edelstein: Taip. Labai jaudinuosi, jei kam nors atiduodu.

S.S.: Ar Los Andželas išpildo Tavo poreikius gyventi ir kurti? Juk apsistodavai įvairiose pasaulio vietose.

R. Edelstein: Man patinka Los Andželas. Kur trūksta laisvės, aš ją aptinku viduje, atsivežtą iš Lietuvos. Anksčiau man visur trūkdavo laisvės, bet pagaliau atradau, kad ji yra manyje. Paprasta.

S.S.: Gal Amerikoje susipažinai su filmininku Jonu Meku?

R. Edelstein: Keletą kartų buvau Niujorke, bet su Meku pažįstama tik iš vadovėlių. Turėjau keletą draugų, kurie pažinojo Meką. Įdomu, kad pirmą kartą apie Meką išgirdau vieno vakarėlio metu iš Los Andželo universiteto (California Institute of the Arts), kinematografijos fakulteto dekano lūpų. Jis man papasakojo apie TOKĮ lietuvį ir aš susižavėjau. Nuo to laiko apie Meką labai daug perskaičiau ir pasižiūrėjau jo filmus.

S.S.: Ar tame Kalifornijos universitete (California Institute of the Arts) mokeisi?

R. Edelstein: Šiais metais baigiau, o nuo rudens ten pat pradedu dėstyti. „CalArts“ įkūrė Volto Disnėjaus šeima, siekdami suvienyti po vienu stogu įvairius meno fakultetus bendradarbiavimui.

S.S.: Esi ir rašytoja. Kuri dviejų personažų Oah ir Harlam miniatiūrines istorijas. Los Andželo leidykloje jau guli Tavo rankraštis.

R. Edelstein: Viskas prasidėjo tada, kai manyje susikaupė keletas gyvenimo temų ir reikėjo jas iš savęs iškrapštyti. Nenorėjau rimtai kalbėti apie rimtus dalykus, dėl to sumažinau juos iki Oah ir Harlam personažų. Filosofines mintis, jautrius pastebėjimus pavyko perteikti lengvu stiliumi ir nesumažinti jų reikšmės.

Rašau apie baimę, prisirišimą ar tokius gyvenimo momentus, apie kuriuos paprastai nekalbame. Pavyzdžiui, guliu pliaže, priglaudus ausį prie žemės, kažkas praeina, girdžiu gyvenimo, garso niuansus, - man tas momentas svarbiausias iš visos dienos, bet apie tai juk nekalbame, net ir su draugais. Tuomet pasikviečiu Harlam su Oah ir aprašau, ką vienas girdėjo, gulėdamas ant smėlio, o kitas veikė.

O štai istorija apie rūpinimąsi:

Of Care

Harlam wanted somebody to take care of.
And Oah wanted someone to care.
That’s how they met.
In the middle.
Harlam began to care.
And Oah began to be cared for.
Harlam cared-cared, cared-cared, cared and cared.
And soon there was nothing.
No seas, no apples, no air.
Not even Oah,
No Harlam.
Only care.

Rūpestis

Harlamas norėjo kuo nors rūpintis.
O Oah norėjo, kad kas nors pasirūpintų.
Taip jie ir susitiko.
Pusiaukelėje.
Harlamas pradėjo rūpintis
O Oah - priimti jo rūpestį.
Harlamas rūpinosi, rūpinosi.
Rūpinosi ir rūpinosi,
Ir greit nebeliko nieko:
Nei jūros, nei obuolių, nei oro.
Nebeliko netgi pačios Oah,
Nei Harlamo.
Liko tik tas rūpestis.

Vertė: Tania Stasiulienė

S. S.: Ačiū ir sėkmės. Kas žino, gal Harlam ir Oah istorijos pasirodys lietuviškai... Jos gerai derinasi prie šiuolaikinio greičio. O šalia tekstų - Tavo piešiniai...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės