Kultūros subtitrai
Valdas Gedgaudas. Tegyvuoja imperatorius!..

2012-12-21

Po Gintaro Varno „Tiksinčios bombos“ negaliu rašyti. Tiksliau, nieko nebegaliu parašyti. Dievaži, išties jaučiuos kaip neapykantos kurstytojas, homofobas, spjaudytojas į žmogaus teises, pagiežos ir pykčio pritvinkęs prakaituotas nabagas.

Sėdžiu prie rašomojo stalo pasistatęs raudoną Pietų Afrikos „Two Oceans“. Bandau sudėti pirmą žodį. Mąstau, jei parašyčiau „mama“ – galimai įsižeistų tėtis. Jei pradėčiau nuo „tėčio“, ką tuomet pagalvotų mama?.. Juk myliu abudu vienodai.

Štai klausimai kokie mane kamuoja po gan tingios ir nuosaikios alternatyvių naujakairiųjų-anarchistų pramankštos opiais tolerancijos klausimais. Lengvo apšilimo, taip sakant, su šviesiu tolimesnių kovų pažadu.

Šiaip jau nepratęs aš sportuot. Aptingau. Tik savaitgaliais po Jeruzalės „Kalvarijas“ savo malonumui palakstau. Tad po darbo su svoriais, po tolerancijos trikovės – „pritūpimų“, „spaudimo gulint“, „traukos nuo žemės“ rungčių – skauda stuburą, dešinį ir kairį šonus dubens srityje. Bet nuo ko gi pradėt?

Atsiverčiu laikraštį. Gruodžio 16 d. „Literatūros ir meno“ vedamajame Neringa Mikalauskienė prisipažįsta esanti lesbietė kanibalė. Puiku. Nuostabu. Bet, o siaube!.. Nejaugi!.. Negali būti!.. Grasina ji mane nukausianti savąja amazonės kuoka ir suvalgysianti, kad mano stiprybė pereitų jai. „Čia jau nelabai kas“, - tyliai sau dūmoju. Bet, ką gi, nieko nepadarysi.

Neringa M. tikina, jog gyvendama heteronormatyvioje visuomenėje tapo šizoidinio tipo asmenybe, nes per ilgai slapstėsi. „Čia jau visai rimta“, - sukrebžda mintelė gedulinga. Vadinas, teks pabūti Neringos M. iniciacijos į garbingą lesbiečių legioną iškilmių dalyviu. Pasiaukoti kilniam tikslui reiks.

„Gal bylinėtis?.. Pabandyti teisinėmis priemonėmis?..“, - trapi viltis pakinkliuose suspurda. „Na ką ten jau, vis vien juk nugalabys, tai tegul nebegaišuoja, nebedelsia, niekur nebepasidėsiu“, - bandau save ramdyti dialektiškai.

Įdomu tik, ar kiekvienas seksualinių mažumų atstovas prieš išviešindamas savo lytinę orientaciją būtinai turi užmušti ir suėsti bent vieną heteroseksualą, ar tai jam šventos apeigos tarytum musulmonui hadžas, ar čia tik šiuo konkrečiu atveju konkrečiai Neringai M. reikia konkretaus manęs?..

Šiek tiek apsipratęs su žinia negandinga, pradedu svarstyti apie pačios šventės scenarijų. Sutikite, išties smalsu, ar ji su ta savo amazonės kuoka iš nugaros man smogs, ar žiebs iš priekio? Ar leista bus man prieš lemiamą smūgį, priklaupus ant kairiojo kelio, tą kuoką pabučiuot, paglostyt? Pagaliau, o kokios spalvos bus ta kuoka? Juoda, raudona, žydra, violetinė? Paklausite, ko man čia rūpi spalva ta? Ogi todėl, kad iš tolo galėčiau stebėt lesbietę dangišką atsliūkinant. Prieš užslenkant amžinai tamsai atsižiūrėti kad į ją suspėčiau.

O kas toliau? Ar ji mane nudobus išsivirtų, ar ištroškintų, ar pasikeptų – ar paprasčiausiai grubiai ir buitiškai susūdytų?.. Svarbu man tai. Nes, pavyzdžiui, jei tik galėčiau, tai būtinai save pasikepčiau ant keptuvės su morkom ir kalafijorais. Arba plovą iš savęs pasidaryčiau. Ir prieš kąsdamas pirmąjį kasnį iš gailesčio ir šleikštulio apsižliumbčiau kaip kvaila, žvaira, įmitus, amžinai jauna, bet stambiai pagyvenus senmergė.

Vartau „Litmenį“  toliau. To paties gruodžio 16 d. numerio publikacijoje „Tai, ko negalima įvardyti“ Mykolo Riomerio universiteto lektorė, tarptautinės privatinės teisės specialistė, feministė Laima Vaigė niekaip negalėdama atsipeikėti po manųjų „Tiksinčios bombos“ refleksijų, svirduliuodama tarp „6 „pyderų“ ir 14 „pederastų“ savo įžvalgas apie daugiau nei abejotinas manosios ateities perspektyvas baigia štai tokiu ekvilibristiniu „teisiniu krenkštelėjimu“: „Nors cenzūra yra draudžiama meninei raiškai taikomi LR įstatymai“.

Kažkaip iškart šauna į galvą amerikiečių rašytojo Chucko Palahniuko sentencija iš kultinio „Kovos klubo“ – jei prisikiši sau plunksnų į šikną, dar nereiškia, kad virsi višta.

Bet jeigu jau taip, jeigu teisingai suprantu be galo dorybingą L. Vaigės mintį, išeitų, jog kūrybinei veiklai lyg ir turėtų galioti baudžiamojo ir administracinio teisės pažeidimų kodeksų teisenos teritorijos, jų nuožmios jurisdikcinės zonos.

Tai ką tuomet reiktų daryt, pavyzdžiui, su Vladu Bagdonu, kurio vaidinamas Otelas dėl kažkokios suknistos nosinaitės tartum nykus, brutalus, maniakiškas vandalas nusmaugia Dezdemoną?.. Kaip šioje baudžiamojoje-administracinėje šviesoje būtų interpretuojami aktoriaus ir personažo santykiai?..

Turbūt kol Otelo ieškotų Interpolas – sėstų V. Bagdonas. Ir Eimuntą Nekrošių su savim iš paskos nusitemptų, nes juk ne pats vienas visą tą meninę-kriminalinę košę užvirė. Jagas, aišku, liktų nekaltas. O Viljamas Šekspyras būtų teisiamas „už akių“ ir gautų dvidešimt kartų iki gyvos galvos už visas savo nesąmones. Mažiausiai.

Sėstų ir Eimutis Kvoščiauskas nelemtoje G. Varno „Tiksinčioje bomboje“ išrėkiantis likiminį-sakramentinį savo vaidinamo personažo motto: „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“. Už neigiamą seksualinių mažumų atstovo stereotipo formavimą, prasto įvaizdžio kūrimą jį nedelsiant teisman paduotų patys gėjai. Kartu su G. Varnu už parankių. Jei jų makaulėse kliuksėtų nors gramelis smegenų.

Be abejo, sėdėtų ir kritikai. Jau niekaip jie sausi iš meninės raiškos prūdelių neišliptų, nematomi, neliečiami pakampėmis neslankiotų. Gal tik sektorius ar blokas atskiras jiems skirtas būtų. Kad riaušės nekiltų.

Menininkų klausimas būtų išspręstas labai paprastai – visi jie kompleksiškai-sistemiškai kaip pernykščiai svogūnai vystų ir pūtų kalėjimuose. Gal liktų keletas muzikantų-instrumentalistų. Bet ir jiems, jei prastai muzikuotų, galiausiai būtų galima pripaišyt homofobiją, heterofobiją ar neapykantos kurstymą.

Pasaulis taptų tuščias ir tylus. Girdėtųsi tik kaip rūdija senųjų  uždarytos Ignalinos AE reaktorių siurbliukai. Kaip kuždasi tarpusavy konteineriuose švino dar nepalaidotos radioaktyvios branduolinės atliekos ar meldžiasi slapčia nuorinti bedieviškų prokuratūrų radiatoriai.

Bet kol kolonijų-kalėjimų didinga pramonė galutinai nesuklestėjo, galbūt dar galima paskubomis mėgint kažką ištart?.. Pasiųsti žinią - bet apie ką ir kaip?..

Gal, tarkim, apie lietuvišką-latvišką kiną – Mario Martinsono vaidybinį ilgametražį „Tyli naktis“? Deja. Seniai nebeįmanoma. Ten, vienoje iš siužetinių atšakų, veikia du neliečiamieji – t.y. gėjai (ar kaip juos ten reiktų vadint, kad žmogaus teisių aktyvistai viduržiemį nepradėtų rujot), Leonardo Pobedonoscevo ir Gyčio Ivanausko vaidinami personažai. Jaukiai myluodamiesi Šv. Kalėdų naktį jiedu įsigudrina ateitį išsiburti iš savo spermos dėmių, iš savo sėklos tirščių: taip sakant, vienas po kito „nuleidžia“ ant juodo išeiginio švarko ir kantriai, su džiugesingu jauduliu laukia, kol pradžius, o po to svajingai gulinėdami svarsto ir spėlioja, į ką gi tas stebuklingas jų spermos plėmo kontūras panašus – fazaną ar kengūrą?..

Kaip apie tai parašyti nerašant? Kaip tai įvertinti nevertinant? Čia jau kaip minimum Vilniaus Mažojo teatro aukso amžiaus laikų alcheminę Rimo Tumino režisūros formulę – „pastatyti spektaklį jo nestatant, suvaidinti – jo nevaidinant“ – pritaikyti tektų. Bet aš ne R. Tuminas, ir ne Maskvoj aš, ir Kremliaus kurantai sielos mano kas labą rytą vakarą nebarškina.

Tad svarstau: kuomet būčiau mažesnis homofobas ir neapykantos kurstytojas, ar kai tuos žydinčių gėjų kalėdinius „burtus“ meniniu požiūriu vertinčiau teigimai, ar atvirkščiai?

Abiem atvejais pavojus susilaukti sunkių kaltinimų realus, nes, tarkime, net ir teigiamame vertinime mano oponentai galėtų įžvelgti ne nuoširdų susižavėjimą, o, pavyzdžiui, žudančią ironiją. Ir ką tu jiems padarysi?.. Ir kaip tada?.. Aiškinkis po to keturias savaites dviem rankytėm apsikabinęs fekalijų kibirėlį kol tau viešo media-mėšlavežio metu bus nuolat taikomas „skandinimo imitavimo metodas“. Gal kitą sykį pagaliau susiprotėsi patylėti?..

O gal bandyt kažką suregzt apie Vido Bareikio „Kovos klubą“ Jaunimteatryje? Spektaklis puikus, bet tekstą tektų pradėti nuo „sėklidžių vėžio“ ir stambiojo Duonkepio Bobo (akt. Gabrielius Liaudanskas), kuriam nuo hormonų terapijos poveikio ir estrogenų pertekliaus susiformavo milžiniškos „kalės krūtys“ – didelės didelės lyg Dievas.

Bet vėlgi gali kilt problemų: tiek vėžininkai, tiek ir sveikieji, manau, turėtų teisę į pamatuotas pretenzijas. Pagaliau ir gydytojų organizacijos, reikalui esant, galėtų drėbti svarų pareiškimą: „Ką tas driskius išmano apie sėklides ir, juo labiau, jų vėžį! Ko jis čia erzina sveikuosius ir „nusveikstančius!“.

Na, tarkim, kaip nors apsieičiau be tų vėžinių sėklidžių, bet vis vien recenzija alsuotų rezignacija, pesimizmu, nihilizmu, klaustrofobiniais protestais, nes toks, deja, tas žūstantis Ch. Palahniuko pasaulis (su pistoleto vamzdžiu tarp dantų), kuriame V. Bareikio valia neršia dvidešimt juodvarniškų vyriškos lyties manekenų ir vienut vienutėlė kurtizaniška sesuo Elenytė.

Bet juk tuosyk negyvai užsiustų, pavyzdžiui, optimistai, į Teisingumo ministeriją kaip mat nusiųtų notą sužaloto juoko klausimu, arba į Zitą Zamžickienę mikliai kreiptųsi su pagrįstom peticijom: „Ką čia tas liurbis po paraliais trimituoja? Kokį čia gedulą jis mums vis triūbija ir nuotaiką kalėdinę gadina!“. Na, ne jau. Apie „Kovos klubą“ gal irgi dėl viso pikto nereikia.

Norėčiau pasvarstyt apie Marato Sargsyano dokumentinį ilgametražį filmą „Tėvas“, kurio centre – vagis, zekas, legendinis XX amžiaus Sovietų Sąjungos nusikaltėlis Vidas Zenonas Antonovas. Galima pabandyti, bet – skaitau žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 45 straipsnį, kuriame aiškiai parašyta: „Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi priminti apie seniai atliktą nusikalstamą veiką, už kurią žmogus jau atliko bausmę“.

„Tėvo“ vertinti atsiribodamas nuo pagrindinio filmo herojaus nusikalstamos praeities jokiu būdu negalėčiau. Tad – atpuola.

O gal apie režisieriaus, scenografo Jono Arčikausko „Fotografą arba apverstos taburetės istoriją“ Rusdramyje? Bet ten nieko nėr – tik išprotėję, pamišę froidistiniai kostiumai su ryškiomis charakterių patologijomis. Na, dar frontališkai-diagonališkai apsinuoginusi Liuda Gnatenko. Čia lyg ir saugiausia būtų.

Bet kiek neprietelių įgyčiau! Algimantą Mikutėną, Remigijų Bilinską, Eglę Mikulionytę, ką jau kalbėt apie J. Arčikauską! Tai vis buvusios ir esamos mūsų žvaigždės, puikūs žmonės, kultūros švyturiai! Malonu kartais susitikt, pakalbėt, stuktelt per petį. Tad jeigu mostelčiau šveitria taburete – amen – iki dienų pabaigos. Tiesa, laiškų įvairioms instancijoms jie, tikėtina, nerašinėtų ir Briuseliui nesiskųstų. Kažkaip normaliai išprotėję tikrieji teatralai beveik nerašo. Išskyrus Gytį Padegimą.

Tai apie ką tada?.. Įsipilu dar stiklą „Two Oceans“. Neblogas vynas, bet vis vien jaučiuos tarytumei septintą mėnesį nėščia tuoj didelį, galingą, reikalingą, išganingą, hermafroditinį Ezopą išgimdysianti įsibaiminusio vyskupo kambarinė nuošaliame cenzūros vienuolyne – savo (pa)sąmonės Lukiškėse – cokoliniame mirtininkų aukšte aplink skraidant, sparnelių raumenis auginant, briuseliniams angelams su žmogaus teisių deklaracijomis nasruose.

Už lango antrą naktį verčia žydrą žydrą sniegą. Ir tebepusto. Blogai pusto. Kreivai taip. Sinoptikai žada – dar pašals. Tuomet jau visiškai šakės. Nes mano sielai reikia kailinių. Storų, šiltų, avikailių. Nes šios nesantaikos žiemos blindažuos šalta.

Dar gurkšnį vyno. Ir sustabdyti laikrodžius, kad rodytų jie amžinąjį po vienuoliktos. Kad niekad vakaras nepasibaigtų. Sėdėtumėm kur nors tarp paukščių ir gyvūnų iškamšų – Ezopas ant baltos – aš ant juodos kėdžių – du monozigotiniai dvyniai – vienas prieš kitą – pasauly kaip išmirusiame zoologijos sode – ir tylėtume – iš fonogramos tingiai sualsuotų jūra – ir mūsų batų nosis retsykiais išplėštų iš tamsos advento halogenai – ir jam iš alegorinės gerklės tarytumei iš kopijuoklio praskiepo byrėtų švarūs ir balti A4 formato numelioruotų pasakėčių lapai – ir mudu nusijuoktume – ir didelis pasenęs šuo pakėlęs galvą šiek tiek prasižiotų – ir iš burnos jam šviestų, išvarvėtų kančios ir nerimo saiku žymėti, šiąnakt nukainoti atminties mėnuliai.

Tuomet ir sušnabždėčiau dryžuotu Lozoriaus fraku ir rožiniais, fluorescenciniais štibletais pasidabinusiam Ezopui magiškąjį protokolinį parolį – „Didysis Vade! Žalio Molio Broli! Žinok – neabejoki – pasirengęs aš!“ – o jis tarytumei į gerklas visą savo gyvastį sustūmęs lyg skerdžiamas sužviegtų – „Varom į Japoniją! Pašoksime, patrypsime pagal iškilnųjį gagaku, paniurkysime sosto įpėdinį! Tegyvuoja Imperatoriussssssssssss!!!“.

Ir plyštų jeknos man – ir iš širdies skylėtos tartum žabaliai spaliai išbyrėtų trys – geltona, žalia ir raudona - žodžio laisvės. Ir gęstančios klausos šešėliuos suboluotų priedainio graudinga šukė – „raudona – tai mūsų kraujas?..“.

Vis dar nenuplautas, nepabarstytas švariu smėliuku.

Simo Sirutavičiaus nuotraukos. „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis)

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės