'08
Literatūros vakaras # 3

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Daržų 10 / Bažnyčių 4) vasario 21 d.  Literatūros vakare # 3 svarstėme novelės žanro likimą kartu su prozininku Algiu Kukliu.

„Novelės ruduo“ praėjusias metais atšventė solidų jubiliejų – dvidešimtkartąjį. Pastaraisiais metais sulaukta diskusijų apie novelės žanrą, jo transformaciją, grynumą, krizę. Kokia lemtis laukia novelės postmodernizme, kuriame turime garbės gyventi?

Nūdienos, postmodernizmo, kultūrai ir menui būdingas tradicinių žanro, struktūros ir stilistinio vientisumo rėmų laužymas, kategorijų ir kitų dirbtinai primestos tvarkos normų suardymas. Vietoje to vertinamas elementų koliažas, skirtingų kontekstų idėjų sugretinimas ir žaismas, simbolių dekonstrukcija į pradinę jėgos ir vietos dinamiką iš, kurios šie simboliai įgauna prasmę ir tampa žymikliais (angl. signifiers). Tuo tarpu literatūroje dominuoja kažkada buvę paribio žanrai: memuarai, dienoraščiai, stilizacija, parodija, pastišas, esė.

Literatūros mokslas fiksuoja postmodernizmo laikotarpiu žanro vaidmens ir pavidalų nykimą. Grožinėje literatūroje žanro funkciją bei vaidmenį užima netikėtumas, kuris pasiekimas individualumu, savitumu, subjektyvumu, naujumu.

Kretingoje gyvenantis rašytojas Algis Kuklys prisipažįsta, kad jam „artimiausias žanras – novelė. Jis brangus ir mielas, nes leidžia kūrinį sukonstruoti, nudailinti iki tam tikro lygio. Novelė – kaip šlifuotas brangakmenis, parodantis, ką tu iš tiesų sugebi“. A.Kuklys yra išleidęs novelių rinktines: „Keleivis“, „Veidrodis“, „Ritualinė kaukė“, „Sūnaus vardas“; romaną „Žiūrėjimas į tamsą“ ir keletą publicistinių leidinių.

Novelė yra nedidelis apsakymas apie vieną įvykusį epizodą. Ji paprastai parodo herojaus vidinius filosofinius ir psichologinius išgyvenimus, bet nenurodo veiksmo smulkmenų.

Atgal Komentarai