Šokis žodžiu - ne[w]kritika. 2013
Daina Habdankaitė. Atsimerkti pametus akis

2013-05-16

Atsimerkti.

Baltas stalas, prie jo moteris (Irena Misirlić) – cilindras, frakas, armonikėlė. Fantasmagoriška muzika. Rimtis moters veide. Čia bus laikomos mišios, čia bus pereita į kitą pasaulį – jau pereita, mes užklupome vyksmą, kurio pradžios gal nė nebūta. Už ką laikysime mišias? Už pakartojimą, uždaro rato sukimą, už vaidmenis, kurių patys nenorėjom prisiimti.

Iš už širmos išeina vyras (Konradas Szymańskis) raudona atvira suknia. Vienu aukštakulniu matuoja erdvę, kuri ima trauktis, karpoma plačių vyro žingsnių. Ritmas. Sutraukytas ritmas sukeistinto kūno, kurio judėjimo ašis netolygi: aukštyn-žemyn-aukštyn ir visa tai pakreipkite į kairę. Arba į dešinę. Kairė ir dešinė pačios savaime nėra niekaip apibrėžiamos. Kaip nusakyti, kas yra kairė pusė? Veikiausiai, tik per opoziciją dešinei. Tai jutimas. Ne jausmas. Ne žinojimas. Kažkas tarp.

Šiame tarp skleidžiasi ir šokėjų tapatybė: tiesūs, kapoti moteris rankų mostai įgauna reikšmę tik greta netolygaus vyro judėjimo po sceną. Į reginį atėjome per vėlai – jaučiu, kad vis dar taikau atsineštą žinojimą, įvardydama scenos žmones vyru ir moterimi. Čia vaidmenys jau sukeisti, čia lytiškumas nebėra prigimtinis, aš nebežinau, kas yra prigimtis. Aš nežinau, kur yra pradžia.

Pradžią pamiršta judesiai, kuriuos kartoja žmonės scenoje. Nuo kėdės moters nustumtas vyras krenta, verčiasi kūlversčiu ir pašokęs grįžta į pirminę vietą. Vėl krenta, verčiasi, grįžta. Krenta, verčiasi, grįžta. Vis greityn ir greityn, pašėlęs lėkimas, aklas kartojimas judesio, kurio niekas nesukelia. Nebėra jėgos, kuri stumtų. Gal jos nė nebuvo?

Kvėpuoti.

Mes gyvename ritmuose, kurie netolygiai skleidžiasi skirtingais intervalais, kurie sutampa, persikloja ir keičia vienas kitą. Mes gyvename tvarkoje, kuri pati save struktūruoja ir keičia. Taip keičiasi daiktai, kuriuos regime scenoje: žalios mėsos gabalas, tėkštas ant stalo, nėra mėsos gabalas. Atsimerk-užsimerk-atsimerk. Daiktai nėra kažkas, turintis prasmę, reikšmę ir funkciją. Jie yra tiesiog daiktai. Tiesiog daiktas – tai reikšmę praradęs (gal jos niekada neturėjęs) esinys, kuris tiesiog yra ir šiuo savo buvimu trikdo jį stebintį. Dubuo nėra indas skysčiui supilti, obuolys nėra raudonas saldus vaisius – nenaudojami pagal savo paskirtį, daiktai ima grasinti permušti žmogišką ritmą.

Ir ritmas ima trūkinėti. Staiga tapę svetimais, daiktai keičia žmonių scenoje veiksmus, o su jais – ir tapatybę. Aštrių smaigalių pribadytas obuolys užkimš kalbančiojo burną ir šaukiantis kūnas virs šokančiu kūnu, garsui persidavus į judesį. Vienas ritmas keičia kitą. Mizanscenų pulsavimas užburia, lyg stebėtum pasaką, kuri visuomet yra pakartojimas, grįžimas į ten, iš kur nė nebuvo išeita.

Mizanscenos paprastai sukimba į vieną darinį, kurį mano atsineštas žinojimas vadina spektakliu. Mano atsineštas žinojimas spektakliu vadina ir vyksmą, kurį dabar regiu scenoje, nors klijų dėlionės detalėms sukibinti neturime. Lyg dėliotume mozaiką iš nuotraukų, greitai ar lėtai besikeičiančių. Ryškiai raudona skalbinių virvė, baltas masyvus stalas, melsva plokščių mozaika – širma, užuolaida, siena, kurią bet kurią akimirką galima pastumti. Galima, bet to nebus padaryta. Struktūruotas judėjimas scenoje taip ir lieka fotografiškas, lyg stebėtum nuotraukų albumą, kurį sykį pervertus, šeimininkas primygtinai vėl verčia pirmą puslapį. Žiedinė spektaklio kompozicija, pakartojanti tą patį fantasmagoriškos muzikos takelį, grąžina šokėjus jei ne į tą patį tašką (kaip grįžti į pradžią, kurios nebuvo?), tai bent į naujo etiudo ištakas. Nusivilkę fraką ir suknelę, vyras ir moteris, rodos, turėtų nusimesti ir vaidmenis, tačiau įpročio vedami kartoja pradžios judesius. Vaidmenys pasislenka, vyrą sodindami į tėvišką poziciją stalo gale, o moterį pastatydami greta. Daiktai, taip trikdę savo neprasmingumu, sudėlioti į funkciškai nuspėjamas vietas, pagaliau įgauna reikšmes. Mėsos gabalas dubenyje ant stalo grąžina į...

Užsimerkti.

...realybę. Ne vienintelę, ne tikresnę. Mus grąžina į vieną iš pasaulių, vieną iš pasakojimų, kurių – kaip ir vaikystės pasakų – negalime matuoti tikrumo matu. Nėra tikresnio pasakojimo, nėra tapatybės be vaidmens. Geras pasakojimas tas, kuris išlaiko dėmesį, užliūliuoja, įtraukia ir įtikina. Rūtos Butkus šokio spektaklis „Pamestos akys“, sukurtas bendradarbiaujant Menų spaustuvei, centrui „Korzo“ Hagoje ir menininkų grupei „Žuvies akis“, ir siūlo pasakojimą tarp pasakojimų, tikrovę tarp daugelio kitų.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šis tekstas yra kritinio rašymo apie šokį projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės