Mare Liberum
Rimantas Kmita. Chamai, išsijunkit CAPS LOCK

2009-02-09

Šaunusis „tiesos“ sakytojas Simonas Bartkus pareiškia: „Būkim „biedni“, bet teisingi“ – iki XX a. pradžios Lietuva neturi savo literatūros. NETURI.“ Drąsu, kone herojiška. Šiandien yra drąsu demonstruoti savo neišsilavinimą ir būtent tokie personažai tampa nūdienos herojais. Nesiruošiu įrodinėti, kad lietuvių literatūra buvo ir yra įdomi. S. Bartkus nepateikia nė vieno argumento, išskyrus didžiosiomis raidėmis parašytą žodį NETURI, o tai primena vaikų ginčą kieme – kas garsiau sušuks, to ir teisybė.

Nesiginčysiu ir dėl to, kad literatūra mokykloje dėstoma prastai. Mano nuomone, švietimas yra nureformuotas kone iki absurdo, o literatūros dėstymo ir vertinimo metodika vaikosi idée fixe sukurti objektyvią interpretaciją, vienaprasmį teksto suvokimą, orvelišką naujakalbę, be jokių dviprasmybių galimybių. Tokia humanitarinė matematika bei geometrija. Bet tai – atskira tema.

Man įdomiau literatūros vieta ir reikšmė vis labiau į chamų valdomą pasaulį panašėjančioje visuomenėje, o S. Bartkaus „straipsnis“ tėra simptomas to, apie ką „visi“ galvoja. Straipsnis mane įtikino, kad mokyklinė programa žmones bukina – tokio buko teksto seniai nebuvau skaitęs. Galvojau, kaip čia yra. Dalykas toks, kad bukumo, chamiškumo, neišsilavinimo demonstravimas darosi norma ir „lygis“. Kadangi chamas neturi autoritetų, jis jaučiasi turįs teisę reikšti savo itin svarią nuomonę apie visus ir viską. Beje, apie chamus ir dominavimą mūsų viešojoje erdvėje, pasirodo, labai taikliai yra rašęs Leonidas Donskis [http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/45363].

Kartą kieme stebėjau tokį vaizdą: chamas išeiginiu sportiniu kostiumu „tiuninguotame“ golfe klausosi „Russkoje radio“ ir visi turi suprasti, kas čia valdo. Keli vaikiukai, sustoję nuo jo per kelis žingsnius, šoka sau pagal tą muziką, šoka taip, kad jis vis tik supranta, kad vaikai drįsta abejoti jo skoniu, verte bei galia. Kitaip tariant – drįsta erzinti mūsų laikų herojų. Pastarasis susinervinęs šoka iš savo tvirtovės ir pasileidžia paskui vaikus, o iš už namo kampo išlenda vienas pyplys, pribėga prie golfo ir išjungia muziką. Pamaniau, kad vaikai daug ką dar supranta intuityviai, o paaugę chamai jau turi labai aiškų (ir labai siaurą) pasaulio supratimą, bet koks kitoniškumas, kitokių pažiūrų ir vertybių besilaikantis žmogus yra tiesiog „lochas“. Patinka man šis rusiškas žodis, kuris vokiškai reiškia „skylė“. Vadindamas kitą „lochu“, chamas net tik pasako, kad kitas jo supratimu yra kvailas, naivus, silpnas, bet kad jo paprasčiausiai NĖRA, kad jis – skylė. Kai prisiminiau šį vaizdelį, ėmė aiškėti, kodėl lietuvių literatūros „nėra“.

G.Beresnevičius rašė apie Lietuvoje dominuojantį „pižono“ tipą, kuris iš esmės yra didelis vaikas. „Pinigų turinti infantili asmenybė, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, striksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, arba yra labai ir specialiai spalvota.“

Būtų juokinga liepti vaikui mesti savo žaisliukus, spalvotas knygeles ir skaityti Emanuelį Swedenborgą. Vaikas pamažu bręsta ir pats meta tuos žaisliukus. Chamai ir „pižonai“ šios vaikiškos vaizduotės taip ir neišauga, visuomenė darosi vis infantilesnė (dar sakoma – vartotojiška).

Ne visiems literatūra yra pramoga, kai kuriems skaitymas ne mažiau kūrybinis darbas negu rašymas. Anksčiau sakydavo – dvasios pastanga, bet dabar jau kažkaip nejauku tarti tokius žodžius. „Pižonas“ ir chamas neįstengia veikti, juolab dvasiškai. Jis yra ne šiaip sau peraugęs vaikas, jis tingus, išlepęs, žaislų pertekęs bambeklis. Jis gali „tiuninguotame“ golfe visu garsu leisti „Russkoje radio“ ir tai vienintelis jo argumentas, kad tokia turi būti muzika, kuri, be to, demonstruoja agresyvumą bei „galią“. Jis sujuda tik užuodęs kraujo skonį arba patelę. Kuris prieis prie jo ir pašnibždės ausin, „Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta“ Anykščių šilely?

Ne visi turi tokį platų akiratį ir gali aiškiai pasakyti, kad Dostojevskis geriau negu Žemaitė. Ir paprastai tai darydavo jaunesnio amžiaus asmenys. Kaip rašė V. Mykolaitis-Putinas, „Iš mūsų senesniųjų ir jaunesniųjų inteligentų moksleivių bei studentų – dažnai tenka išgirsti vieną priekaištą, kai tik imama kalbėti apie literatūrą. Esą lietuvių literatūra neįdomi. Esą mes neturime nei Šekspyrų, nei Gėčių, nei Dostojevskių, nei Tolstojų, nei panašaus masto rašytojų.“

Taigi neturime, sako mūsų moksleiviai ir studentai, kartoja iki šiol. O mes vis neturime. Turbūt žymiausi rašytojai ir filosofai jiems yra žiauriai įdomūs ir vakarus jie leidžia prikritę prie Ernesto Hemingvėjaus ir Williamo Blake’o raštų.

Galėčiau cituoti visą V. Mykolaičio-Putino straipsnį „Ar mūsų literatūra neįdomi?“ norėdamas diskutuoti apie tai, ar tikrai mūsų literatūra tokia bevertė. Bet tiek to. Pabandysiu tik pasakyti, kad mes negalime turėti kitos literatūros, negalime jos importuoti, kaip ir negalime turėti kitos kalbos. Tai aišku ir Jeilio profesoriui Tomui Venclovai, ir tokiam, chamo požiūriu, nevertam raštininkui kaip Mikalojus Daukša, kuris rašė: „Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių gyvulių esmė ir prigimtis.“

O Tomas Venclova samprotavo: „Borgesas kažkur yra paskęs, jog visos pasaulio literatūros iš esmės lygiavertės: mažos tautos literatūra tiek pat patenkina žmogaus proto ir sielos poreikius, kiek ir bet kuri kita. Pridursiu: gal visos literatūros vienodai nepatenkina galutinių, svarbiausiųjų žmogaus poreikių. Poezija yra literatūros šerdis. Jos negalima nei pasiskolinti, nei paskolinki kitam; ji visada unikali, augte suaugusi su kalba ir tautos istoriniu patyrimu. Kiekviena tauta ją pati susikuria, kad savaip pasakytų tai, kas tautai reikšminga. Šiuo požiūriu lietuviui Brazdžionis svaresnis už Eliotą, Radauskas už Valery, Jasmantas už Hopkinsą <...>. Savieji poetai reikšmingesni, nes pirmasis, intuityvusis ir lemiamas susitikimas su poezija įvyksta tik per gimtąją kalbą; visi kiti susitikimai, nepaisant jų svarbos ir būtinybės – jau antriniai.“

Negi neaišku, kad literatūra nėra mėsa ar automobilis, kurį gali imti, palyginti ir rinktis geriausią? Net legionieriai lietuviškose krepšinio komandose taip nedžiugina chamų ir „pižonų“ kaip lietuviai. Ir nėra čia jokio „rinkis prekę lietuvišką“ patriotizmo. Kalba, o drauge ir literatūra yra tai, ko mes negalime pasirinkti, kas mums yra duota.

Bet kam visa tai, kam veltui cituoti L. Donskį, G. Beresnevičių, T. Venclovą, V. Mykolaitį-Putiną ar M. Daukšą? Chamas neturi autoritetų ir jam visi tie intelektualai tėra „lochai“. Tuščia vieta ir nevykėliai.

Kai perskaitai, kad mūsų klasiką suformavo sovietinė nomenklatūra ir niekas nepasikeitė (tai jau A. Greitai-Ramanausko nuomonė), norisi imti ir cituoti tuos sovietmečio tekstus, kuriuose irgi būta chamizmo ir bukumo kritikos. M. Martinaitis straipsnelyje „Vertinimo kriterijus – nesuprantu“, rašytame 1967 m., beje, švelniai tariant, ideologizuotoje „Komjaunimo tiesoje“, kalbėjo apie ideologinius chamus, kuriems visi kiti irgi buvo „lochai“, tik jie juos vadino liaudies bei ideologiniais priešais. Šiandien mūsų visuomenė nemažiau ideologizuota, tik ideologija vadinasi „kapitalizmas“ ir „vartotojiškumas“, bet iš esmės šaukiama tas pat – nesuprantam tos literatūros, todėl mums jų nereikia, duokite mums mūsų YVAS ir bestselerius (t. y. liaudies skonį atitinkančią lektūrą). Šaukia ir tie, kurie visai neskaito. Martinaitis nebijojo pasakyti paprastos tiesos – skaitytojai yra neišsilavinę, neturi jokių kriterijų ir net neskaitydami iš anksto žino, kad šiuolaikinė poezija nesuprantama. „Žinoma, čia kalbėjo eilinių eiliniausi skaitytojai, kuriems nebūtina pagrįstai ir teisingai reikšti mintis. Ir niekas neturi teisės jų pataisyti, nes jie įsižeis, nes jie juk – eilinių eiliniausi.“ Priminsiu, kad „eilinio skaitytojo“ kritika tuo metu galėjo baigtis labai liūdnai. Ir šiandien pasakymas, kad publika neišsilavinusi, yra politiškai nekorektiškas. Ištarti žodį „elitinis“ reiškia pažeisti postmodernios pseudolygybės principus. Šiandien profesionalūs meno vertintojai visiškai nesusikalba su „eiliniais“ skaitytojais, nes neprisitaiko prie jų skonio bei poreikių. Nes eiliniams nereikia lavintis, jiems atrodo, kad jų skonis, jų mąstymas yra konstanta, kurios nevalia kvestionuoti. Būtų keista, jei chamai manytų kitaip.

Neįrodinėsiu, kad lietuvių literatūra yra gera. Ir ne todėl, kad nesugebėčiau to padaryti. Mane labiau stebina lietuviškas savęs niekinimo, provincialumo kompleksas – ir istorija mūsų šiaip sau, ir literatūros neturim, ir apskritai gyvenimas kitur yra geresnis. Lietuvoje kainos per aukštos, atlyginimai per žemi, provinciali gandų šalelė su piktais ir pavydžiais kaimynais, korumpuotais valdininkais ir be pasaulyje garsių rašytojų ir menininkų. Ten, kitur, ir saulė skaisčiau šviečia, ir paukšteliai gražiau gieda, ir antilopės... – ach, kur jau ten mūsų stirnelės! Ten būna visokių grožybių, liūtų ir begemotų, labai spalvotų papūgų ir labai juokingų beždžionių. Geriau jau būti prancūzu, amerikiečiu, anglu, bent jau rusu. Reikia elgtis racionaliai, nelaukti nė dienos, nes kiekviena minutė šioje ašarų pakalnėje bus išbraukta iš prasmingo ir laimingo gyvenimo. Greičiau, greičiau į ten, kur teka pieno upės ir sklinda tikroji kultūros šviesa!

Ir neklausiu, kas yra gera literatūra, nes net jei chamas ir subręstų, atsakymo vis tiek nesuformuluotų. Tik dar kartą pacituosiu V. Mykolaitį-Putiną: „Sunku suprasti, kad veikliam gyvam savo tautos ir visuomenės nariui, ne šiaudadūšiui, bet nuoširdžiam, sąmoningam patriotui būtų neįdomu tai, kas kuriama savoj raštijoj, kokios joj problemos keliamos, kaip jos nušviečiamos, žodžiu, kas ir kaip rašoma, kieno ir kada rašoma.“

Taigi daugiau knygelių skaitykit, „šiaudadūšiai“, tada rašykit į internetą. Ir rašydami išsijukint CAPS LOCK.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės