Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (12)

2010-07-19

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Birželio 28-liepos 11 d.

Viena kultūros darbuotoja ironizavo: „Ieškai to, ko Klaipėdoje nėra” (čia ji turėjo omenyje kultūrą). „Na, sąžiningai pasakyk, ar matei ką nors gero per tris mėnesius. Pasakyk,” - provokavo. Atsimušiau Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos koncertu, kuriame net nebuvau, bet į išsamesnes diskusijas leistis nebereikėjo.

Tai, kad Klaipėda ne Niujorkas, ne Paryžius ir ne Rio de Žaneiras žinojau dar prieš pradėdama rašyti tekstukus, kuriais norėjosi užsiminti apie tai, kas galbūt kitiems praslydo pro akis, apie tuos, kurie mažai sulaukia žiniasklaidos dėmesio, arba atvirkščiai – nepelnytai gaivinasi jame etc. Žinojau, kad pilni renginių kalendoriaus langeliai (kiekvieną savaitę siūlantys pažiūrėti į kairę, dešinę ar po kojom) nebūtinai atvers vaizdus į dievišką meno ir kultūros pasaulį, nebūtinai pro juos papūs gaivus vėjas, tačiau kai kur vis dėlto ėjau. Kai ką vis dėlto pamačiau, kai kada net pasisekė ir jei būčiau likusi namie, kažin, ar laikas būtų praleistas geriau… Išdrįsau eiti ten, kur paprastai neinu. Suvokiau, kad kai kada judama ne tiek ieškoti genijaus, kiek pabendrauti su bičiuliais tiesiog kitoje – ne namų ir ne kavinės - erdvėje. Kraštutinumų, – tokių kaip balta-juoda, viršūnė-gelmė - deja, neaptikau. Tąja prasme Klaipėda veriasi kaip dramatiškai vidutiniška: vidutiniškas žiūrovų skaičius, vidutiniška publika, vidutiniški spektakliai, parodos, leidiniai etc. Kokybiniai skirtumai čia labiau atsitiktinumas nei dėsnis, suteikiantis teisę filosofuoti apie prieštarų filosofiją. Kritinė miesto masė skystoka - tikriausiai susėstų prie didesnio valgomojo stalo. Asmenybės tyliai duria galą su galu, kūrybinis verslas laimi prieš tiesiog kūrybą.

...Prieš keletą metų laimingo atsitiktinumo dėka teko dalyvauti VšĮ „Menų spaustuvė“ Palangoje organizuotose Tarptautinėse dramaturgijos ir teatro kūrybinėse-edukacinėse dirbtuvėse „Drama Jam session“. Sėdėjau priešais Vladimirą Levanovą (dramaturgą, festivalio „Majskije čtenije“ Toljatyje meno vadovą), kuris pasakojo apie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus, Sigito Parulskio dramaturgiją. Apie švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, keliančią dievop anteną Basanavičiaus gatvėje, ir apie daugelį kitų Lietuvos kultūrinių objektų. Stebėjausi jo žiniomis, dėmesiu kitos šalies kultūrai ir savo pačios neišmanymu, paviršutiniškumu, nenuoseklumu. Ar guodžia žinojimas, kad pusė mūsų brolių ir seserų vengia mankštinti protą? Kad pusė mūsų artimųjų nenori skaityti, žiūrėti, klausyti to, kam reikalingas smegenų judesys? Kad daugiau nei pusė lietuvių niekada netaps seminarų, parodų, spektaklių, knygų pristatymų auditorija? Neguodžia. Liūdina.  Nes nesidomėjimas - viza į silpnaprotystę. Quo Vadis?

XIV tarptautinio Tomo Mano festivalio globėjas prezidentas Valdas Adamkus kalbėjo, kad žmonės, abejingi dvasiai ir vienas kitam, yra žiaurūs. Ar mano Klaipėda žiauri? Kartais (kaip tąsyk vykusiame susitikime su Dramaturgijos meno instituto Rusijoje profesore, dokumentinių knygų apie brolį režisierių ir tėvą poetą sudarytoja Marina Tarkovskaja, jos vyru, režisieriumi Aleksandru Gordonu ir režisieriumi Viačeslavu Amirchanjanu) atrodo, kad ne. O apie ką informuoja tas koncertas, kuriame grupė iš Maskvos grojo vienam žiūrovui? Taigi.

Bet miestas – tai ne vienas žmogus. Vieno žvilgsnis – kad ir koks aštrus būtų – atranda tik keletą miesto „amerikų“. Ar galiu sakyti, kad pažįstu Klaipėdą, jei nesilankau naktiniuose klubuose, neplaukioju mariomis privačia jachta, nesilankau Friedricho pasaže vykstančiuose renginiuose... Nesu „reguliariai dėmesinga“ parodoms ir koncertams, vykstantiems kad ir Klaipėdos koncertų salėje (esu įsitikinusi, kad ši simpatiška erdvė, savo repertuare gebanti suderinti sacrum ir profanum, per mažai reflektuojama kultūrinėje žiniasklaidoje). Neieškojau nei paramos, nepardavinėjau bilietų, savo lėšomis išleistų knygų, CD ir t.t. Ar galiu apibendrinti Klaipėdą? Ne. Galiu tik ieškoti. Ieškoti tos Klaipėdos, kuri man patiktų.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 4

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės