Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto

Apie jazminų krūmo, žydinčios rožės ir kitokias „tautinės“ vienybės rūšis

2010-07-09

Kai vasaros vakarą vaikštai po parką ir vėl gali stebėti bei stebėtis tuo, ką čia atrandi, pats aiškiausias ženklas, kad galų gale atėjo ilgai lauktos atostogos. Gali džiaugtis gamtos grožiu, per daug nenutoldamas nuo žmonių bendruomenės ir civilizacijos pasiekimų. Per atostogas įmanoma bent trumpam sulydyti vieną ir kitą- gamtą ir civilizaciją.

Rožės ir jos žiedo vienybė

Jeigu grįžtume prie homo sapiens bendrijos, pastebėjau, kad atostogų meno požiūriu juos galima skirti į keletą ryškesnių ir ne tokių ryškių grupių. Pirmoji, labai aiškiai išsiskirianti, tie, kurie dirba tam, kad galėtų smagiai poilsiauti. Tik grįžę  po dviejų savaičių, mėnesio ar net dviejų mėnesių atostogų į  bet kokio lygio „kontorą“, mintyse jie jau audžia planus apie kitas porą tikrojo gyvenimo savaičių, kurios po metų greičiausiai ateis. Šitie prigimtiniai poilsiautojai neleidžia laiko veltui ir savaitgailiais, ypač ilgaisiais.

Kita, kardinaliai priešinga, rūšis- tie, kurie jaučiasi itin neramiai poilsio ar ilgesnių metinių švenčių dienomis. Dažniausiai tokie individai dvasios nerimą užkasa kolektyvinio sodo braškių lysvėse, vienoje kitoje kaimiškoje tėvų sodyboje, chroniškame buto remonte bei blizginime, ir panašiai. Teko vienuose kursuose susipažinti su vienu aptariamos rūšies egzempliorium, pavadinkim ją Natalija, kurios hobis- buto tvarkymas. Nieko klaikesnio negaliu įsivaizduoti. Vienu žodžiu, šitie personažai ilsėtis nenori, nemoka, atostogos blogiau už mirtį, ir tik „grabas juos ištiesins“. Amen. Rest in peace. Lai keroja usnys ir kiečiai beigi kiti itin peiktini augalai ant jų antkapinių lysvelių. Pagaliau.

Ant mano kapo, kai toks kada bus,  pakaktų kokio vieno žydinčio krūmokšnio, pavyzdžiui, jazmino, putino, japoniškos vyšnios ar tradicinių rožių. Nors geriau apsiriboti gryna žole- mažiau priežiūros ir uogų nerasta. Nenoriu, kad mano „kūną“ vartotų nupušę sveikos gyvensenos šalininkai džiovintų uogų ir arbatų pavidalais. Geriau dabar kuo giliau įkvėpsiu  visaapimančio gyvo jazminų aromato ir pabandysiu pabūti viena pati su savim čia ir dabar...

Kurgi ne... Pasirodo, net pačiame nuošaliausiame vasaros parko kampelyje esama tikrų tikriausių įkyruolių ir smalsautojų arba patentuotų plepių.

Tuos homo sapiens atstovus galima skirti trečiai atostogautojų grupei, kuri tiesiog per daug nesipriešina natūraliai gyvenimo tėkmei: be ypatingo streso išgyvena tiek darbadienius, tiek laisvadienius. Atostogas leidžia pigiai, paprastai ir dažniausiai nuobodžiai. Beje, tai patys blogiausi svečiai, nes patys linksmintis ir pramogauti jie nesugeba. Jeigu toks „paukštelis“ vasaros metą nutupia ant jūsų jazmino krūmo, tai dalis atostogų garantuotai sugadinta. Ne tik gaminsite jiems pietus ir bandysite įvairiais būdais pralinksminti, tikėtina, kad ir finansiškai nukentėsite. Natūralios kanarėlės suvokia, kad lesalas kainuoja, šitie „migruojantys“ iš vienų giminaičių namų į kitus „paukščiai“- ne visada.

Vaikščiodama parke aptinku milžinišką skaisčiai mėlynos spalvos „varniuką“, bandantį pasislėpti didžiuliame krūme. Kyšo tik jo uodega ir akys. „Varniukas“ ir krūmas yra tapę vieniu. Galvoju, kad ši paukščio ir krūmo, kuriame jis „peri“, vienybė nuostabi. Norėčiau pajusti tokią vienybę su visa tauta, kai 9 valandą ant Birutės kalno giedosim „Tautišką giesmę“. Tiesą pasakius, to čia ir atėjau. Sutartu laiku sutartoje vietoje pasijusti savo tautos dalimi. Ne tik jazminų, rožių krūmais ir varnomis pasigėrėti.

Priėjus arčiau „varniukas“ pasirodo esąs visai ne varniukas, o drakonas Vytenis. Vytenis beturįs ir vizitinę kortelę su savotišku CV, kur įvardina įvairias, geras ir blogas, savojo „aš“ ypatybes. Tiesą pasakius, Vytenis žiauriai kompleksuotas (mikčioja, bijo merginų) ir netgi turi tapatybės problemų („mieliau būtų miško fėja nei slibinas“).

Kas jų neturi? Praeitą vasarą spręsdama lost ID klausimus net į Berlyną nusibeldžiau, bet ar ką padėjo, abejotina. Jei padėjo, tik laikinai. Aną dieną piešiant mandalą tik centras išėjo harmoningas, o visa kita palaida, ir tiek. Gal kai „susicentruosiu“ su savąja tauta per „Tautišką giesmę“, visos tapatybės problemos pranyks? Kaip Kudirkai: „ Pasijutau lietuviu besąs...“

Bepigu vokiečiams. Jiems „susicentruoti“ tautiškos giesmės nereikia- užtenka vienų kitų Pasaulio futbolo čempionato rungtynių. O kai aną sekmadienį pavyko pergalingai įveikti anglus 4:1, nemeluosiu, tautinės vienybės dvasia buvo neatšaukiama, nedaloma ir visuotinė. Kaip tik su bičiule „kultūrinomės“ Drezdene. Kai vokiečiai įmušdavo įvartį, skambindavo bažnyčių varpai ir kaukdavo laivų sirenos. Žodžiu, jei turėjai kažkokių svarbesnių intencijų nei futbolas, informacija vis tave pasieks. Kai vakare grįžom į Berlyną, autobusų stoties informacinėse lentelėse, kur skelbiami reisai, apačioje bėganti eilutė priminė: „Mes nugalėjome: „Vokietija- Anglija“ 4:1“. Net šunys, ir tie, vedami į visokias knaipes su didesniais ar mažesniais ekranais, buvo papuošti vainikais su nacionalinės vėliavos spalvomis. Jau nešneku apie tikras vėliavas, didesnes ir mažesnes, ant automobilių, prie prekybos centrų, gyvenamųjų namų ir visur kitur.

Stebiu tautiečius, traukiančius prie Birutės kalno, ir dabar tų vėliavėlių, kad ir mažyčių, nors nosinės dydžio, labai pasigendu. Kiek pasigendu ir pačių tautiečių. Iš pradžių pasirodė, kad vieta šiam kilniam tikslui parinkta ne visai tinkamai- jei ateis visi 20 000 vietinių gyventojų ir dar 200 000 savaitgalio svečių, kur jie dėsis? Grubiai paėmus ant Birutės kalno atsirastų vietos kokiam geram šimtui giedotojų, o kur padėti likusius 119900?

Tokių problemų spręsti neteko: buvo etnografinis ansamblis, keletas miesto valdžios atstovų, keletas patriotų ir keletas netikėtų priklydėlių. Kaip tik geras šimtas. Bet himnas skambėjo gražiai. Tik, deja, norimo efekto nepajutau. Niekas nekaltas dėl nestabilios asmenybės problemų. Negalėjau per daug įsitraukti į giesmę, mat kalno apačioj buvau palikusi prirakintą dviratį. Nejaučiu su savo dviračiu tokios tapatybės kaip kad sraigė su savo kiautu, bet jei savojo „kiauto“ pats nepasaugosi, niekas kitas už tave to nepadarys. 

Šiaip ar taip giesmė sugiedota, o kad pasaulis dėl to nė per gaidžio žingsnį nepasistūmė į priekį, ne pasaulio, o homo sapiens genties tautinio porūšio bėdos. O ir nuostatos, patetiškai deklaruojamos „Giesmėje“, nutolusios nuo realybės mažų mažiausiai per šimtmetį. „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina...“ Suprask, mes ir toliau gyvensim mėšle, o jį tegu kuopia kažkas kitas, iš šalies, menama „saulė“, tai kas, kad ji toli ir nepasiekiama.

Tikroji saulė pamažu slepiasi už sidabralapių parko klevų, nuo jūros kyla vakaro vėsa, dar labiau išryškinanti rožės ir jos kvapo vienybę, jazmino ir jo žiedų vienybę, tvenkinio ir jame plūduriuojančių karosų vienybę, sraigės ir jos kiauto vienybę, „Vandens nešėjos“ ir jos ąsočio vienybę... Čia žodžių nereikia, viskas yra čia ir dabar, šią akimirką, pamažu skleidžiantis vasaros nakčiai.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės