Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (11)

2010-06-29

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Birželio 21-27 d.

Lietuvą, tame tarpe ir Klaipėdą, krestelėjo Joninės. Pažįstu keletą Jonų ir vieną Janiną, bet savo vardadienį jie paprastai švenčia be manęs. Savo ruožtu, švęsdama vasaros saulėgrįžos šventę, vadintą Rasomis, Kupolėmis, puikiausiai galiu apsieti be Jonų, Janinų, Jonių ir kitų tos dienos varduvininkų. Jau seniai nepinu vainiko, nebeperkeliu savęs per laužą, prastai orientuojuosi miške (todėl paparčio žiedą palieku kitiems), užtat žinau kelią į Šaulių gatvėje esančią Klaipėdos koncertų salę, Joninių išvakarėse kvietusią pasiklausyti ansamblio „Africa sonante“ (Pietų Afrika) atliekamos programos „Kryžkelės“ (programos pavadinime užkoduotas skirtingų kultūrų išugdytų žmonių susitikimas, siekis sujungti sena ir nauja, žinoma ir nežinoma). Ten ir ėjau, nes rūpėjo savo akimis pamatyti, kaip atrodo afrikietiškas lamelofonas mbira, molio būgnelis udu ar arfa kundi, išgirsti šiuolaikinių Afrikos kompozitorių kūrybos, originalaus savitumo semiančios tradicinėje muzikoje.

Pamačiau, išgirdau, laimėjau malonų muzikinį vakarą - daugybę garsių pasaulio festivalių aplankę muzikantai – obojininkas, ansamblio vadovas Kobus Malan, etnomuzikologas Charles Mugerwa ir tradicinės muzikos žinovas, kompozitorius, multiinstrumentininkas Anthony Caplan – klausą įtraukė į žavų obojaus ir įvairių afrikietiškų instrumentų pokalbį; į įdėmų, gyvą, kontrastingą tradicinės ir šiuolaikinės kultūros dialogą. Keliasluoksnė muzika atvėrė vartus į egzotišką, švelnią, modernią, jautrią tradicijai, netikėtai tylią Afriką. Ačiū koncerto gidei / vedėjai Austei Nakienei, neleidusiai pasiklysti kelionėje po muzikinę Afriką, kurios tradicijų, atrodo, neužgožia nei globalizacija anei migracija...

O kaip pas mus? Kas praeina, kas pasilieka? Ką išvykstantys išsiveža į kitas šalis? Ką jose sukuria „mūsiško“? Ansamblio „Africa sonante“ atliekamų melodijų penklinėse audžiau epizodiškas mintis apie lietuvių tradicinės kultūros interpretavimą, jos gyvybę, būsenas, jos aktualizavimą ir populiarinimą. Staiga pasirodė, kad didžioji dalis lietuvių tradicijų susigrūdo užstalėje ir smaugiamos absoliutaus nesidomėjimo krašto, valstybės istorija, yra priverstos kirsti cepelinus ir plėšti „Ant kalno mūrai“; kad didžioji dalis dainingojo krašto gyventojų neatskirtų Mažosios Lietuvos dainos nuo dzūkų raudos; kad iš esmės visa tradicinė lietuvių kultūra konservuojama Rumšiškėse ar klojimų teatrų, etnografinių ansamblių ir muziejų konservų dėžutėse, pamirštant, kad sava ir reikalinga yra tai, kas gyva (kol gyva)... Ačiū dievui, tradicijai gyvybės vis suteikia Veronika Povilionienė, 2008 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už „dainavimą Lietuvai ir pasauliui“, džiuginanti drąsiais projektais su pop, roko, džiazo ir akademinės muzikos kūrėjais (grupe ŽAS, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos orkestru, saksofonistu Petru Vyšniausku, kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu etc.). Gyvi yra vokalisto, multiinstrumentininko, kompozitoriaus, išradingai eksploatuojančio lietuviškojo folkloro elementus ir tembrus, Skirmanto Sasnausko meniniai sprendimai. Gyva yra animacinių filmų režisierės Jūratės Leikaitės kūryba (animaciniai filmai „Margučių rytas“, „Paparčio žiedas“, „Marti iš jaujos“ ir kt.). Gyvybingas ir nepaprastai patrauklus „LT identity“ projektas (projekto idėjos autorės - kostiumo dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė), ieškantis naujų tautinių simbolių, šiuolaikinių tapatumo ženklų, siekiantis kūrybiškai ir šmaikščiai juos interpretuoti bei formuoti pozityvų ir sveiką Lietuvos piliečių požiūrį į save. Gyva tradicija nusispjauti per kairį petį kelią perbėgus juodam katinui... O Joninės ar gyvos? Pažįstu keletą neopagonių drobiniais-žalvariniais aprėdais, geriančių lietuviškų žolelių arbatas, šlovinančių vandenį, ugnį ir augaliją. Jie Jonines (Kupolines) švenčia taip, kaip aprašė istorikas Simonas Daukantas - 14 dienų. O kaip tie, kurių nepažįstu? Einu į Jono kalnelį – po afrikietiško koncerto man kaip tik pakeliui...

...O Jono kalnelyje viskas „tradiciškai“: tradicinė renginio vedėja etnologė Gražina Kadžytė, tradicinis tradicijų puoselėtojų sambūris saloje (anapus vandens) ir tradicinis mūsų dienų herojų susibūrimas šiapus vandens. Vainikai ant varduvininkų ir kitų galvų, prakaito lašeliai ant žaidimuose ir šokiuose dalyvaujančiųjų kaktų, sprandų, nosių. Valtelės ant vandens. Tradicinis „gamyklinis“ alus. Tradiciniai šašlykų ir šlapimo kvapai. Minia žmonių – per didelė tai, norinčiai susirasti vienintelį... Jaučiuosi tarsi kokiame indėnų rezervate, kuriame gėlių vainikais ir tautiniais kostiumais pasidabinę „lietuvių indėnai“ dainomis, šokiais bei žaidimais „gina“ tradiciją nuo pardavusiųjų sielas „ 69 danguje“, „Mokinukių“, Zvonkės folklorui; „Kakadu“, „Dzin“, „Top 5“ tautosakai.

1967 m. rekonstruotos šventės modelis (http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=5515460 ) jau prieš dvidešimtį metų buvo labiau panašus į dabartinę Jūros (alaus) šventę nei į pasipriešinimą nutautinimui ar siekį skleisti lietuvių nacionalinį savitumą, tačiau, kiek pamenu, piliakalnių, pušynų ir karvių, lakštingalų ir gaidžių giesmių fone Joninių karnavalas įtraukdavo labiau (o gal tiesiog jaunesnė buvau?). Tie, kurie smagūs šoko ratelius Jono kalnelyje, tikriausiai nustebtų sužinoję, kiek daug žmonių Joninių – valstybinės šventės – išvakarėse nusprendė likti namie, nes jiems nepatinka masiniai renginiai, o pagoniškai autentikai jie nesijaučia „subrendę“. Gal todėl birželio 24-osios vidudienį net pilantis lietus nemažam žmonių būriui neatmušė noro Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje pasiklausyti koncerto „Varpai ir trimitai skelbia Jonines“, atliekamo Klaipėdos brass kvinteto bei Klaipėdos karilionininkų Stanislovo Žilevičiaus ir Kęstučio Kačinsko? Galbūt vartai į miesto Jonines, galėtų būti rakinami ir kitu raktu - kad ir mėgstamais cituoti Vydūno žodžiais: „Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrąžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą.“

Tai ne sukilimas prieš tradiciją. Netgi ne siūlymas ją iškraipyti. Tai praeities ir dabarties kultūrų dialogo ilgesys.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 2

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės