Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (10)

2010-06-23

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Birželio 14-20 d.

Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) vykstantis 19-asis pasaulio futbolo čempionatas neišvengiamai į TV ekranus susiurbė nemažą dalį vyrijos. Moterys, žinoma, irgi myli futbolą (pavyzdžiui, mano namams futbolo rungtynes transliuojantis ekranas net suteikia savotiško jaukumo), bet iš šono atrodo, kad jos su mažesne širdgėla pakyla nuo sofos kepti bulvių, įsprausti į vaiko burną dantų šepetuką, išvesti šunį, parnešti porą butelių alaus... Ak, taip, tai stereotipai. Gėdinga jais žaisti. Juolab, kad birželio 15-20 dienomis vykusiame festivalyje „Grock VII“ nestigo nei būsimųjų, nei „esamųjų“, nei jaunų, nei nesenstančių, nei grojančių, nei muziką klausančių tėčių bei žavių jaunuolių. Dėl manęs tokie festivaliai galėtų vykti kad ir kiekvieną savaitę, nors ir šiaip plika akimi matosi, kad šiltuoju metų laiku Klaipėda muzikuoja daug: tik nuriedėjo XVI Klaipėdos Pilies džiazo festivalio banga su Jaunąja džiazo bangele, nudainavo (ir nušokinėjo) Jubiliejinė Lietuvos Vakarų krašto dainų šventė, o štai šimtais aplodismentams iškeltų rankų atsisveikino ir „grock‘ai“, subūrę dainuojamosios poezijos, rock‘o, jazz‘o, funck‘o ir kt. stilių muzikos atlikėjus. Patyrusius profesionalus ir dar tik pradedančius – dar ieškančius savęs, dar klaidžiojančius įtakų sferose, dar ne kartą keisiančius ir grupės pavadinimą, ir jos sudėtį, dar neaišku į ką išaugsiančius. Bet festivalio scena išduoda, kad nėra amžinų grupių, kad muzikantai nuolat migruoja ir kartais net leidžia sau „smukti žemyn“ – atsisako originalių projektų ir neria į klubų, barų, vestuvių glėbį su „koveriu“ gerklėje ar bosinėje gitaroje. Nešti žinią ir tiesiog kurti gerą, galbūt net neparduodamą muziką renkasi vienetai. Dešimtims reikia pelno (šioje vietoje niekas nieko nesmerkia, nes kukli buitis kartais taip suerzina, jog pačiai kyla pagunda įsidarbinti naftos platformose ar tolimųjų reisų vairuotoja).

Betgi situacija pačiose įvairiausiose kultūros sferose yra panaši – būrimasis į grupes, sąjungas, teatrus signalizuoja visų pirma ne alternatyvos, eksperimento, kitokios formos paiešką, o norą misti. Gaminti „meną“ taip (ir tokį), kad šis būtų perkamas. Kad jį pirktų vidutinis – nei labai turtingas (vertinantis spektaklius, kuriems kostiumus sukūrė Juozas Statkevičius), nei gana išprusęs (matęs Oskarą Koršunovą, Eimuntą Nekrošių, Jan Fabre, Romeo Castellucci, Eric Lacasacade) - Klaipėdos gyventojas. Tokį gali pasikviesti ir į kuklesnę patalpą, pasodinti ant kietesnio paviršiaus, tokiam kaip teatrą gali prakišti pigų vaizdą. Pigų visom prasmėm: banalų, rėksmingą, skubotai suręstą, primityvų, netvarkingą. Tokį pamačiau šeštadienį ant Marių kranto įsikūrusiuose menų apartamentuose. Berods penktus metus gyvuojantis teatriukas „kimšo“ į mėgėjiškumo konteinerius dar ne per daug intelekto sužalotas sielas. Iš neskoningos scenografijos, neišradingos režisūros, vestuvių užstalės pokštų, primityviai aranžuotų melodijų, tumulų dūmų, diskotekos prožektorių jie kūrė spektaklį vaikams. Pasakota istorija – negali sakyti – pamokanti, netgi įdomi, tačiau pasakojimo forma – absoliutus balaganas. Jau vėliau, domėdamasi šio teatru besivadinančio kolektyvo istorija, jo vieta Klaipėdos teatrinėje erdvėje, neaptikau nė vieno scenos profesionalo ar teatro pedagogo vertinimo, tik anoniminių komentatorių (tikrai ne filologų) mintis, drąsiai ir užtikrintai oponuojančias manosioms (anaiptol ne aksiomoms): „Labai saunus teatas, kostiumai nenuvalkioti, daineles originalios ir siaip labai, linksmai dirba, kvieciuosi juos visada i vaikucio gimtadieni, kaledas siulyciau visiems kviestis profus kad ir kaina truputeli aukstesne, bet tai ne nieko nesugebantys prasalaiciai su buitiniais drabuziais is skelbimu laikrastyje. Teatras yra teatras tuo isitikinau pati!“ arba „Labai geras, bei mielas teatriukas. Buvau su klase ir pati mačiau, kaip aktoriai graziai atlieka savo vaidmenis.
Ištikrūjų čia yra teatras!“

O gal reikėtų revizuoti savo pačios galvą? Ar ne per dažnai norisi išrūgoti publiką, kad ši nesukyla prieš mėgėjiškumą, atvirkščiai – stovėdama ploja kiekvienam košmarui. Kad dar vieno eilinio spektaklio nepalieka net neįpusėjus veiksmui. Kad naudoja ir skatina paviršutiniškumą, skubotumą. O pati ką? Juk ir pati esu nuolanki publikos dalis - kiekvieną kartą vos įžengusi į pritemdytą salę netenku savo tapatybės. Austrų rašytojo ir dramaturgo Peterio Handke`s pjesė „Publikos išplūdimas“ (http://www.tekstai.lt/buvo/versti/handke/publikos.htm ) ir apie mane. Visi mulkiai, storžieviai, ateistai, ištvirkėliai, plėšikai, amžini žydai, miesčionys, vakarų kultūros duobkasiai, asocialai, budeliai, bestijos, pagyrūnai, patriotai, revanšistai, militaristai, pacifistai, fašistai, intelektualai, nihilistai, individualistai, kolektyvistai, politiniai nebrendylos, intrigantai, sklerotikai, balsai tyruose, dalyvautojai bei kiti šioje pjesėje paminėtieji gyvena ir manyje. Ir Jumyse?..

Pradedu abejoti, kad Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaros signalizuoja gyvybę, liudija įvairovę, o čia stinga „išsišokėlių“. „Išsišokėlių“ gerąja prasme. Visa savo veikla, savo gyvenimo būdu, savo kūrybine programa nešančių kitokią žinią apie pasaulį, kuriame tūnome, į kurį žiūrėdami matome tai, ką tarsi kažkas nurodė matyti. Pasigendu kritinės minties, o ne žurnalistinių ataskaitų. Pasigendu polilogo, konflikto, blaivaus profesionalaus teoretikų ir praktikų bendradarbiavimo.  Čia per daug noro nutylėti – sukritikavęs kolegos projektą gali prarasti jojo lojalumą amžiams. Gal todėl daug kas taip plyna ir liūdna kartais atrodo: ne tiek jau daug tų veikiančiųjų; dar mažiau erdvių, gimdančių kitokią, netikėtą realybę, meninį vaizdą, už kurio būtų galima paslėpti grafomaniją... Todėl su viltimi žiūriu į „Memelio teatrą“. Nešu senus kaulus į „Grock VII“ festivalį, kuriame čiulba dar neangažuoti (?) jauni...

Tiesa, jei dar neskaitėte, nuoširdžiai rekomenduoju Kęstučio Šapokos tekstą „(Įsivaizduojami) kritikos maršrutai, mintimis nuvedę į Klaipėdą“.  Oi, kiek daug teisingų dalykų pasakė menotyrininkas!

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 4

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės