Mare Liberum
Saulius Vasiliauskas. Kokybiško poeto receptas ir prozininko nešmuo

2010-06-16

Pagal visas šiandienines objektyviai subjektyvias ir neaprėpiamas žmonijos žinias žmogus konstatuojamas kaip kūrinys. Sunku pasakyti, ar priskirti jį grožiniam, ar istoriniam, ar sudvasintam tipui. Kad ir koks jis bebūtų, jo pradas vadinamas kūrėju – visažiniu, visagaliu; liūdnomis dienomis tiesiog utopiniu. Taigi, dangiškojo Kūrėjo kūrinys — žemiškasis kūrėjas (didžiojo atstovas žemėje). Pastarasis pasižymi žmogiška galia sukurti intymų ir tuo pačiu poliinterpretacinį gaminį, kurio tikslas siejamas su dar vieno santykio užmezgimu. Kūrinio ir skaitytojo santykio. Taip susidaro keturių pakopų hierarchija: visuotinis kūrėjas, kūrinys (tampąs kūrėju), kūrinys (meno pavidalu), interpretatorius (antro lygmens kūrėjas). Šioje matematinėje schemoje gimsta visiškai nematematinis menas – literatūra, dažnai naudojama prasmei surasti, rečiau malonumui, dar rečiau pečiui. Ir visgi, banaliai skirstant raidžių ir gelmės produkciją į du minties banginius – poeziją ir prozą – tenka pripažinti, kad jie nėra itin konfliktiški, nekariauja dėl garbės, o ramiai džiaugiasi kalbos manieros geležinkeliais. Du žinduoliai, žindantys auditoriją: poetas ir prozininkas. Poetas žiemą ir vasarą nešioja paltą su užrašu „poetas“, o prozininkas tyliai ramiai slenka su postmoderno manifestu sename lagamine. 

Poetas. Eiliuotojas palte privalo turėti čekį, kuriame atsispindėtų neeilinių vynų prekiniai ženklai. Turbūt jie galėtų būti poeto CV, jei reiktų dirbti prašmatniame sostinės bare. Taip pat, įvaizdžiui patobulinti poetiniam genijui prireiktų pigiausios, bet ne pigiai atrodančios pypkės, kurios dūmuose nesimatytų slenkančių plaukų. Paskutinė „plyta“ poeto portretui — smuikas, pirktas iš profesionalaus muzikos prekių salono, skirtas itin neprofesionaliam naudojimui. Belieka visa tai užbarstyti bohemiškais prieskoniais — vualiaa, poetas pasiruošęs išgyventi graudžiai skurstančioje Lietuvos eilėzijos rinkoje.   

Jei kas paklaustų, ką su savimi nešiojasi poetas, atsakyti būtų sunkus ir nepadorus reikalas. O štai prozininkas!.. Visų pirma paprašyčiau paklausėjo, kad į jį nemandagiai baksteltų pirštu. Tada, atsižvelgdamas į objekto išorinius atributus, estetiškai nupasakočiau jo barzdos, plikės, ar akinių formą. Žinoma, kas nors ištvermingai reikalautų atsakymo, prašytų nurodyti reikmenų, reikalingų rašyti nesueiliuotam žanrui, sąrašą. Nepulčiau analizuoti, tik pasiūlyčiau pokalbio draugui iškratyti subtiliai chaotiškos būtybės kišenes ir carinį lagaminą, kuriame be plunksnakočio ir archajiško, rašymui naudojamo, tapeto dūlėtų intymus kūrinio ir kūrėjo aktas.

Prozininkas. Būdamas protingas, jis niekada nesigirs, kad kadaise rašė poeziją, dažniausiai lengvą lyriką apie pirmąją meilę ir tragišką elegiją apie antrąjį sudaužytą telefoną; kartais apie pirmąją abstinenciją ar apgalvotai guma aplipdytas mokytojų suolų kėdes...  Gražią ir saulėtą dieną prozininkas sėdės Nidoj ar senamiesčio palėpėje ir rašys romaną, novelę, esė. Žinoma, išgėręs gaivinančio skysčio norės akimirkai tapti poetu, bet visos vietos poezijoje iš esmės rezervuotos. Nebent gimei Marčėno, Baltakio, Bložės ir kt. topines viršūnes siekusių didvyrių palikuoniu. Šiuo atveju rašyti eiles tau bus v.i.s.k.a.s. Ir daugiau niekada manęs nebeklausi — iš ko susideda prozininko nešmuo — nes atsakymą žino poetai.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės