Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (9)

2010-06-15

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Birželio 7-13 d.

Brendu į vasarą su Klaipėdos lėlių teatru. Šeštadienį jaukų teatriuko kiemelį valdo vaikai. Nuo kokių dviejų iki daugybės metų... Stiklainiuose ošia aštrios, audringos, užpustytos ir kitokios jūros, supynės nenuilsdamos kilnoja mažus užpakaliukus, finišuoja gražiausių laivų modeliukų konkursas. Mamos dalinasi sausainiais ir kasdienės pedagogikos subtilybėmis. Už širdies griebianti idilė, nušviesta švelnios birželio saulės. Ne itin dažna laimingos vaikystės ir tėvystės fiesta profesionalioje kultūrinėje erdvėje...

Tapote tėvais? Sveikinu! Ypatingai sveikinu, jei jaučiatės esą absoliučiai laimingi ir vien savo meile bei vidiniais resursais pajėgūs (už)pildyti vaiko pasaulį (jus greičiausiai įžeis šis tekstas). Komunikuoju su nepavargstančių ieškotojų, pionierių, revoliucionierių klubo nariais. Su tais, kurie mėgino neprarasti „kultūrinės formos“ ir su kelių mėnesių mažyliu veržėsi į parodos atidarymą ar net nelabai rimtą koncertą, ir greičiausiai jau spėjo susipažinti su antruoju kultūros visuomenės veidu (mamoms, nepaklususioms dėsniui sėdėti su kūdikiu namie, tas veidas demonstruoja išraiškingas grimasas: „Lauk. Trukdai klausyti, žiūrėti, ilsėtis. Ateik be vaiko arba po ketverių metų su vaiku.“). Su tais, kurie tarp gausybės kasdien išleidžiamų knygelių sunkiai atranda vertą dėmesio. Su tais, kurių mažiukams apskritai nekuriami spektakliai – nei muzikiniai, nei dramos, nei su kiškiais, nei be jų... Su tais, kurie į tinkamus vaikelio amžiui renginius negali nueiti vien todėl, kad jie vyksta tuo pat metu, kai mažasis žiūrovas miega. Su tais, kurie savo vaiko „smegenų statyboms“ ieško profesionalių, estetiškų, netradicinių, šiltų etc. erdvių - jie jau žino, kad mieste, apie kurį rašomas dienoraštis, mokyklėlių mažyliams nestinga, tačiau trūksta turinio kokybės, profesionalumo, galų gale sąžinės „nechaltūrinti“, o dirbti taip, tarsi būtų auginamas dar neregėtas, neegzistavęs (arba jau paskutinis, nykstantis) pasaulyje augalas.

Atrodo, kad mūsų visuomenė su mažamečiais vaikais nesusijusi. Spektaklių vaikams kūrimas aktoriams panašus į bausmę. Profesionalių kultūrinių reiškinių vaikams recenzavimas daugeliui atrodo „ne formatas“. Žmogus su kūdikiu viešuomenėje vis dar primena gedimą stereo aparatūroje – jį reikia skubiai pašalinti. Suaugusieji garbina švarų, mandagų, sušukuotą (nušukuotą) vaiką, kuris „žino savo vietą“. Galbūt iš baimės, kad vaikas gali nesužinoti jam derančios šešėlio vietos, Seimas nepriėmė įstatymo, ginančio vaikus nuo beržinės košės pusryčių, pietų, pavakarių ir vakarienės. Kumščio kultūra mums įprastesnė nei tiesiog kultūra, kuri į vaiką pradeda šiek tiek reaguoti, kai jis išlipa iš sauskelnių, rankose jau nulaiko šaukštą, pradeda šnekėti ir dailiai prigąsdintas tyli it pelė (kurios dainelė sudainuota) po šluota. O ar žinote, kad kūdikio smegenys 250 % aktyvesnės nei suaugusio žmogaus; kad iki trejų metų vaiko smegenyse susiformuoja 1000 trilijonų jungčių (tai dukart daugiau, nei šių jungčių atsiranda suaugusiųjų smegenyse)?..

Spaudoje vis pasirodo tekstų apie kultūrą vaikams, apie suaugusiųjų visuomenės požiūrį į vaikus. Bet - kol nesi susijęs su vaikų kultūra (nesi nei jos kūrėjas, nei vartotojas) - kai kurių tekstų ir pavojingų ženklų visuomenėje nematai. Nors ne, matai, ir net gebi suprasti, kad didžioji dalis mūsų visuomenės renkasi meksikietišką serialą ar lietuvišką „Žaldokynę“ (o ne Dostojevskio romaną ar Gedos eiles) vien todėl, kad ir anuomet (mūsų laikais) nuoseklios kultūros politikos vaikams nebuvo. Bet kai esi atsakingas tik už savo paties asmeninių lavinimo(si) spragų užkaišymą širdyje ne taip aitru.

Lietuvos valdžia 2007-uosius buvo paskelbusi Vaikų kultūros metais. Kaip realiai praėjo Vaikų kultūros metai, nežinau, bet jų pasišlykštėtinai formali programa nelabai skiriasi nuo daugelio embleminių renginių, kiekvienais metais vykstančių mokyklose bei neformaliojo ugdymo įstaigose: piešinių konkursai „Piešiame Vaiko kultūros metų emblemą“, „Mokykla – kultūros židinys“, mokyklos muziejaus savaitė, mokyklinio teatro savaitė, dainų konkursas „Dainų dainelė“, respublikinis jaunųjų vokalistų festivalis–konkursas „Mažųjų angelų opera“, respublikinis vaikų ir neįgalių jaunuolių muzikinės raiškos festivalis „Aš ir tu – mes kartu“ ir t.t., ir pan. Vienas jaunas filosofas, baisėdamasis ir abejodamas tąja programa bei jos aktualumu jaunajai kartai, svarstė, ar nebūtų prasmingiau į kaimo mokyklas vežti ne simfoninę muziką, o „Yvą“ ir Amberlif'ą, nes tai esą, vaikams įdomiau ir aktualiau. Diskutuoti su šiuo jaunu filosofu nesirengiu (nors „Yvą“ išvis uždrausčiau), juolab, kad čia įžvelgiu kitą problemą - Lietuvos vedliai apskritai mėgsta visokius keistus metus: vieneri skaitymo metai, vieneri dėmesio vaikams metai... Vieneri metai ir... atstokit! Veikla neperauga į sistemą, sistema netampa tradicijomis, poreikiu etc. Prieš ketvertą metų (2006 m.) LR laidoje „Kultūros savaitė“ teatro kritikė Rūta Oginskaitė skaitė komentarą „Kultūra, nematanti vaiko“. Apie puikų švedų, vokiečių, olandų, danų teatrą vaikams, apie neaktualią dramaturginę medžiagą, apie primityvų bendravimą su vaiku: „Vaikeli, atėjai į meno šventovę, elkis mandagiai, neišdykauk, netriukšmauk ir nieko neliesk, nes gali sulaužyti, o viskas čia mums brangiai kainuoja.“ (http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=31834 ). Niekas nepasikeitė. Bijau, kad taip dėliojant kultūros pasjansą ir po keturiasdešimties metų R. Oginskaitės tekstas galės būti iš naujo publikuojamas kaip aktualija. Bijau, kad vis dar bus aktualu tikinti, kad vaikai nėra tik beždžionėlės... O juk net su kūdikiais galima „kalbėtis“ apie visut viską (visatą, gamtą, Niutono dėsnius, matematiką ir t.t.). Žinoma, jiems suprantama kalba (kaip tai daro Baby Einstein kompanija, kurianti nepaprastai smagius filmukus įvairaus amžiaus vaikams. Kokios temos, apie ką tie filmukai, išduoda pavadinimai: Baby Bach (3 mėnesių vaikams), Baby Shakespeare (6 mėnesių vaikams), Baby Mozart, Baby Beethoven ir t.t. Iš viso dvidešimt smagių, nuotaikingų filmukų, padedančių vaikams pamėgti net dantų valymąsi).

O dabar grįžkime į Klaipėdą. Ar šis miestas gerbia pačius mažiausius (tuos, kurie turi balsą, bet nekalba, turi kojas, bet nevaikšto)? Ką jiems siūlo? Kaip juos augina? Ar daug šiame mieste žaidimų aikštelių vaikams? Kokie teatrai jiems stato spektaklius (ir kokius)? Kokias knygeles leidžia šito miesto leidyklos mažyliams (ar leidžia)? Kokius užsiėmimus siūlo mokyklėlės ir kokio lygio? Mane tikina, kad net esamos ugdymo erdvės vaikais neužpildomos. Bet ar ir čia ne vaikų kultūros (arba kultūros vaikams) politikos nebuvimo išdava?

... Gal todėl, kad kūdikystė buvo palikta savieigai, žilstantis dėdė meno vartotojas į šiuolaikinį paveikslą žiūri taip, lyg jis būtų nutapytas šikna. Net kai ką užuodžia...

P.s. Į Klaipėdos lėlių teatrą atklydo mažutėlytis, išraiškingai pilkas mėlynakis kačiukas. Gal norite jam padovanoti stogą, lėkštelę pieno, savo pagalvę ir širdį?

Foto: Sauliaus Stonio

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 6

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės