Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (8)

2010-06-07

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Gegužės 31-birželio 6 d.

Turiu viešnią. Veiklos planų Piza svyruoja, bet viešnios buvimas reiškia, kad artėja vasara. Manoji viešnia – pirmoji kregždė, įsigeidusi pulti kopoms į glėbį. Nuo šiol su kiekviena diena vis daugiau tų kregždžių iš Didžiosios Lietuvos pasibels į mano bjaurios spalvos duris. Sakys: norim jūros ir pramogų (duonos nusipirksim, už pramogas – susimokėsim. Liuks! Jei dar pasisiūlytų darbus už mane nudirbti būtų išvis nepakartojama). Savarankiškai pagulėjusi kopose vakarais manoji viešnia nori žmonėtis. Čia šią savaitę man (mums) pasisekė bent du kartus. Pirmoji sėkmė - mūsų maršrutuose yra lankytinų vietų (rodau jai pasižymėtus tris renginius. Vienas išsipleikęs per tris dienas – dalis kūno penktadienyje, uodega – sekmadienyje. To renginio vardas – XVI Klaipėdos Pilies džiazo festivalis). Antrą kartą pasiseka, kai Lietuvos meteorologijos tarnybos prognozės (pūs nepastovios krypties vėjas, lietaus nebus (!) išsipildo. Lietingo džiazo tradicija sulaužyta.

Manoji viešnia nėra džiazo mėgėja, bet Kongas pasirūpino ir ja – penktadienį muzikuoja Amberlife (ne kažin kiek džiazo jo vokaliniuose piruetuose girdisi, bet tiek to), Sasha Son(g)as... Kažką prisimenu apie dovanotą arklį, kuriam į dantis nežiūrima, bet baisiai knieti parakinėti festivalinio arklio dantis, t.y. programą, kuri išduoda finansinį nepriteklių. Žvaigždės, žinoma, festivalio danguje žiba, bet pompastikos daugiau kalbose ir anonsuose nei penktadienio scenoje, spindinčioje solidaria, vos ne šeimynine mažos šalelės laime: Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas su Edgaru Lubiu (Amberlife), Klaipėdos diksilendas „Dixxband“ ir Kristina Svolkinaitė, pats misteris Kongas su draugais - Steponu Januška, Sasha Son(g)u, Monika Liubinaite, Kristina Jatautaite, Edita Bodrovaite, Laimonu Urbiku, „Capella'A“... Kaip supratote, klausomės muzikos programos džiazo stiliaus kontekste...

Širdis veržiasi į pasimatymą su šeštadieniu. Į šeštadienį su autobusu būgnų atriedėjo legendinio džiazo muzikanto Mileso Daviso bendražygė perkusininkė Marilyn Mazur iš Danijos; džiazo kvintetas iš Armėnijos, britų grupė „Incognito“ etc. Šeštadienį intrigos, tamsiaodžio temperamento, jaunatviškos ir žilagalvės aistros, baltų šypsenų netrūksta. Užtat trūksta žodžių smagumui išsakyti. Kojos pačios kilnojasi.

Kelintus metus vis galvoju, ar eičiau į koncertus, jei jie kainuotų pinigą. Eičiau. Vienam kitam bilietui sukrapštyčiau. Gal net patiktų asmeninės erdvės metrais ir pusmetriais nesidalinti su atsitiktiniais praeiviais, neatsitiktiniais alaus skanautojais. Gal daugiau išgirsčiau, dėmesingiau klausyčiaus nei pilnoje pagundų ir pažįstamų veidų aikštėje. Pastarieji provokuoja bendrauti, klausti kaip jie gyvena, papasakoti žavų anekdotą iš asmeninio gyvenimo... Neteko būti nei Birštono, nei Kauno, nei Vilniaus džiazo festivaliuose, bet lūpų telefonas praneša, kad mokami koncertai publikos neatbaido. Greičiau atvirkščiai – pasikviečia tikslinę auditoriją, leidžia formuoti tam tikrą festivalio kryptį (teigiama, kad Vilnius seka avangardinio džiazo kryptimi, Kaunas - džiazroko. O Klaipėda? Geros muzikos džiazo fone kryptimi?). Vis dėlto gal pateikti publikai nemokamus koncertus – misija? Gal tai padeda ugdyti gerą (geresnį) visuomenės muzikinį skonį? Gal į smegenų vėžes įkritęs vienas kitas džiazo standartas užkrės kiek aukštesnio rango muzikai? Būtų šaunu, nes kartais norisi nusišauti girdint lietuvišką muziką arba lietuvių klausomą muziką. Kaip tą sekmadienį, kai vienoje miesto karčemėlėje raitant lietuvišką patiekalą pradeda pykinti nuo penktą kartą leidžiamo Zvonkės prisipažinimo, esą ji mergaitė iš kauno rajono, graži be diplomo... Karčemėlės padavėja sakosi dirbusi džiazo klube „Kurpiai“. Dabartinę savo darbovietę ji vadina nesusipratimu ir nueina tildyti šeštą kartą išpažinčiai užsikirtusios Zvonkės. Mano vyras aiškina, kad už tokią muziką muzikantai turėtų būti baudžiami. Viliuosi, kad tą popsinį šlamštą kada nors nuplaus devintoji džiazo banga. Juolab, kad pirmoji daug vilčių teikianti bangelė jau atriedėjo į Klaipėdą ir bent dviem valandom nuplovė ritmus, paprastai lydinčius tautinius patiekalus.

„Jaunoji džiazo banga“ – botulino injekcija miesto mimikai. Vasaros koncertų estradoje - jaunimas nuo 7 iki 20 metų. Nors ne kiekviena daina suskamba atliekama didžiulio choro, bet neabejotinai jauna, gaivu, nuoširdu. Entuziastingas potencialas. 2 tūkstančiai džiazą dainuojančių vaikų suteikia viltį, kad sulaukusi šešiasdešimties toje pačioje karčemėlėje ar maršrutiniame taksi Nr. 6 klausysiuos kitokių ritmų. Gal net pats vairuotojas, 2010 metais dainavęs pirmojoje vaikų ir jaunimo kolektyvų džiazo dainų šventėje, trauks „Oh Happy Day“ arba „Doctor Jazz“. Susidomėjusiems keleiviams pasakos, kad plėšė džiazą drauge su Steponu Januška ir Kristina Jatautaite, o dirigavo jiems 25 metų darbo stažą turinti mokytoja metodininkė Edita Mockuvienė... Jei dainuoja 2 tūkstančiai vaikų ir jaunuolių, tai pamėginkime įsivaizduoti, kiek jų giminaičių ir draugų stebėjo tiesioginę (iš tikrųjų visai ne tiesioginę) festivalio transliaciją per LTV?

Beje, su savo viešnia nepražiopsojau ir dar vieno svarbaus renginio. Su ambicingu projektu - šiuolaikiniu miuziklu pagal Kate Bush dainas „(ne)Laimingi žmonės" - debiutavo Memelio teatras. Vietoje to, kad finansinių nepriteklių metu spraustųsi į kamarėlę su keliomis balanomis, spektaklio kūrėjai susibūrė į 22 žmonių komandą, skoningai ir dailiai kostiumuotą, gana disciplinuotą. Dar žalią, bet nusiteikusią šturmuoti. Drąsu, netikėta, maloniai įžūlu ir panašu, kad iš šito grūdo tikrai išaugs įdomus, sveikas augalas. Labai tikiuosi, kad Memelio teatras atras rėmėjų ir gerbėjų, puoselėtojų ir globotojų, kad kritika jam bus dėmesinga ir jautri – pradedantiems reikalingas ypatingas dėmesys (grūdinimui tinka ir šaltas dušas). Spaudžiu režisierei dešinę. Sau linkiu atsipūsti - nebloga savaitėlė buvo. Organizmas prašo dietos.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 8

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės