Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Miestas kaip dienoraštis (7)

2010-06-01

Klaipėda – prieštarų miestas. Prieštaraujantis miestas. Sunkiai priimantis, lengvai paleidžiantis. Toli nuo centro, arčiau Vakarų. Pasyvus ir svajojantis. Kuriantis ir kartojantis, einantis pirmyn, stovintis vietoje. Kartais atrodo, kad be naujų prekybos centrų jame daugiau nieko naujo. Tik daugiau kalbų, mažiau teatrų... O gal yra ne taip? Gal čia kalta tik kasdienybės inercija, nugludinusi smegenų pakrantę ir nepalikusi erdvės nuostabai, norui eiti, ieškoti, tikėti(s ) ir sykiu kritiškumui, maištui prieš tai, kas akivaizdžiai prasta, „chaltūra“, kas tėra šlakai, atliekos, sukimštos į renginio / reginio dešrą?... Gal miesto veidas – tai tik tavo paties nuotaikų, minčių atspindys. Tik versija, kurios niekas nepatikrins, nebent apkaltins subjektyvumu. Gal.

Gegužės 24-30 d.

Iš anksto žinojau, kam skirsiu paskutiniosios gegužės savaitės puslapius –keturiasdešimt šešerių metų fenomenui, galinčiam didžiuotis įdomiais biografijos faktais, bet anaiptol ne narcizui. Jis (kaip bet kuris metų laikas) nei blondinas, nei brunetas, nei tenoras, nei bosas. Jo (ne)gerbėjų lytis, orientacija, išsilavinimas etc. kuo įvairiausias, taigi ir žinomumas atitinkamas. Gimtadienį jis švenčia visą savaitę ir pačiose įvairiausiose Lietuvos (taip pat užsienio) vietose bei vietovėse. Linksminasi su aktoriais, muzikantais, dailininkais, kitakalbiais svečiais poetais. Provokuoja šėlti iki ryto (ir ne tik su eilėmis burnoje). Kalbu apie festivalį „Poezijos pavasaris“, tituluojamą kultiniu reiškiniu, pasak Ričardo Šileikos, tiesiogiai vykdančiu poezijos propagandą Lietuvoje. Bet rašau apie jį ne todėl, kad kiekvienais metais išsižiojusi laukiu nedidukės programos Klaipėdoje. Greičiau dėl to, kad jau daug metų siūloma programa yra konservatyvi, įtari inovacijoms, žada pažįstamą turinį, išorės vaizdą, vyksta įprastu paros metu (naktinių skaitymų, kokie populiarūs, tarkime Vilniuje, čia nebūna), nestebina skaitančiųjų kontekstu bei klausytojų auditorija - tiek pradedančiųjų, tiek žilstelėjusių ponų poetų dažniausiai susirenka klausytis tik artimieji ir draugai, o dalyvavimas programoje kai kuriems rašytojams primena lažą. Dėl tos priežasties atrodo, kad „Poezijos pavasaris“ į Klaipėdą artėja toldamas. Festivalio tikrasis veidas matomas TV tiesioginėse transliacijose, o pajūryje šmėkščioja tik jo šešėlio skvernai.

Šiemet pasukau pas jaunuosius poetus – nė vienais metais į jų vakaronę neidavau, o šiemet nusprendžiau pakeisti savo maršrutą. Šiemet susitikimas su pradedančiaisiais intrigavo daug labiau nei kai kurių poetų nauji eilėraščiai ir šviežių knygų pristatymai, todėl sėdžiu „Švyturio menų doke“, kur jaunosios poetės – švelnios it avys, jau išmokusios „dvasingos“ laikysenos - lieja poetines ašaras apie nelaimingą meilę, negerus vyrus, apie močiutę, palinkusią virš rūpestėlių; pina abstrakcijų arabeskas, įrodinėja egzistencinės filosofijos beprasmybę, maištauja prieš „standartus“ ect. Panašu, kad poetai vyrukai jaunojo Verterio kančių tema nesidomi (arba domisi gerokai mažiau), nesiekia įrodyti esą visažiniai – jie leidžia sau pajuokauti, kalbėti apie tai, kas aktualu paaugliui (tuo jie įdomesni, autentiškesni už brandą demonstruojančias merginas). Vakaro vedėja rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė labai jautri ir dėmesinga kiekvienam skaitančiam. Dėkoja akivaizdžiai „pro šalį“ griežusiems ir dainavusiems. Visur ir kiekviename įžvelgia stebuklą. Man į stebuklą panašus po doką šmirinėjantis aktyvus šuniukas, bet turiu sąžinės pasidžiaugti puikiu Šarūnės Kepenytės vokalu, miela Vidmantės Černiauskaitės knygele „Išvykimo laikas“, šiltu lietumi, lydinčiu mane iš iki galo „neišbūto“ renginio namo – beskėčiai piliečiai šypsojosi man, aš šypsojausi jiems. Sau atrodžiau labai miela, vitrinos ragino pasikeisti garderobą ir veidą. Nusprendžiau, kad į kitus šiemetinio renginius neisiu - nors tradicinis naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachas „Poezijos pavasaris“ irgi susilaukia nemažai kritikos, jį sklaidydamas jėgų išeikvoji mažiau nei klausydamasis prėskų, formalių, neįdomių, dar nebrandžių (arba jau niekada nesubręsiančių) etc. eilių. Jį skaitinėdamas gali netgi patirti tam tikrą „satisfakciją“ - jau trečius metus almanachas pasirodo su kompaktine plokštele, kurios balsais tampa kai kurie „Poezijos pavasario“ dalyviai. Šiemet literatūrologo Virginijaus Gasiliūno surinktoje kompaktinėje eilėraščių plokštelėje „Poezija ir balsas“ savo poeziją gieda gana įdomus aštuonių paukščių ansamblis: Henrikas Algis Čigriejus, Zita Mažeikaitė, Dovilė Zelčiūtė, Nijolė Daujotytė, Rimantas Kmita, Laurynas Katkus, Donatas Petrošius, Vytautas Stankus. „Poezijos pavasario almanacho 2010“ sudarytojas poetas Arnas Ališauskas tikina savo tvėrinio turiniu ir išorės vaizdu nesiekęs naujovių ar reklaminių „vertimųsi per galvą“, normų laužymo, naujos estetikos. „Poezijos pavasaris" orientuojasi ir visada orientuodavosi į išliekamąją vertę labiau negu į literatūrinius atradimus,“ – tikina sudarytojas.  Įdomu įdomu. Kol kas šiuo klausimu patylėsiu...

Keistas žanras tie rašytojų ir skaitytojų susitikimai. Nors man mielesni pasimatymai, neprisiriję pompastikos ir masiškumo dopingo, bet kažkuo intriguoja ir daugiadieniai masiniai susibūrimai, tiesiantys humanitarinius tiltus tarp rašytojų ir skaitytojų. Galbūt galimybe vienoje vietoje sutikti pačius kiečiausius, rečiausiai matomus, bet prieš miegą, autobuse, geriant kavą dažniausiai skaitomus poetus (na, bent du tris tokius, dėl kurių norėtųsi atšaukti vestuves ar net laidotuves)? Ačiū Dievui, kad šio krašto vis neapleidžia Ričardas Šileika ir Benediktas Januševičius. Ačiū Dievui, kad turime tokią Eleną Karnauskaitę ir Gintarą Grajauską. Bet man jų maža. Kažkieno atmintis saugo susitikimų su Sigitu Geda, Jonu Strielkūnu, Vytautas V. Blože ir Tomu Venclova šviesą, džiaugiasi jų pavardėmis, kadaise intrigavusiomis Klaipėdą, bet pripažinkim, per dvidešimt keturis metus (tiek laiko vyksta festivalio renginiai Klaipėdoje) „grandų“ būta ne tiek jau daug. Kame šaknys? Amžiname pinigų stygiuje ar kultūros vadybos neišmanyme? Beje, daugėja manančių, kad ne tik klaipėdietiškąjį „Poezijos pavasarį“ pradeda kamuoti „vidurio amžiaus krizė“ – teigiama, kad nebeaiškus šventės tikslas, neaišku, kokiam skaitytojui ji organizuojama ir ar apskritai susitikimas su skaitytoju ką nors (kam nors) dar reiškia. O gal neįdomiai kviečiama? Kiek jūsų atsiliepė į kvietimą pavasarėti su poezija? Kas jums patiko?

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 6

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės