Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto

Trys dienos vienatvės arba menas numirti

2010-02-02

Kai žymiausių Lietuvos fotomenininkų pinhole parodos atidaryme pasijunti tarsi anų laikų Vilniaus geležinkelio  stotyje, nieko gero nelauk. Kodėl? Todėl, kad Mončio muziejaus parodų salėje šalčiau negu morge, ir joks normalus sveiko proto žmogus be dopingo ten ilgai netvers. Tad akivaizdu, kodėl dalis autorių į atidarymą neatvyko, o dalies žvilgsniai įtartinai sustiklėję, kitaip tariant užšalę. Kadangi aš ne fotomenininkė, o tik šiaip prijaučianti ir man nereikia vinutėm prikalinėti ar kitaip tvirtinti savo „fotkių“ prie sniego baltumo sienų, iki „sustiklėjimo“ fazės greituoju būdu galiu apžvelgti parodą.

Ką ten dar mačiau be p. L.Turauskaitės, R.Treigio ir G.Skudžinsko? Mačiau nemažai žmonių su didžiuliais fotoobjektyvais, dar mačiau daug storapadžių kareiviško stiliaus batų, aptampytų vilnonių megztinių, drobinių terbų ilgom rankenom, prikrautų nežinia kokio, bet iš esmės svaraus turto. Supratau, kad pirmas žingsnis į fotomeno pasaulį- išlaužti terbakrauskišką style‘ą, tada dar būtų ne pro šalį la-aaa-bai didelis fotoobjektyvas ir- pirmyn!

Bet dabar dar nei style‘o, nei fotoobjektyvo, tad belieka sau pačiai senus anekdotus pasakoti. Kad nesužvarbčiau. Tiesa, viena Ieva gailestingoji vaišina susirinkusius kiniška arbata iš antpirščių, bet dabar ne metas vaidinti aukštuomenės pokylį ir strypčioti ant aukštakulnių per pusnis, kai praverstų elementarūs „veilokai“. Iki Šarikovo lygio dar nepriaugau, nepaprašau normalaus puodelio ir neklausiu „a vy vsegda tak?“, bet tokios grėsmės esama. Ir viskas dėl tų senų anekdotų. Arba dėl vertybių suvokimo. 

Būkim nuoseklūs. Pirma anekdotai, vertybės paskui. „Išvardinkite penkis gyvūnus, kurie „kakoja“ spirom. -Stirna, avis, kiškis, žiurkėnas, pelė... – O dabar išvardinkite penkis šiuolaikinius Afrikos dailininkus.  <...> “  Kitaip tariant, atsakymo nerasta. Reziume labai paprastas: „Apie šūdą žinai viską, apie šiuolaikinį meną- nieko.“

Jaučiuosi kaip tame anekdote. Iki šios dienos maniausi šį bei tą bent nujaučianti apie meną, bet dairydamasi po parodą suvokiu, kad greičiausiai ne. Man čia viskas rodos kaip ir matyta, kaip ir nenauja. Po savaitės atsimenu tik vieną triptiką, kur iš tikro nebuvo „nieko“, tik „sugadinta“ fotojuostelė.       

Kai matuoju tų menų vertę, apie kuriuos nusimanau truputį daugiau negu apie šiuolaikinę Afrikos dailę, esu linkusi pasikliauti savo atmintimi. Jeigu atminties failai lieka tušti, vadinasi, prasmingiau būtų buvę pažiūrėti „Daktarą Hausą“.

Ne be reikalo prisiminiau pastarąjį personažą, nes trečią dieną guliu „mirties“ patale ir stebiu „užšąlantį“ Galudienių pasaulį. Maža to, kad įsisiautėjo natūralūs šalčiai, čia dar jiems į vieną dūdą pučia miestelio valdžia, nusprendusi užlieti vandeniu fontaną centre ir įrengti čiuožyklą. Na, ir kas kad pačiūžų beveik niekas neturi. Tokiems nelaimėliams išmintingos galvos irgi pasiūlys pramogų- aplies vandeniu eglutes ir tokiu būdu „užkonservuos“ Kalėdų alėją. Pageidautina iki kitų metų. Taupumo sumetimais. Čia kaip „Dvylikoj kėdžių“: svarbu turėti fantazijos, o ne pinigų. Deja, natūralūs šalčiai dirbtinę čiuožyklą suskaldė į gabalus, tad dėl pačiūžų kol kas galiu būti rami.

Neramu dėl kitko. Dėl neteisingos diagnozės. Gali būti, kad paroda visai neprasta, o prėska, beskonė pasirodė tik man kaip įspėjimas apie artėjančią  „kiaulišką“ ligą. Diagnozę nusistatau pati ir vaistų išsirašau pati, nes kam tas Medicinos centras ir medikai, vis tiek už pirmas keturias nedarbingumo dienas niekas nemoka, o paskiau tik 40 procentų, ir tie patys skaičiuojami pagal kažkokią ypatingą „Sodros“ metodiką. Ak, jei bankai dalindami paskolas pasitelktų tą pačią logiką skaičiuodami palūkanas, lietuviai ir toliau statytųsi namus, pirktųsi butus, ir statybininkų liaudis klestėtų, ir visa tauta prisikeltų iš mirties, tai yra iš krizės patalo...

Iš „mirties“ patalo dar nesikeliu, nes paprasčiausiai nepajėgiu, pajėgiu tik pakelti ranką versdama vieną detektyvo puslapį po kito. Norėčiau paskaityti geros poezijos, bet Milošas šiuo metu „neveža“, A.A. Jonynas dar tebėra knygyne, ir apskritai pasigendu šviežio kraujo. Galvoju, kad jei pavyks it feniksui pakilti iš pelenų, nusibelsiu į kokios jaunos autorės knygos pristatymą, nesvarbu, kad jaunoji kūrėja žavisi ketvirtadieniais- tradicine žuvies diena- ir eiles pasirašinėja dviguba pavarde- savo ir su galūne –ienė. Žmonės iš meilės artimam savo dar ne tokiais būdais kraustosi iš proto. Pavyzdžiui, siuntinėja sms žinutes su veidukais ir bučinukais, vadina vienas kitą idiotiškais vardais, kuriuos viešai ir garsiai gėda ištarti, ir panašiai.

Kol kas dar drybsau it lapas ir gailiuosi savęs. Kuo ilgiau guliu, tuo labiau savęs gaila. Galų gale suvokiu, kad niekas manęs nemyli, kad niekam nesu iš tikro reikalinga, kad visi manęs per tas tris dienas pasigedę žmonės turi savanaudiškų paskatų ir kėslų. Ir jokios sms, nei su besišypsančiais veidukais, nei su krintančiom  snaigėm, čia negelbsti. Gal tik viena, ir tai tik šiek tiek: „Nuo arbatinuke kunkuliuojančio vandens garų visiškai aptraukti virtuvės langastikliai...<....>Atverstos dvi knygos- Roberto Antinio „Ir“ (74 puslapis) ir Taviškė (29 puslapis). <....> Man stinga išplaukti be reikalo, be įsipareigojimų, be sąmyšio. Ričardas Vienmarškinis P.S. Nusnigtuos laukuos šalčio balzamuota kraujažolė.“

Laiško prieraše randu daugiau poezijos negu man reikia išgyventi šiai dienai. Tiesa, iš kitų šaltinių gaunu ir vieną kitą naudingą patarimą- kaip pigiai, greitai ir palyginus maloniai pasigydyti: „Nu koma tada...gerk karštą alų plius imbierą su medum valgyk...“ Abu „medikamentai“ patikimi, Juozapo Dryžos, Žaldoko ir kitų tautiečių, menamų ir realių, patikrinti. Imbierą išbandau, karšto alaus ne.

Mano jogos mokytojas, kuris yra ir reiki meistras, siunčia gydomąją energiją per atstumą. Bijau, kad liga bus „užšaldžiusi“ mano žen ir mai kanalus, todėl, kad būtų tikriau, dar įkalu aspirino ir fervex. Jau beveik galėčiau ir į poezijos vakarą patraukti.

Patraukiu. Tik netoli. Lipdama laiptais suvokiu, kad sveriu dvi tonas, o iš akių varva ašaros kaip senam Brisiui. Ir ne iš savigailos. Kadangi ars longa vita brevis, nusprendžiu bent į knygyną užsukti. Nes man baisiai užsireikė to eilėraščio apie žiemą, lapę ir gaidį: „Žiema ant mano ir ant tavo tako/ nevykusi žiema/ per baltą sniego lapą bėga lapė/ ir jos šeima/ ant balto sniego lapo pėdų raidės/ tarytum laiškas/ per sniego lauką lapė neša gaidį/ ir viskas aišku...“

Man nėra taip viskas aišku kaip A.A.Jonynui. Pavyzdžiui, neaišku, kodėl mano numylėto  Irvingo paskutinio romano pavadinimą „Last Night in Twisted River“ išvertė  „Vandens metodas“. Neaišku, kodėl atėjusi pirkti poezijos knygos arba ką tik minėto romano, išsinešu Tom‘o Hickman‘o „Mirtis: pažintis iš arti“. Gal dėl puikių nuorodų, ką dar galima paskaityti šia tema. Pavyzdžiui, Ars Moriendi arba The Americain Way of Death, arba bent panaršyti www.naturaldeath.org.uk. Vienu žodžiu, M.Paknio „Mirties LDK kultūroje“ man negana. Šiaip ar taip, anot barokinės pasaulėjautos, visas žmogaus gyvenimas- laukimas mirties prieškambaryje.

Tik norisi tame prieškambaryje pasitrinti kiek įmanoma ilgiau ir patogiau. Jei įmanoma, su šiokiom tokiom užuominom į kultūrą. Kad ir popsinę. Kaip gražiai Prezidentė spaudžia ranką Džeimsui Bondui. Neįtikėtinas vaizdelis! Vien dėl jo nusprendžiu šįvakar dar nemirti. Juk gyvenimas vis įdomesnis ir įdomesnis! Gal dar kada ir Batman‘ą pasiseks gyvai pamatyti. Ir nesvarbu, kad laikas bėgte bėga, tad tikėtina, kad tame anksčiau minėtame prieškambaryje ne tiek ilgai ir beužtruksi. Ir kalti čia ne tavo subjektyvūs laiko pojūčiai, tikrai ne, čia daug rimčiau. Anądien kirpykloje girdėjau labai logišką šio fenomeno paaiškinimą: „Žinok, ne laikas greičiau bėga, o Žemė greičiau apie Saulę sukasi...“   Žodžiu, viskas ore, dar pagyvensim, ir velniop lai eina aukštas menas, kam jis. Daug geriau- Bond. James Bond.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 9

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės