Mare Liberum
Ievos laiškai iš Galudienių miesto:

„Mes mokėmės toj pačioj klasėj...“ arba „tigrinis“ švarkelis, dykuma ir Lisa Gerrard

2009-12-09

Kažkuris iš M-1 radijo laidų vedėjų paskelbia, kad prasideda savaitgalis, nes jau penktadienis, na, ir kas, kad dar tik 13.30, lyg ir darbo dienos viduriukas. Kas tiems didžėjams rūpi- jie juk turi savo virtuvėlę, kur bet kada gali mėgautis laisvo laiko teikiamais privalumais: gimtadienio tortais, ne mažiau saldžiais pokalbiais ir kitokiais gardėsiais. Aš šitai išskirtinei liaudžiai nepriklausau, nors keletą „paukščių“ iš to lizdo ne tik atpažįstu, bet ir pažįstu. Bet ne dėl tos priežasties ir mano savaitgalis jau prasidėjęs.

Esu kelyje į savo buvusią mokyklą, kur teko ne tik mokslų ragauti, bet vėliau, kiek rimtesnes studijas pabaigus, net padirbėti- pabūti savame krašte pranašu. Etatine Kasandra plius privaloma aršiausia klasė ten ištvėriau pora metų, pabėgau savo noru, bet, galima sakyti, kad ir su šiokiu tokiu buvusio vadovo stumtelėjimu, nes kam reikalinga rakštis subtilioj kūno vietoj- taip sėdėti juk tikrai nepatogu. O jei ta rakštis dar ir kalba? O jei dar savo nuomonę ir, neduok Dieve, netyčia kokį vieną kitą principą turi?

Bet dabar esu kviestinė viešnia- poetės ne kokios musmirės, po kiekvienu medžiu neauga, o mokykla juk turi turėti kokį VIP sąrašiuką, kurį patogu išsitraukti iš stalčiaus per šventes ar šiaip kokio devyniasdešimtojo jubiliejaus proga.

VIP sąrašiukai, pasirodo, du: į pirmąjį įtraukti gyvi ir mirę įvairių kultūros ir meno žanrų kūrėjai ir atlikėjai, pavyzdžiui, dainininkė Regina Maciūtė ir poetė Ieva, esamajame laike reziduojanti Galudieniuose, o į kitą - Seimo narys E. Klumbys, Kretingos meras J. Mažeika, Kretingos rajono švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja ir taip toliau, ir taip toliau, pagal rangą žemėjančia tvarka.

Kol „skaitomas“ sąrašas nuo labiausiai tautai ir biurokratiniam aparatui nusipelniusių iki mažesnius nuopelnus turinčių, dairausi aplinkui ieškodama pažįstamų veidų. Buvusių moksladraugių nematau nė vieno, manykim, kad jų savaitgalis dar neprasidėjo. Užtai matau platininę blondinę „tigriniu“ švarkeliu, žinau, kad ji transformavo savo pavardę su galūne –ienė į pavardę su galūne -ė, tad dabar beveik kaip Zvonkė, tik metų dukart tiek, svorio irgi, tiek natūralaus, tiek visuomeninio. „Tigrinę“ damą lydi „asistentė“, pasipuošusi sidabru siuvinėtu... nežinau, kaip pavadinti. Su tuo daiktu prieš dešimt metų būčiau buvusi kiečiausia kokiose nors vestuvėse ar giminės baliuje. Čia balium dar nekvepia, tik plaukų laku. Seniai bemačiau tiek „lakinių“ šukuosenų vienoje vietoje.

Pasijuntu tikra „tundra“: nei „tigrinio“ švarkelio, nei sidabru austo „nežinau, kaip pavadinti“, nei „lakinės“ šukuosenos, nei rožių buvusiai mokytojai ar dabartinei mokyklos direktorei.

VIP sąrašas Nr.1 rėžia progines kalbas, teikia dovanas, viskas taip, kaip turi būti, viskas čia yra gerai. Galvoju, ar man, kai buvau vaikas, čia buvo gerai. Meluočiau, jei sakyčiau taip. Būta visko. Kaip ir kiekvienam tikriausiai. Bet dabar ne laikas ir ne vieta prisiminti senas nuoskaudas- juk devyniasdešimtas jubiliejus ne kasdien švenčiamas, tad čia laukiama ir tikimasi tik gerų žodžių. Sakau gerus žodžius tų žmonių adresu, kuriems iš tikro noriu padėkoti, ir sakau gerus žodžius to žmogaus adresu, kuris nebuvo čia nei geras, nei doras. Bet sakau ačiū, nes tie nedorieji mus labiau užgrūdina ir sustiprina negu kažkada ištiesę pagalbos ranką ar baltą nosinaitę ašaroms nusišluostyti. Baltos nosinės kartais virsta kapituliacijos vėliavomis.

Baltas atlasinis vakaro vedėjos kostiumėlis man baisiai kažin ką primena, bet kol kas dar  nesusivokiu ką. Nebesiklausau kalbų, tuo labiau brolių, primenančių Frankonius, sacharininio dainavimo,  leidžiu žvilgsniui laisvai slysti, nusišypsau, kai į mano pusę atslysta didžiulis fotoojektyvas. Jis merginos iš žurnalo viršelio rankose. Čia esama dar vienos kitos išskirtinio grožio ir išskirtinio skonio moters, tad šalia jų, kas nemadinga, atrodo dar nemadingiau, kas neskoninga, apskritai savižudiškai. Keistas provincialumo ir manekeniško stiliaus derinys- retai kur tokį pamatysi.

Retai kada pavyksta pamatyti ir taip „priartintą“ dabartinio šalies gyvenimo perspektyvą: svečiai iš VIP sąrašo Nr.1. dar tebekalba, o šalia prisėdusi anų laikų bičiulė vardina, kas kieno giminė, sutuoktinis ar šiaip „švogeris“ ir kokia iš to mokyklai nauda.

Suprantu, kad man naudos iš sėdėjimo čia ir spoksojimo į „madų šou“ tikrai mažai, o ir smagaus savaitgalio pažadas, kad ir iš M-1 gautas, paprastuoju būdu tirpsta. Manykim, kad šitoj vietoj chadžas į praėjusį laiką gali ir pasibaigti, tad nelaukiu nei kepto paršiuko, anei šakočio pjaustymo ritualų, bus čia kam tai daryti, ne poečių tai darbas. Sprunku iš praeities laiko, nes noriu gyventi „čia ir dabar“.

Noriu būti esamajame laike, ir kaip tik to mūsų nemokė šitoje, o tikriausiai ir visose kitose praėjusio laiko mokyklose. Visą laiką buvome raginami gręžtis į šviesų rytojų, sekti kažkokiais menamais idealais, kad galų gale kada nors nusipelnytume kokio nors „rojaus“, jei ne komunalinio, tai bent kooperatinio. Tiesą pasakius, meno būti šiame gyvenime ir šioje akimirkoje irgi tenka mokytis „čia ir dabar“. Kartais iš skausmingų patirčių, kartais iš knygų. 

Jauna olandų rašytoja Etti Hillesum (Diario 1941- 1943), mirusi nacių lageryje per Antrąjį pasaulinį karą, rašė: „Aš turiu surasti aiškumą,ramybę ir pusiausvyrą čia, dabar, šioje vietoje ir šiame pasaulyje. Turiu nuolat iš naujo pasinerti tikrovėje, turiu atlaikyti tai, ką sutinku savo kelyje, turiu priimti ir maitinti išorinį pasaulį savo vidiniu pasauliu, ir atvirkščiai. Tai yra siaubingai sunku.“

Į „čia ir dabar“ grįžtu Klaipėdos koncertų salėje, kur skaitomi „Laiškai iš(gyvenimo)“. Nėra lengva paprastai, be didelių sentimentų kalbėti apie tai, kas nėra paprasta, kas sukelia, ką ten sentimentų, išgyvenimų vėtras ir audras. Bet aktoriai grakščiai iriasi per pavojingus vandenis, lydimi styginių kvinteto. Perskaitytus laiškus- penktadienio dovanas- aktoriai išdalina publikai.

Spaudžiu ranką Daliai, išgyvenusiai Tai, bet tuo pat metu spaudžiu ranką ir Aldonai, ir Audrai, ir Birutei, visoms, kurios  vis dar „teberašo“ ir „tebeskaito“ iš(gyvenimo) laiškus, klausdamos, kodėl būtent man likimas įteikė tokią skaudžią „dovaną“.  Kad ir kabutėse, bet vis tiek dovaną, nes Audra sako, kad neteko plaukų, bet įgijo daug žmogiškos išminties, kad ligos patyrime išsilukšteno tikrosios gyvenimo esmės.

Iš tikro išgyventi dabarties ir likimo akibrokštus kartais yra be galo sunku. Kartais (iš)gyventi nepadeda niekas, kartais- laiškai, kartais tiesiog sms: „Ok, būtina būtina būtina pabūti be reikalo be rūpesčio, be kasdienybės, be baimės, be iliuzijų, be pažado, be laiko. Ok, tekanti ir purslojanti, baltadantė ir klastaakė, slapukaujanti ir atviraširdė, liepsninga, tolstanti tolstanti tolstanti. Nevykusiai nufotografuota būtoji diena. Ričardas, grįžęs iš Žemaitijos“ 

Diena būtoji, bet šis vakaras dar mano, galų gale dar mano ir rytojaus vakaras, ir sekmadienio rytas, ir atspindys mylimojo akyse, kai veriuosi auskarą, geriu arbatą ar kavą arba dairausi pro virtuvės langą į lynojantį miestą.

Mano šis vakaras ir dar kitas, ir šita akimirka, kai automobilio žibintai plėšia tamsos ir rūko maršką kelyje į namus, o Lisos Gerrard balsas kelia ir neša ir neleidžia nukristi į jokią dykumą, nei žmogiškąją, anei dieviškąją.

Kultuturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės