Mare Liberum
Ričardas Šileika. A k t U A l i j o s

2009-01-20 

Septyni laipsniai

Įprastas sausio rytas. Už lango septyni laipsniai šalčio. Pieviūkštės saikingai pabalintos. Ne itin skrupulingai ir dėmesingai brūkštelėta glaistikliu. „Dieve Marija“, – sako trimetis Nojus. Be jokio skaudaus konteksto. Tik iš atminties, iš savo besikaupiančio žodyno. Jis dar vartaliojasi lovoje ir pūsčioja lūpinę armonikėlę. Tenka tyliai pripažinti, kad jam puikiai pavyksta. Nors iš tikrųjų negaliu spręsti, nes dar žemesnėse klasėse mano muzikinę neklausą diagnozavo muzikos mokytojas Jonas Bakšys. Tereikėdavo per pamokas netriukšmauti, ramiai, gražiai sėdėti ant suolo sudėjus rankas – ir pažymių knygelėje puikuodavosi penketukas. Užtat visą gyvenimą, kai tik buvo dainuojami šlageriai, populiariosios liaudies, užstalės dainos, Lietuvos himnas ar kita, mano lūpos buvo kategoriškai sučiauptos.

Taigi septyni laipsniai šalčio. Visiška bevėjystė. Beržašakės inkrustuote inkrustuotos dangun. Mano šeimos ir kaimynų šeimų skalbinių afišos. Įvairių dydžių ir spalvų išnaros. O! Ir moteris, tabaluojanti kilimą. Bet man šį rytą nereikalingas žmogus. Peizažams žmonės tik trukdo. Peizažuose jie – trukdžiai. Tinka tik karvės, ožkos ir arkliai. Na, dar drambliai, labai mėgstami rašytojų Kęstučio Navako ir Regimanto Tamošaičio. Tobuliausias peizažas yra natiurmortas – niekas nė krust, niekas nė šnipšt. Jokios agresijos, jokios uzurpacijos.

Vien džiaugsmas

Įvairūs pa(si)keitimai mus ištinka tam tikrais gyvenimo ir buities epizodais. Štai ir Vilniaus dailės akademijos valgykla pripirko naujų stalo įrankių. Ok, dailutėliai tie peiliai, šaukštai ir šaukštaičiai. Blizgėte blizgantys, dar nenutrinti feirių ir kempinių. Norisi liesti tuos geltonkočius ir mėlynkočius. Vis laikyti juos delnuose. Ir leisti palaikyti savo artimam. Tik negąsčiokit, broliai valgytojai ir sesės valgytojos, kad tie kinų kilmės metalai sulinksta eilinį lietuvių kilmės karbonadą smulkindami. Nesgi tai svarbiausia ir esminė šių įrankių savybė. Tačiau studentams, dėstytojams ir gausiems pašaliečiams pietautojams visgi nuotaika kur kas spalvingesnė. Nes po valgyklos skliautais švieste šviečia geltoni šaukštų ir šaukštelių koteliai!

Neperskaityta

Viena lietuvių poetė irgi prozininkė yra parašiusi romaną „Po mūsų nebebus mūsų“. Todėl ir aš sakau – jums ir sau – geriau nesipriešinti. Bet ir nepaklusti.

Kad vis egzistuoja poezija – pateisintina. Bet kol yra gerų žmonių – mirti mums saugiau. Nors geri žmonės dažniausiai būna netalentingi. Tačiau mano mama sako, kad netgi dulkėms valyti reikia turėti talentą.

Noriu jums priminti vieną mums visiems bendrą malonumą – malonumą karpyti savo rankų ir savo kojų nagus. Neturiu patirties, ar malonu karpyti nepažįstamų poetų ar poečių nagus. Nes paprastai poetai – ne patys švariausi žmonės.

Ir dar noriu prisipažinti apie negražų savo poelgį. Nowy Świat gatvėje šį rytą apie pusę devynių 10 zlotų alkoholiui prašiusiam, ką gali žinoti, gal broliui poetui, bet tikriausiai broliui prozininkui neištiesiau pagalbos rankos.
(Šis iškilmingas ir graudus pranešimas parašytas ir neperskaitytas XXXVII Varšuvos Poezijos rudens festivalio metą.)

Tvirčiausi siūlai

Pasaulis iš(si)laiko dar dėl to, kad vis (dar) tebėra meilė. Ne ta paaugliškoji, ne ta jaunatviškoji, o subrendusi, kurios sudėtinės dalys yra nebe geismas ir virpuliai, o tarpusavio s(l)auga, pa(si)laikymas, atsakomybė ir pagarba.

Pasaulis iš(si)laiko, nes yra besąlygiškas, nediskutuotinas nuolankumas ir paklusimas (sutikimas) įstatymui, formulei, aksiomai, daugybos lentelei, eismo taisyklėms, dešimčiai dievo įsakymų.

Pasaulis iš(si)laiko dar dėl to, kad yra visagalė baimė. Kad galime bijoti – skausmo, atpildo, atkirčio, bausmės, pikto, nelaimės, mirties.

Kelionės ratas

Tabaliukų ežeras. Žaliasis ežeras. Aukštadvaris. Obuoliai. Prienai 41 km. Juodmargė, kopūstų ežia. Įkalnėn bindzinantis šuneliokas. Mėšlakrūvės, pakelių šešėlija. Atsargiai – briedžiai. Tubė, žiemkenčiai, peizažas pasauliui. Keturių beržaičių guotas. Povėlio ryto skaidrumas. Dešinėje – baltuojanti Stakliškių bažnyčia. Bunkantis pieštuko grafitas. Kaulų laukas. Bandelė su šokoladu. Modernus Birštono vandenbokštis. Žvyrakrūvės, kelio juodaryklė. Nemune žalia gumos valtelė. Andriaus Surgailio skambutis. Naujoji Ūta. Atidaryta.

Papildomos karvės, nuimti burokai, likusios lapakrūvės. Tvirtagalės kopūstų galvos. Punioj prie kelio bulviamaišių krūsnys. Autobusėlyje moterys su chrizantemom. Plačiajuosčiai dirvonų diržai. Jiezne pakritę obuolaičių. Penkiaaukštis inkilas. Beveik pasiruošta žiemai. Kryžkelėj kioskas „Žuvis“.

„– Kur aš jį sergantį tįsiuos?“ Pora šuneliokų, uždarytas baras. Žaliai tepti suolai. Policijos automobilis. Balta katė, dujų balionas, turgelio skudurynas. Vyras, lopeta užkasantis vištą. Vyšniūnų kolūkis. Aukštadvaris. Kapinės kairėje ir dešinėje. Sulėtintas greitis. Strėvos upelė, stogų metodologija.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės