Mare Liberum
Vidas Poškus. Londono užkariavimas VII

Vasaros pradžios menas ir kultūra vieno lietuvių turisto akimis

2009-09-04

<tęsinys>

Moralas paprastas. Visų pirma, akivaizdu, kad pakartojome nevykusį Mykolo Lietuvio aprašytų tautiečių žygį. Nepasilikome ten dirbti ir gyventi. Nepasekėme sėkmingiau pasielgusių lietuvių pėdomis. Mums ištiko legionieriškas ir napoleoniškas (kitų, dar bjauresnių pavardžių net neminiu) likimas – ūkanotojo Albiono taip ir neužkariavome. Pastabesnis, turistinių madrigalų neapkvaitintas skaitytojas pastebės tai, kad šiose impresijose net nebuvo paminėta – ar aš tiesiogiai sudalyvavau kokiuose nors britiškojo ir globaliojo meno procesuose. Nuovokesnis supras, kad tikrai ne. Nors galimybių tikrai buvo. Turiu omenyje visokias gatvinio ir šiaip viešojo meno apraiškas. O juk jis dėl savo demokratiškumo ir laisvumo yra ypač mielas vakarietiško mentaliteto piliečiams (tokiu ir aš norėčiau būti).

18 pav. Gatvės šaržai

Galiu paminėti bent kelias galimybes:

  • Juk galėjau prisijungti prie tų portretistų-karikatūristų, kurie paišo žmones gatvėse. Bet nemoku taip šaržiškai išdidinti akių bei nosių... (18 pav.)
  • Juk galėjau pulti ant kelių kokioje nors aikštėje ir už kelis skatikus piešti spalvotomis kreidelėmis. Bet trūksta kaligrafinių įgūdžių ir mėgstu amžinybėn projektuotus kūrinius... (19 pav.)
  • Juk galėjau prisijungti prie to pagyvenusio akvarelininko, kuris skaidriai-skaidriai liejo netoli Bekingemo rūmų. Bet juk nemokėčiau taip kaip jis, kuriam, kaip ir visiems anglams, akvareliškoji tradicija skystų vandeninių dažų pavidalu (kaip ir mėlynas kraujas) teka gyslomis (20 pav.).
  • Galėjau prisidėti prie tos mergaitės, kuri, mums laiką leidžiant viename triukšmingame klube-aludėje priešingoje gatvės pusėje juodomis secesinėmis ir popartinėmis linijomis dekoravo vienos parduotuvės sienas ir grindis. Bet ji buvo užsirakinusi ir konkurentų neįsileido... (21 pav.)
  • Galėjau griebti aerozolinių dažų skardinę ir gūdų vidurnaktį, kaip tie jaunuoliai, kurie apipavidalino vienos parduotuvės duris (tuomet pro šalį ėjome iš to alubario – žr. vienu punktu aukščiau), bent minimaliai užsidirbti pragyvenimui, o taip pat jausti savos kūrybos eksponavimo viešumoje malonumą. Bet dažų neturėjau, niekas jų nedavė, o ir tų graffiti klišių, kad ir kaip norėčiau, iki šiol nesu perkandęs... (22 pav.)
  • Galop, tiesiog galėjau labiau pasistengti – pasinaudoti geriausia galimybe ir atlikti tai, ką planavau iš pat pradžių. Dar skrisdamas lėktuvu iš Rygos į Vilnių, dekoravau lėktuvo įgulos paslaugiai pasiūlytą vėmimo pasekmėms utilizuoti skirtą popierinį maišelį (23 pav.). Jį stengiausi eksponuoti visur ir visada. Prie Bekingemo rūmų, prie Moderniojo Teito (nors ir supratau, kad šiuo punktu nesu originalus, nes vėmalų ir šios institucijos santykio tema kartoju coolturisčių menines iniciatyvas), galop – prie Nacionalinės galerijos (nes juk supratau, kad į lietuviškąjį analogą tikrai niekada nepateksiu – eksponatiniu aspektu). Jis buvo gražus, labai gražus, tas mano vėmalų maišelis. Deja, deja, niekam jis nerūpėjo. Prie Bekingemo rūmų visi žiūrėjo į besikeičiančią sargybą, prie Teito apskritai nieko nebuvo (taip ir nesupratau, kur eina pagrindiniai srautai), o ant laiptų prieš Nacionalinę galeriją sėdintys turistai akis buvo nukreipę į nugarą jiems atkišusį Admirolą (24 pav.). Net ji jiems buvo įdomesnė už maniškį kūrinėlį.

Tačiau nereikia būti priekabiam ir pretenzingam. Reikia džiaugtis tuo, ką turi. Kad tas pats maišelis pabuvojo Trafalgaro aikštėje, kad su juo pabuvau aš pats, kad pabuvau ir pamačiau kur kas daugiau. Ir tai pasiliko kur kas ilgesniam laikui, nei trunka ilgiausia paroda, nei tęsiasi ilgiausia ekspozicija. O juk tai ir yra svarbiausia.

P.S. Iliustracijoms pritaikiau parodose surinktus katalogėlius, brošiūrėles ir lankstinukus (turiu polinkį rinkti paslaugiai siūlomą informacinę medžiagą) ir taip pat savo paties fotografijas.

Autoriaus nuotraukos

Kulturpolis.lt


 

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės