Mare Liberum
Vidas Poškus. Londono užkariavimas V

Vasaros pradžios menas ir kultūra vieno lietuvių turisto akimis

2008-08-26

Hayward Gallery – pietiniame Temzės krante įsikūrusioje šiuolaikinio meno institucijoje visos pajėgos buvo mobilizuotos parodos Walking in my mind rengimui, todėl mums teko likti it musę kandusiems. O gaila, nes, kaip liudijo anonsuojančios skrajutės, dešimt tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų (tarp jų Yayoi Kusama, Markas Mandersas, Yoshimoto Nara) ruošėsi erdves užpildyti gigantiškais artefaktais... Turėjome pasitenkinti Matthew Darbyshire‘o projektu Funhouse (11 pav.). Šiaip aš nemėgstu vartoti to truputėlį pretenzingai atsiduodančio termino „projektas“, tačiau Darbyshire‘o instaliacijos atveju ši sąvoka ypač gerai tiko. Vienoje erdvėje buvo sukurta atrakcioninio įrenginio atmosfera, sukonstruota visaliaudinis opiumo liaudžiai vizija. Tuštokos, primityvokos muzikos, ausyse iki šiol skambančios melodijos fone buvo išdėlioti įvairūs blizgučiai, kurie yra užpildę kiekvieno vartotojiškos visuomenės subjekto sąmonės kertelę. Man tai pasirodė kaip hedoniškumu, linksma nuotaika ir beprasmybe tvinkčiojanti įvairių niekučių parduotuvėlė arba tik projektas atrakcioniniam miesteliui. Tik, deja, įtaigai trūko gero mastelio, grandioziškesnių dydžių. Bet pati idėja, „konceptas“ – kaip pasakytų koks nors šiuolaikiškiau norintis reikštis individas (geriausias panašių parodų suvokėjas) pasirodė labai įtikinama ir tikrai ne iš piršto laužyta. O, beje, tokį aš ir įsivaizduoju (maniškes vizijas yra suformavusios kelios Britų tarybos rūpesčiu į Lietuvą atgabentos britų šiuolaikinio meno parodos) britų meną.

Tos pačios dienos vakarą susitikome su Vytautu ir nusliuogėme į Barbican‘ą. Tai eilinis gyvenamasis, prekybos ir meno kompleksas, pradėtas statyti 1962 metais. Statymo pradžios metus radau turistiniame vadove, kurį, pirktą dar Vilniuje, dieną prieš išvykstant į kelionę, visą laiką prasitampiau kairiojoje savo kelnių kišenėje. Tačiau nereikėjo nei gigų knygelės, kad iš bendro išsilavinimo pasijustum paniręs į septintąjį dešimtmetį. Nejauki, tačiau žavesio turinti brutalizmo dvasios persunkta architektūra su kūdromis, fontanais, terasomis ir balkonais. Kažkuo panašu į Vilniaus Operos ir baleto teatrą. Skirtumas tik tas, kad sutvarkyta, ir fontanai veikia.

Dailės galerijoje irgi ruoštasi dideliam ir nepakartojamam įvykiui, todėl vėl likome it musę kandę, turėjome pasitenkinti vokiečių menininko Clemenso von Wedemeyerio reprezentacija (12 pav.). Pamatęs, kad ją sudaro video monitoriai ir su tuo susijusios savirealizacijos formos, iš karto nusiteikiau prieš. Pagalvojau, kad tai dar vienas menininkas, bandantis atitikti aukštiems eurostandartams ir kalbėti pseudo aktualia, pseudo ypač reikalinga tema. Iš ciklo: Badaujantys Afrikos vaikai, Engiamos mažumos, Karas kuriame nors pasaulio taške.

Pasirodo, kad beveik neklydau. Susėdome visi trys ant laiptelių ir pradėjome žiūrėti į kelis ekranus, kuriuose vyko istorijų pasakojimai, susiję su modernios civilizacijos ir akmens amžiaus piliečių susitikimus bei susidūrimus. Ašis – Tasaday gentis, gyvenanti Mindanao saloje, „atrasta“ vakariečių antropologų ir žurnalistų 1971 metais. Bandžiau purkštauti ir kalbėti apie video menų pretenzingumą bei beribį nuobodumą, apie eurostandartų triadiškumą, tačiau bendrakeleiviai mane apkaltino ribotumu ir buvau priverstas nutilti. Nurijęs gerklėje įstrigusį karštą liūdesio gumulą, įsistebeilijau į ekranus (jie visai patraukliai ir išmoningai buvo įkomponuoti spirališkai besivejančiame koridoriuje) ir netikėtai pajutau, kad ateina nušvitimas. Ir filmukai man pradėjo patikti. Tačiau vėliau pakalbėję ir padiskutavę su kolegomis (bendrakeleiviais), nusprendėme, kad visa tai (meilės ir simpatijos pojūčius) sužadino ne padarymas (kuris, nežiūrint viso teisingumo bei taisyklingumo, buvo gana statiškas, moksliškai racionalus), o pati egzotiška tema. Jos padiktuotos mizanscenos ir fragmentai. Pavyzdžiui, kaip tie kadrai iš filmukų Prieš mirtį (Against Death): vienas, tarp čiabuvių pabuvęs tipas įsijaučia, kad šamanizmo praktikos dėka jis tapo nemirtingu ir taip sėkmingai persipjauna sau gerklę. Visai smagu ir juokinga...

Kai išėjome iš galerijos, Barbican‘e vyko klasikinės muzikos koncertas. Į jį pasižiūrėjome sėdėdami fojė ir vėpsodami į televizorių, transliavusį tiesiogiai iš salės. Viena užsiverkusi ponia bandė mums padovanoti du bilietus į šį renginį, tačiau mes buvome trys ir kukliai atsisakėme mums siūlytos intriguojančios pagundos. Buvome tokie įžvalgūs (manau, kad tai tiesioginis meno poveikis), jog nusprendėme, kad ji nuliūdo, nes neatėjo jos porininkas. Vyras arba meilužis.

Su Vytu, bet jau kitą dieną, šeštadienį, prieš pietus, apsilankėme jau minėtame Dali muziejuje. Darbai patiko, ypač grafika. Visgi geras piešėjas yra geras piešėjas. Pradžioje įspūdį darė ir aplinka (juodai išmuštos sienos, patalpos be langų), tačiau vėliau nuo tos klaustrofobiškos atmosferos pradėjo skaudėti galvas bei trūkti oro.

Ten pat, County Hall Gallery, veikė tapytojo Nassero Azamo darbų paroda Gyvenimas erdvėje (Life in Space) (13 pav.). Tradicinių tapybos darbų paroda buvo įdomi (arba tiksliau sakant – taip siekta sukurti įdomumo įspūdį) tuo, jog dalis iš jų kurta nesvarumo būsenoje – Žvaigždžių miestelyje, Maskvoje. Tai liudijo ir nufilmuota medžiaga, kurioje matyti, kaip tapytoją už rankų, už kojų bando karštligiškai sulaikyti jo palydovai (kosmonautai?), o šis visaip mojuoja teptuku ir bando sukurti gerą darbą. Nuo Picasso kubizmo ir Bacono siurrealizmo atsispiriančios kompozicijos nepasirodė nei pernelyg gilios (pirmiesiems būdingas požymis), nei išbaigtos, todėl nesukėlė didesnių išgyvenimų ir man bei kitiems bendrakeleiviams. Žinoma, pati poza buvo svarbiausia. O juk dar buvo galima tapyti po vandeniu, po žemėmis, atsigulus ant nugaros, užsimerkus, apsipylus save degutu bei apsikaišiojus plunksnomis.

Paskutinę (tiksliau – priešpaskutinę, kadangi paskutinę dieną užėmė aerodrominės ir kitokio pobūdžio procedūros) dieną Londone, o gal net visą kelionę, turėjo vainikuoti vasaros paroda Londono akademijoje, daugybės galerijų, esačių šalia jos, lankymas, galop – legendinė Saatchi galerija. Deja, diena prasidėjo kupina nedidelių nusivylimų.

Lijo stiprus vasariškas lietus, iš pat ryto spėję kiaurai sušlapti kojas, panorome prisiglausi Karališkoje akademijoje. Žinoma, šį norą prisiglausti skatino ne tik angliškai tipiškos klimatinės sąlygos, bjaurūs krituliai ir pilkas dangus, bet ir kur kas dvasingesni poreikiai. Juolab, kad tą pačia dieną pradėjo veikti tradicinė Vasaros paroda (Summer Exhibition 2009). Deja, deja. Eilinį kartą likome it musę kandę (tų musių prisivalgėme tiek ir tiek!). Pasirodo, kad tai buvo pirmoji diena, neoficiali – skirta Akademijos bičiuliams, draugams, artimiesiems ir kitokiems rėmėjams, nepabūgusiems mokėti metinio mokesčio. Solidaus pono, sėdėjusio prie durų prašiau visokiausiais būdais – ir gražiuoju, ir piktuoju. Apeliavau į tai, kad kitą dieną turiu išskristi į tolimus kraštus, sakiau, kad galbūt niekada čia nebegrįšiu. Jis, atlaidžiai šypsodamasis, tik pagūžčiojo pečiais ir pasakė, kad jeigu būtų jo valia, tai įleistų, bet dabar negali. Tad pažiopsojau tik į tai, kas vyksta už didelių stiklinių durų. O ten tamsumos švietė – it kokia juodoji skylė – net pats Georgės Bazelitzas (14 pav.)! Bet ne mums jis buvo skirtas... kas maloniai nustebino – daugybės žmonių sankaupa. Maži, jauni, vidutinio amžiaus, pagyvenę. Šeimomis, tiesiog būriais. Tik įsivaizduoti galima tokius tabūnus slenkančius į Vilniaus dailės akademiją. Ne artimųjų pasveikinti diplomo gavimo proga, o pažiūrėti kokios nors metinės, jau tradicine tapusios parodos. Kad ir Studentų meno dienų ekspozicijos. Ateis tas laikas. Aš tikiu ir optimistiškai žvelgiu į ateitį. Manau, jog kada nors dar pamatysiu tą vasarinę parodą Londone. Ir nebūtinai slapstydamasis nuo lietaus.

Autoriaus nuotraukos

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės