Mare Liberum
Rimantas Kmita. Kodėl poezija?

2009-07-08

Aš skaitau poeziją. Buvau metęs, bet ir vėl grįžau. Niekados savęs neklausdavau, kodėl. Bet kartais tenka. Ne dėl savęs, dėl kitų. Nereikia lakios vaizduotės, kad sumodeliuotum tokią situaciją: giminės susitikimas, balius, kažkieno jubiliejus, vestuvės, krikštynos, laidotuvės. Ir visi stovi, šnekučiuojasi ir pasakojasi, kas ką veikia ir kaip blogai yra, ir kokie darbdaviai, kokie užsakovai, kokie rangovai, o jau apie viršininkus tai nė kalbos nėra. O ką darai tu? – klausia. Aš? Aš... aš... skaitau. Poeziją.

Nuotr. Ievos Padagaitės

Reakcijų čia turėtų rastis spalvinga puokštė. Perklausimai, prunkštelėjimai, kvaili juokeliai ir taip toliau. Oriai elgtis tokiose situacijose nėra kaip. Arba susinervini, imi įžeidinėti kitus, arba išdidžiai atsiskiri, arba nuleidi galvą, supratęs, kad netyčia pasakei visišką nesąmonę, arba dar kas.

Maždaug tokiose situacijose ir gali iškilti klausimas, kuris šiaip jau atrodė savaime suprantamas ir nereikalaujantis atsakymo.

Ką čia pasakyti? Galvon lenda visokios banalybės. Poezijos kalba yra kita kalba ir tas kitoniškumas traukia. Tos kalbos reikia mokytis. Visą laiką, nes tai svetima kalba, ne gimtoji, vis atrandi niuansų, kurių anksčiau nepastebėjai. Jeigu skaitysime tuos tekstus tarsi jie būtų parašyti normalia kalba – taip ir liksime nesupratę, kas čia per daiktas. Arba manysime, kad poezija yra poetų godos. Arba dar kas nors.  Tą ribą tarp paprastos ir poetinės kalbos reikia jausti, intuityviai perprasti jos gramatiką, jos leksiką ir sintaksę. Kai kurie mokosi. Studentai, pavyzdžiui. Kai pirmakursiams pirmose paskaitose sakau, kad literatūros kalba yra tarsi užsienio kalba, kurios reikia rimtai mokytis, kuriai yra daugybė naujų žodynų, kitokios gramatikos ir, žinoma, kuriai reikia praktikos, jie juokiasi. Jie galvoja, kad aš čia kalbu metaforiškai, palyginimais, vos ne kaip Kristus. Kai jie pradeda skaityti poeziją, kai imasi literatūros teorijos tekstų, jie griebiasi už galvų ir sako – mes čia nieko nesuprantam, ką daryt, ko jūs iš mūsų norit?! Tik todėl, kad manė, jog aš kalbu palyginimais. Bet aš nesu Kristus. Juk sakiau.

Kodėl aš skaitau poeziją, tą kitą kalbą? Rašau poeziją tada, kai tvinksi tai, ko negali pasakyti kita kalba. Yra dalykų, kurie gali būti pasakyti tik meno, tik poezijos kalba. Tokia paprasta priežastis. Matyt, ir skaitymo varikliukas kitas. Ten tiesiog kalbama apie tai, apie ką kitur, kitaip nekalbama. Nieko konkrečiau suformuluoti negaliu.

Ir kur ta poezija šiandien yra? Globalizacijos laikais, kai viskas, kas nėra tarptautiniai projektai, yra „vietinės reikšmės“, t.y. beveik ir nereikšminga. O poezija yra vietinės, gimtosios kalbos ir sunkiai „eksportuojama“. Kiek teko patirti iš leidėjų, verstinė poezija kur kas sunkiau parduodama. Taigi, lietuviška poezija svarbi lietuviams, čia ne proza, čia nepasakysi: mūsiškiai rašo prastai, o anava tie - gerai. Szymborska stovėjo, Venclovos rinktinė tebestovi. Visi stovi, nė krust. Visi Nobelio premijos laureatai, garsiausi vardai. Tai poezija, kuri neapsimoka, kad ir ką besakytų Alešas Štėgeris (žr. jo eilėraščių rinkinį lietuviškai Poezija apsimoka).

Poezijos net vietiniu masteliu žiūrint beveik nėra. 1000 egzempliorių tiražas yra laikomas geru. Knygelės išleidžiamos ir po 300 egz., Poezijos pavasario metu kalbėjausi su austrų poetu, kuris leidžia po 150 egz. Taigi, visai nieko. S. George ir sakė, kad turi būti mažai, kad turi būti neprieinama. Poezijos nėra, ji neturi jokių teisių. Svarstau, per kiek laiko vieną poezijos tomelį atsiverčia 20 000 skaitytojų. Tai skaičius parašų, kuriuos reikia surinkti, norint tapti kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus. Surinkti per gana trumpą laiką. Šiuolaikinės poezijos knyga turbūt niekada negalėtų surinkti tiek parašų per kelias savaites.

Atmetus visas aplinkybes – poezijos leidimas yra remiamas valstybės, poezija yra mokyklų programose, poetai gauna stipendijas, jie siunčiami į tarptautinius poezijos festivalius ir komandiruojami į Lietuvos pakraščius Poezijos pavasario metu - vis tiek man rodos sunkiai paaiškinama, kaip išlieka poezija, jeigu jos nėra, jeigu ir šiuolaikinių, ir anuometinių klasikų kūryba niekada nebuvo ypač skaitoma. Štai Goethe, didžiausias iš didžiausių. Savo populiarumą išsėmė jaunystėje, pjese Götz von Berlichingen (Goethei 24-eri) ir Verteriu (Goethei 25-eri). Jo publika buvo daugiausia išsilavinę žmonės, o „liaudyje“ jis beveik neskaitomas. Po persikėlimo į Weimarą jo publika apsiribojo keliais pažįstamais, kurie ypatingu estetiniu jautrumu nepasižymėjo.

Pastaruoju metu Vokietijoje vis dažniau galima išgirsti, kad poezija iš visų žanrų yra įdomiausia, kad šis žanras klesti, vyksta daugybė skaitymų, diskusijų, poetry slam, o žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo poezijos rinkinių recenzijos. Bet štai leidėjo ir poeto Theo Breuer nuomone, per metus Vokietijoje išleidžiama daugiau poezijos knygų (apie 2000-3000) negu kad yra jos skaitytojų (http://www.uschtrin.de/titus_74.html). Kiek tų skaitytojų kiekvienoje šalyje, čia jau niekas nesuskaičiuos. T. Brauer kalba apie 1000, vokiečių poezijos klasikas H. M. Enzensbergeris turi tikslesnį skaičių – 1354 (ar ne tą pačią konstantą yra minėjęs ir T. Venclova?), o kai kurie apskritai mano, kad jų tėra kokie 300. Beje, tarpukario Lietuvoj, be Vilniaus, poezijos tiražai buvo labai panašūs kaip ir šiandien – 500-700 egz.

Taigi, kam ir kodėl poezija, jeigu tokie tiražai ir tiek skaitytojų? Kam skirti bet kokį dėmesį veiklai, kuria užsiiminėja, tarkim, 1000 žmonių? Turbūt daugiau žmonių stato namelius iš degtukų, bando kuo ilgiau išbūti po vandeniu arba verčiasi kūlio. Ar ir juos reikėtų kaip nors remti iš valstybės biudžeto, skatinti, steigti premijas ir siųsti užsienin tobulintis?

Nors Neruda ir sakė, kad poezija yra kaip duona ir turi būti išdalinta visiems, eilėraščiai yra nevalgomi. Dar daugiau. Beveik joks rimtas poetas negali pragyventi iš poezijos. Gal tiesiog  – joks. Nei Lietuvoje, nei kur kitur. Jeigu normalios sąlygos, o ne diktatūra - bet tada kalbėti apie rimtą poeziją, remiamą valdžios, būtų sudėtinga.

Bet pragyvena tūkstančiai, milijonai, kurie kalba ir rašo apie poeziją, kurie leidžia poezijos knygas, kurie organizuoja susitikimus, skaitymus, vertimo dirbtuves, kurie skirsto stipendijas ir premijas poetams. Jie dažniausiai ir klausia – kas atsitiko su mūsų poezija, kodėl niekas jos neskaito, ką sau galvoja poetai, ar reikia mums remti poetus. Taigi kur yra poezija ir ar poezija neapsimoka? Apsimoka, tik ne tiems, kurie ją kuria. Arba tiksliau – tiems, kurie kuria, ji apsimoka netiesiogiai, tiems kurie ją platina – tiesiogiai. Tarpininkai, perpardavinėtojai kaip visada uždirba daugiau. Šiuo atveju – jie tiesiog uždirba, o pirmieji – ne. Tie, kurie rašo, gauna laurų vainiką. Kai kuriose valstybėse, kai kuriose situacijose, kai kuriuose visuomenės sluoksniuose tai gali būti kapitalas, už tai gali gauti vietą ir pirmumo teisę, tarkim, kalbėti... apie poeziją ir iš to pragyventi. Nors ne visada ir ne visur. Taip pat dėl to vainiko „kokia nors radija“ poeto gali paklausti: ką jūs manote apie finansų krizę? arba apie eilinę politinę krizę? Ir tada stebisi, o gal net šventai piktinasi, kad poetas tyčiojasi, kad jis sako, jog šiknoj jam ta politika ir ekonomika. Kaip jis taip drįsta, tas veltėdis ir išlaikytinis, tas nevykėlis ir alkoholikas?! O gal dažnai poetų „asocialumas“ nėra jų pačių susigalvota laikysena, gal ji iš esmės nulemta tos situacijos, kuri susiklosčiusi? Jeigu iš poezijos  nepragyvensi, jeigu jos nuperka kelis šimtus egzempliorių, jeigu jis dirba su kalba, o kalba su juo, gal todėl poetas ir nenori gilintis, o kur jo skaitytojas, o kokia jo nuomonė apie naujai susikūrusią koaliciją, o ką jis nori mums pasakyti savo eilėraščiais ir ar tie eilėraščiai gali ką nors pakeisti. Jis neatsiriboja nuo „politikos ir ekonomikos“, jis turi jas kalboje. Jis kalba savo gimtajai kalbai, jis kalbasi su kalba, jis žaidžia su ja taip, kaip niekas kitas negali, nesugeba, nenori. Kalba yra jo visuomenė, jo politika ir ekonomika, jo erotika ir teologija. Nes niekas kitas mums nepasako mūsų pačių kaip tik mūsų kalba, ir visų pirma jos aukščiausia forma – poezija. Ir kodėl savęs įvardijimo, savęs supratimo pastangos turėtų apsimokėti? Tiek poetui, tiek pardavėjai, tiek krepšinio komandai, tiek visai visuomenei? Tai neapsimoka, tai gyvenimas.

Kartais man atrodo, kad poezija yra ne todėl, kad ją kažkas nori rašyti, bet kad pati kalba to reikalauja, kaip kūnas reikalauja judėjimo. Poezija yra aukščiausia kalbos forma, kurios niekam, beveik niekam nereikia. Skamba kiek mistiškai, bet galima palyginti, jeigu ir ne visai tiksliai, tarkim, su Formulės 1 varžybomis, kur svarbu ne tik reginys, bet ir darbas su technika, kur aukščiausi technologiniai pasiekimai perimami automobilių pramonės. Taip pat neaišku, ar skrydžiai į kosmosą leido mums labiau suprasti kosmosą, ar padėjo vystyti karinę ir kitas pramones. Poezijoje, žinoma, sunkiau parodyti, kaip poeto ieškojimai pereina į kasdienę vartoseną. Ir todėl atrodo, kad mums to nereikia. Kad kalba galėtų egzistuoti tik buitiniame arba mokslinės terminijos lygmenyje.  Kas būtų kalba be poezijos? Be tos laboratorijos, be tų nuolatinių išbandymų, ribų, galimybių ieškojimų? Klausimas labiau retorinis, bet dažnas tik gūžteltų pečiais – nieko, juk šiaip ar taip poezijos nėra. 90 proc. pirmakursių filologų poeziją supranta kaip ritmingą, melodingą, rimuotą kalbėjimą, kurio galėtų ir nebūti. Kodėl tuomet jie čia veltui leidžia laiką? Dėl diplomo, kuris nieko nereiškia?

Ką turėčiau sakyti paklaustas, kodėl aš skaitau poeziją? Todėl, kad tai įdomiau už Formulę 1?

Kulturpolis.lt

 

 

 

Atgal Komentarai 9

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės