Mare Liberum
Gitana Gugevičiūtė. Kultūra taupyklėje

2009-01-12

Vieną rytą atsibudome ir dienoraščiuose, dokumentuose bei kituose popieriuose, orientuotuose į „istorinę atmintį“, sutartinai pradėjome rašyti skaičių 2009 (greičiausiai jau nebeklystame raitydami devynetą, nebedūsaujame, „ak, kaip bėga laikas!“)... Taip ir įsivaizduoju mus, Naujųjų naktį stovinčius ant girgždančio permainų slenksčio: kraujuje viena kita promilė, kiek padažnėjęs pulsas, sugniaužti kumščiai, į tolį ryžtingai žvelgiančios akys, tarp šaltųjų ugnelių romantiškai besiplaikstančios plaukų sruogos, idėjų vulkanai, sprogdinantys vidaus organus... Bet tikiu, kad šiandien, kai skaitomos šios eilutės, vėl esame tuo, kuo esame: nusivylę, pikti keikūnai, aukos, nesuprasti genijai, liežuvio idealistai, kasdienybės „daiktininkai“, krizės dalininkai ir bedaliai, arba – tobulučiai dzinbudistai... Na, čia pusiau juokais. O dabar atvirkščiai – pusiau rimtai.

Vieną rytą bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų diena, kurioje nebūtų nė trupinėlio kultūros. Jei muziejai būtų užrakinti. Neveiktų kino ir dramos teatrai. Ant bibliotekų durų kabotų spynos. Knygynai prekiautų žuvimi... Ar pastebėtų kas nors ką nors? Ką prarastų, ką atrastų, jei staiga viskas, kas nupiešta, užrašyta, nufilmuota, įgrota išnyktų? Jei gatvėse ir dirbtuvėse nebeliktų ekstravagantiškų rekevičiūčių, dendiškų rora... O vakare supratau, kad tokių dienų šimtams, tūkstančiams žmonių yra ne viena. Daugybė dienų ir metų, paženklintų atkakliu priešinimusi viskam, kas neeiliuota, ne bumčik, ne žavus lietuviškas peizažas ar natiurmortas su fazanu, ne kepurinė ar žaldokynė... Ištisi dešimtmečiai draudimų sau siekti prabangos, vadinamos kultūra, ir nuolatinė konkurencija su artimaisiais ir kaimynais dėl išvaržų skaičiaus, išgertų vaistų piniginės išraiškos, palaidotų giminaičių vnt. Tūkstančiai ir 141 personažas pradeda žiovauti, kai prasižiojama apie kultūrą...

Štai Naujųjų metų naktį Vilnius įžengė į Europos kultūros sostinės metus ir sykiu paskelbė pasauliui apie Lietuvos vardo tūkstantmetį. Tikiuosi, kad pirmieji reginiai ir renginiai (nemačiau miuziklo „@Hoffmann_Spragtukas“, interpretuoto pagal Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, daugiaaukštėje stiklinėje scenoje Sporto rūmų fasade, o kai Katedros aikštėje siautė šviesos ir muzikos fejerija, greičiausiai stebėta ir kitose galaktikose, migdžiau vaiką) buvo verti ir į juos investuotų pinigų, ir kelių dešimčių užsienio šalių televizijų dėmesio. Tokios datos ne kasdien nutinka, ne kiekvienam jų liudininkais lemta tapti (su kuo ir sveikinu mus visus!), tad tegu būna ir fejerverkai, ir šviesos, ir kitoks šventinis popsas, tegu netrūksta žavios pompastikos, tegu apie kultūrą būna kalbama garsiau nei visada ir pinigų jai netrūksta bent vienerius metus... Bet tuo oracija ir baigiasi... Panašu, kad teks vaizdų ir įspūdžių ištroškusiems ir jau riedantiems Lietuvos žemės link užsienio svečiams pasakyti, kad atsivežtų ne tik pinigų, bet ir savo programą, nes Lietuva taupo: gal bus skirta pinigų renginiams, o gal ir ne; o jei bus skirta, tai neaišku, ar jų užteks... Kas nors nepatinka?

Taip, nepasitenkinimas gali tapti stimulu keistis ir keisti. Ieškoti išeities ir savęs kitokio bei kitur: dvasinguose Rytuose arba materialiuosiuose Vakaruose – mat ir tarpe menininkų yra tokių, kuriems kurti su kiauru klynu ir tuščiu skrandžiu ne feng shui... Galima judėti ir čia. Kad ir barikadose, mitinge, streike ar protesto koncerte. Iš tokios raiškos kartais galima neblogai pasijuokti (ypač kai dėl menininkams didinamų mokesčių skųsdamasis uždainuoja kuklaus butuko Margaritos saloje savininkas), bet kiekvienoje nesąmonėje yra dalis tiesos: greičiausiai vyriausybė, nusprendusi pakelti mokesčius, daugiau jokios valstybės kultūros strategijos nebekurs ir šimtąkart kelti klausimai (kokie paramos būdai menininkams yra geriausi? kaip valstybė turėtų užtikrinti galimybę kūrėjams gauti paramą? koks turi būti kūrybinių sąjungų vaidmuo? ir pan.) liks atviri kaip... atviras ratas. Tame rate už varganus honorarus ir toliau kapanosis visokie panašūs į a. a. Beresnevičių, Gavelį, Ivanauskaitę... Su kiekviena knyga, su kiekvienu straipsniu vis labiau amžiną atilsį... Šioje istorijoje mažiausiai norisi tikėti leidyklomis, neseniai kvietusiomis į  protesto akciją „Visi į barikadas!“ - su gedulinga procesija, karstais, vainikais ir barikadomis­. Tomis, kurios savo gyvavimo istorijoje tikriausiai neišleido nė vienos knygos be kultūros ministerijos, savivaldybės, kokios nors ambasados ar šiaip turtingo mecenato paramos... Jau regiu, kaip alma arba alba uždaro duris intelektualiajai produkcijai ir toliau sėkmingai leidžia storutėlius bestselerius iš muilinės... Beje, ar žinote, kad Lietuvoje yra daugiau nei 500 leidyklų (leidėjų)? Čia vieta jūsų komentarui...

2007 m. gegužės mėnesio Klaipėdos miesto savivaldybės dailės parodų rūmų ketvirtiniame leidinyje „MiGazine“ (Nr. 2) buvo paminėtas Netarptautinis meno projektas „Nedarbo laikas“. Projekto pagrindinis tikslas – nieko nesukurti. Projekte sutiko dalyvauti septyniolika Lietuvos menininkų, iš 72 kviestų kultūros institucijų nė viena dalyvauti nesutiko. Bet gali būti, kad šiandien, kai tokį projektą paskelbė Lietuvos vyriausybė, kultūra jame sudalyvauti bus tiesiog priversta. Ar ne?

Visai patiktų, jei pieštukams ir klaviatūroms pinigų pristigtų grafomanai. Jei iš apiplėšto kultūros traukinio pradėtų šokinėti papuliarios dainininkės. Jei į Ispaniją pomidorų skinti išvažiuotų savaitgalinių šou aktoriai-vedėjai su visa savo auditorija. Jei susvyruotų nepajudinamas Nacionalinio teatro statusas ir veiklos pobūdį nuspręstų keisti keletas dešimčių leidinių, skirtų krūtims bei smegenų siūleliui. Patiktų, kad į buhalterijas ir medžio apdirbimo pramonę sugrįžtų laikinumo bangos iškelti dainorėliai, vienadieniai kultūros projektų entuziastai, netikę kultūros ministrai, etc. Bet, šalin, juodosios mintelės! „Kuo blogiau, tuo geriau,“ - dainavo Bix‘ai. Atrodo, kad krizė neišsuko lemputės tunelio gale – po Lietuvą jau plinta naujos kokybės anekdotai apie krizę ir būdus išgyventi jos metu. Gal besijuokiančių ne tik gripas, bet ir velnias neims? O čia dar ir Vaižganto top‘as: „Menas - ne bekonai; mene krizių nebūna.“ Cituotas „nucituotas“, bet smagus. Įkvepiantis, sakyčiau. Tad – labora?!

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės