Mare Liberum
Rimantas Kmita. Stalius ir skulptorius

2009-05-18

„O kuo tas skulptorius geresnis už stalių? Tegul gamina taburetes ir užsidirbs pragyvenimui!“ – maždaug tokie komentarai dominuoja atsinaujinus diskusijoms apie kultūros finansavimą bei menininkų mokesčius po kultūrininkų akcijos prie Seimo. Vėl kartojami tie patys argumentai už ir prieš, vėl nauji tekstai apie tą patį; negi dabar dėsi senų tekstų nuorodas? Gyvename pasaulyje, kuriame tik tai, kas nauja, turi vertę. Etikete „naujiena“ pažymėta prekė lentynoje atrodo savaime geresnė už tą, kuri gaminama seniau. Tas pats šampūnas naujame buteliuke yra perkamesnis.

Neįdomiausia šioje situacijoje menininkų ir kultūrininkų desperacija, susireikšminimas, Rūpintojėlio, Nukryžiuotojo ir kitokių pozų prisiskyrimas. Šūkiai „Be kultūros Lietuva žlugs“ telieka šūkiai, o „argumentai“ neva jūs tokie kvaili, jei nesuprantate tikrosios kultūros ir meno reikšmės, tik erzina ir skaldo. Racionalios kalbos pasigirsta tik protarpiais.

Nieko nesuprantu apie ekonomiką, verslą, mokesčius, bet viena ausimi esu girdėjęs apie įvairias programas žemės ūkiui remti, eksportui skatinti, verslo skatinimo projektus ir pan. Kam remti, kam dotuoti, kam skatinti? Pamelžei karvę, pardavei pieną ir viskas. Jeigu jo neperka, vadinasi, niekam jo nereikia. Patys maudykitės pieno upėse, statykitės sūrio namelius ir tebūnie jūsų keliai keleliai sviestu tepti. Taip būtų sakoma ūkininkams, jeigu su jais būtų kalbama kaip su menininkais.

O imkime ir paklauskime: kodėl valstybės pareigūnai nesifotografuoja su gerais staliais? Visi vienodi, visi lygūs, fotografuokimės visi su visais, nes tuoj paduosime teisman dėl diskriminacijos, dėl orumo pažeidimo, dėl profesijų gradacijos ir nubaus jus mūsų Europos sąjunga. Kad man rytdienos laikraščiuose atsirastų fotografijos: „Seimo pirmininkas A. Valinskas su staliumi Antanu prie naujausių jo taburečių“, „Prezidentas V. Adamkus ant staliaus Juozo taburetės. Greta – autorius“, „Kandidatė į prezidentus Danutė Kazimiera Prunskienė sėdi su staliumi Petru – jo taburetė tvirta“. Nes kitaip... patys pamatysit!

O gal apsieisim be spalvotų fotografijų? Tegul politikai ir svarbūs verslininkai fotografuojasi vieni su kitais gamtos fone. Bus gražu, paprasta, nuoširdu ir už kultūrinį foną nereikės jaustis skolingiems. Ir tegul fotografuoja ne fotografas, o artimieji – po viešąją erdvę sklis buitinės fotografijos estetika, daugės intymumo, paprastumo ir švelnaus gyvenimo prisiglaudimo.

Arba pabandykite tokį eksperimentą: atsiverskite kurį nors UNESCO nutarimą, rekomendacijas ar kitus dokumentus ir vietoj žodžio „menininkas“, „menas“ įrašykite „stalius“, „staliaus darbas / amatas“. Galite pradėti kad ir čia: http://www.unesco.lt/r/new-page/menininkostatusas.

Staliaus amatas yra esminė kultūrinio tapatumo, esamos ir būsimos Europos darnaus vystymosi dalis.

Laisva ir individuali staliaus amatininkiškumo raiška turi būti tiek atskirų valstybių, tiek visos Europos Sąjungos kultūros politikos strategijos ašis.

Staliaus amatas visada buvo ir tebėra viena svarbiausių prielaidų žmogaus ir visuomenės kūrybingumui, kultūrų dialogui, demokratijos plėtotei ir visuomenės susitelkimui; Europos ateitis priklauso nuo jos valstybių ir visuomenės dėmesio stalių darbui, sugebėjimo išgirsti stalių balsą ir įtvirtinti jų statusą.

Toliau galite tęsti patys ir bandyti ieškoti atsakymo į lygybės išsiilgusiųjų riksmą – „Tai kuo tie menininkai skiriasi nuo kitų žmonių?!“

Gerai, o jeigu vis tik susodiname greta stalių su jo taburetėmis ir skulptorių su jo „baibokais“ Kaziuko mugėje. Tegul užsidirba patys. Kas atsitinka? Aišku, stalius parduos daugiau. Ir iškart darome išvadas – tegul pagalvoja tas skulptorius, gal tegul kokį UAB’ą atsidaro, gal tegul kočėlus tekina, o ne zyzia išmaldos. Ir apskritai kam tie jo „baibokai“ įdomūs ar reikalingi? Va be staliaus tai būtų riesta. Ir toks samprotavimas suprantamas kaip racionalus. Bet ne kaip trumparegiškas ir siauras. Tai, kad skulptoriaus „baibokai“ bus nupirkti į kokią kolekciją, bus perparduodami, kad apie juos bus rašoma, kalbama, kad bus einama jų žiūrėti į muziejų, kai kurie galbūt taps miesto, krašto, valstybės simboliais, atpažinimo ženklais ir taip sukaups daugybę pinigų – visa tai užmirštama. Simbolių negalima užsakyti, sumokėti už tai honorarą autoriui ir viskas. Taip kuriami prekės ženklai. Ir, kaip rodo Lietuvos pavyzdys, ne visuomet sėkmingai. O tai, su kuo tapatinama valstybė, tauta, miestas, randasi iš kultūros. Galvojama tik apie greitąjį ekonominį pelną. O kultūra turi savo dėsnius ir savo ekonomiką. Bet jeigu vis tik susodinsime skulptorių ir stalių greta, tai įsivaizduokime vaizdelį. Atvažiuojame į kokią šalį, o ten – simfoninės muzikos orkestrai griežia vietinių „verslininkų“ „baliukuose“, šokėjai neriasi iš kailio gatvėse, dailininkai paišo „verslininkų“ meilužėms portretus ir aplipdo juos gintarais, poetai tararuoja sveikinimų koncertuose. Visi dirba, pluša, visi patenkinti, lygiava. Pas mus menininkai neprašo išmaldos, patys užsidirba. Spauda savo kultūrinių naujienų skiltyse praneša: Šv. Kristoforo orkestras griežė gerai visuomenei žinomo verslininko D. K. dukters vestuvėse. Svečių nuotaika buvo gera, o oras – kaip užsakytas. Skambant lengvai muzikai svečiai skanavo restorano XQ paruoštus užkandžius, ragavo bendrovės „Trūkis“ gėrimus ir nenuobodžiaudami lūkuriavo vakaro staigmenos – keptų elnių kaimenės medaus pievelėje.

O ar nešautų tada prašalaičiui mintis – ko jie tokie prisitaikėliai, nekuria meno, bet dirba pagal užsakymą. Visuose siūlymuose „užsidirbti patiems“ slypi ir siūlymas pataikauti publikos skoniui, nors pati publika išsijuosusi smerkia tokius prisitaikėlius.

Žinoma, rėmimo formas reikia apgalvoti. Bet juk aišku, kad, tarkim, Sigito Parulskio eilėraščiai bus įtraukti į mokyklos vadovėlius, antologijas, apie juos bus rašomos disertacijos, kurioms parašyti bus skiriamos stipendijos, ji bus verčiama į visokias užsienio kalbas ir taip akumuliuos didžiules lėšas. Geri menininkai nebūtinai užsidirbs užtektinai, kad  pragyventų. Štai stoviu aš Gariūnuose – vienoje rankoje „Olialia“ pupyčių albumas, kitoje – koks geriausios klasikinės muzikos orkestro įrašas. Gal nereikia daug įrodinėti, kas menas, o kas geriau gyvens. Menininkų nereikia maitinti. Nors, beje, ne kartą teko įsitikinti, kad „paprasti“ žmonės mano, esą poetams valstybė moka algą. Tačiau reikia sudaryti sąlygas kurti, šalia visų kitų darbų, kuriuos menininkas dirba, kad pragyventų. Turėtų būti surasta lanksčių ir įvairesnių rėmimo formų. Tarkime, nėra Lietuvoje iš tiesų veikiančių rašytojų namų, trūksta kitokių programų.

Ir nereikėtų kultūros rėmimo tapatinti su, tarkim, tokias projektais kaip Valdomų rūmai ir rodyti pirštu – štai, kiek milijonų gaunate. Tas pats būtų sakyti, kad mūsų sportas, jo populiarinimas, sąlygų suteikimas yra gerinamas, remiamas, skatinamas, nes kiek milijonų kasmet iš valstybės ir Kauno savivaldybės gauna „Žalgiris“. Kalbėti apie VEKS’ą kaip apie pavyzdį, kai visi menininkai tik siurbia valstybės lėšas, tas pats, kas sakyti, jog visi ūkininkai tik siekia išplauti kuo daugiau pinigų, o ką jau kalbėti apie verslą ir jo liūto projektus.

Diskusijose dominavo tragiška retorika – vieni traukė giesmę apie solidarumą sunkmečio situacijoje, kiti apie kultūros mirtį. Konkrečių konstruktyvių pasiūlymų, netgi aiškaus problemų įvardijimo ir jų sprendimo būdų nebuvo arba jie nuskambėdavo fragmentiškai.

Kaip padaryti, kad menininkai, mokėdami mokesčius „kaip visi“, gautų ir socialines garantijas „kaip visi“, nes dabar nereguliarūs honorarai socialinėms institucijoms tepasako, kad žmogus nuolat „dykinėja“, ir tik priešokiais ką nors padaro, gauna algą ir tai būna kokios trys darbo dienos per mėnesį. Pragyventi menininkas sugebės, pramis ryžiais ir bulvėmis, bet jis valstybėje yra niekas, ir ne todėl, kad jam neduoda išmaldos, bet todėl, kad jis negali pretenduoti į tos valstybės teikiamas teises ir paslaugas.

Jei gerai suprantu, reguliariai ir tam tikro nustatyto minimalaus dydžio įmokų nemokantis menininkas socialinių garantijų neturi. Lyg menininkas būtų koks fabrikėlis, kuris nuolatos gamina ir realizuoja savo produkciją. Gal ir Varėnos grybautojams pasiūlykime, kad jie kas mėnesį mokėtų pelno mokestį. Tegul braido žiemą po miškus, o jei nieko neras, mokesčių nesumokės, tai tegul nesišaukia gydytojo. Dirbt reikia vieną kartą! Ieškoti! Belskite ir jums bus atidaryta! Ir jeigu jau ūkininkai neskuba drausti savo pasėlių, tai grybautojai, kaip ir menininkai, tikrai nesidraus, o niekas jų ir nedraustų nuo tokių tuščių mėnesių ar net metų. Bet kam tai rūpi, svarbu, kad mokėtų mokesčius. Kaip visi.

Diskusijos dar kartą paaštrino įtampą tarp „dykinėtojų“ menininkų, kurie „nieko nesugeba“ ir bet kokį šlamštą vadina menu, ir darbščiosios lietuvių tautos, kuri braukia prakaitą ir sąžiningai moka mokesčius. Kai didesnes socialines garantijas turi bedarbis negu menininkas, įdomiai nuskamba klausimas – o kodėl tie menininkai reikalauja išskirtinių sąlygų. Sąlygos iš tiesų išskirtinės, nė reikalauti nereikia. Taip mes toli nueisim. Europos parlemento, UNESCO direktyvos, nutarimai, rekomendacijos nuskambėdavo kažkur ten toli. Mums dabar krizė, ir mums nesvarbu, ką ten tie kalba ir nutarinėja. Tai neturi nieko bendra su mumis.

Geras stalius nėra nei geresnis, nei blogesni už gerą skulptorių. Jų kuriamos vertybės tiesiog skirtingos. Kai siūlome jiems pragyventi, skulptorių stumiame į amatų ir ekonomikos erdvę, atsisakome pripažinti, kad menininkai kuria simbolines vertes. Amatininkai simbolinių verčių nekuria. Verslininkai taip pat. Net verslininkai Bendžiai. O kultūra turėtų savo pateisinimą – net jei būtų vertinama vien ekonominė jos nauda.

Beje, norėjau būti staliumi. Mama neleido. Buvau tokio amžiaus, kai dar turėjau klausyti. Dabar ji gailisi. Ir aš kartais, bet dar ne viskas prarasta...

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 5

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės