Mare Liberum
Ramutė Dragenytė. Odė poetui: žvaigždės, žuvys, vėgėlės, ašakos ir kiti daiktai

2008-12-24

Koks yra šiuolaikinis poetas? Koks jis yra iš tikrųjų ir koks jo susikurtas ar kieno nors sukurtas įvaizdis? Ar šių dienų poetas jau yra toks pat mirtingasis kaip ir visi – dirbantis įprastą profesinį darbą, socializuotas, neišsiskiriantis iš minios, priklausantis nuo rinkos dėsnių ir šiuolaikinių vartotojiškų taisyklių? Eilėraštyje „Kuo gali būti poetai“ Gintaras Grajauskas rašo: profesionaliais girtuokliais, geltonosios / spaudos žurnalistais, reklamos agentais, / scenos darbininkais, kunigais ir pastoriais, / ūkininkais, alfonsais, naktiniais sargais, / politikos apžvalgininkais, nebegeriančiais / alkoholikais, banko inkasatoriais, / seimūnais, apsaugininkais, renginių / organizatoriais, vienišais tėvais, / daugiavaikėmis motinomis, buities / technikos instrukcijų vertėjais iš / vokiečių kalbos, saviveiklinio / teatro režisieriais, kultūrinių / savaitraščių redaktoriais, jūreiviais, / valdininkais, netgi santechnikais – / ogi beveik viskuo: kuo tik negali / būti poetai šioj poetų šaly. Nepatikėti tiesiog negalima, juk poetas tatai parašė patyręs savo kailiu, o prie kiekvienos profesijos ar darbo galima nurodyti netgi konkrečias pavardes. Rodos, poetas šioj poetų šaly darosi vis labiau užsislaptinęs, vis labiau dirbantis „darbą, nieko bendro neturintį su literatūra“. Sakysite, jie dirba, kad galėtų išmaitinti savo šeimyną, tai jų pragyvenimo šaltinis, juk vien poezija gyvas nebūsi. Bet gal tai tik maskuotė, pretekstas, įsimaišymas tarp paprastų mirtingųjų: iš tikrųjų poetas neturi šeimos, jis nuolat vienišas tarp žmonių, vienatvė yra jo alfa ir omega, o minta jis, o gyvas jis vien vandeniu ir žuvimis žuvimis žuvimis.


Poetas vis dar šiek tiek pranašas, oratorius, gebantis hipnotizuoti minias ir šamaniškais burtais nusileisti į mūsų sielas. Žodžio magas, tekste užrašantis ir perrašantis pasaulio esmę. Tiesa, jie visi (poetai) – beveik jau velioniai ir kalbantys tik iš anapus. Kita vertus, poetai nemiršta, jie tiesiog iššoka iš čia į ten – anapus teksto, žuvų ir vėgėlių.


Literatūroje poeto pranašo ir poeto maištautojo figūras galima aptikti įvairiais laikotarpiais ir įvairiomis formomis. Labiausiai pranašo maištininko figūra buvo išryškėjusi romantizmo epochoje. XX a. pradžioje gana rėksmingai maištavo avangardistai. Lietuvoje ypač ryškus poeto statusas buvo sovietmečiu. Ideologija menui, kaip ir bet kuriai sričiai, suteikia kryptingą vaidmenį. Tuomet poetas (rašytojas) atliko pranašo vaidmenį arba skelbdamas sistemos tiesas, arba prieš jas maištaudamas ir tuo pelnydamas publikos simpatijas. Istoriniai kontekstai ir dėkingos politinės, socialinės situacijos padeda poetui įgauti socialiai angažuotą vaidmenį visuomenėje. Dabar maištaujama iš įpročio, maištaujama iš nuobodulio arba maištaujama dėl paties maišto. Pastaruoju metu tiesiog madinga maištauti ir kalbėti apie įvairias maišto formas literatūroje: savaitraštyje Šiaurės Atėnai prisidengę Castor & Polux slapyvardžiu maištavo, kol pavargo, kritikai. Prieš kelis metus įsisteigė maištingos literatūros leidykla kitos knygos. Šiemet netgi Jurbarke vykęs kasmetinis tarptautinis literatūros forumas Šiaurės vasara buvo pavadintas „Rašytojas ir maištas“, kurio kuratorė Giedra Radvilavičiūtė teigia – atėjęs metas iš naujo apmąstyti maištą (kai šiuolaikinis rašytojas tampa priklausomas nuo rinkos, leidybos procesų, knygų komercijos, maištas pradeda reikšti tiesiog ramų rašymą išliekant savimi). Kita forumo dalyvė filosofė Jūratė Baranova sakė, maištininkų neturi būti pernelyg daug, nes nepavyktų sąmokslas. O sąmokslas veikiausiai prieš nieką, tai tik toks žaidimas.


Dažnai prieš nusistovėjusias tradicijos normas maištauja jaunieji kūrėjai. Pavyzdžiui, jaunoji autorė Aušra Kaziliūnaitė išleidžia eilėraščių knygą itin principingu pavadinimu Pirmoji lietuviška knyga (2007). Jaunieji šį tarpsnį pergyvena kaip kokį paauglystės periodo kompleksą, periodą, kurio metu užplūsta maištas prieš visą pasaulį – jie tikisi jį pakeisti. Kai galiausiai suvokia, kad pasaulis per senas tokiems titaniškiems užmojams, užplūsta kultūrinė depresija. Kai kuriems poetams maištingasis periodas užsitęsia gan ilgokai (Gyčio Norvilo, Dainiaus Gintalo, Benedikto Januševičiaus, Skaidriaus Kandratavičiaus, Rasos Čergelienės ir kt. poezijos knygos). Agnės Žagrakalytės antroji knyga Visa tiesa apie Alisą Meler (2008) byloja neišsemiamą norą žaisti. Pasiusčiau, jeigu nežaisčiau, – rašo poetė, o galiniame knygos viršelyje įdėtoje nuotraukoje autorė nutaiko pistoletą į vargšą meškį, veikiausiai baltąjį zuikį.


Kai kuriems poetams, maištas ir žaismas, matyt, įgimtas – septyniasdešimtmetis Jonas Jackevičius rašo, kad jo smegeninėje dūzgia vabalas. Kita vertus, kiekvienas poetas tikriausiai iš prigimties yra maištautojas. Kiekviename glūdi prometėjiška dvasia. Sociologas ir kultūrologas Vytautas Kavolis tyrinėdamas civilizacijas Vakarų kultūroje yra išskyręs du maištininkų tipus: Prometėjo ir Šėtono. Pirmasis atėjęs iš graikų mitų yra susijęs su maištu, teikiančiu gėrį ir naudą kitiems. Šėtonas aktualizuotas viduramžiais atspindi maištininką iš apmaudo, nekuriantį jokių vertybių, tik siekiantį pajuokti, perkurti, apversti tai, kas jau sukurta. Postmodernioje kultūroje ir postmodernioje poezijoje galima aptikti abu maišto variantus. Prometėjiškoji ir šėtoniškoji dvasia yra labai nežymi, ypač ji niveliuojasi tekstuose – juk postmoderniame tekste, rodos, nieko naujo neparašyta – viskas perrašyta, nusirašyta, dažnai sutinkami žodžiai perrašai, nuorašai, eilėraiščiai ir kitokie neaiškūs dariniai. Eilėraščiai tėra komentarai jau parašytų, t.y. sukurtų ar neparašytų tekstų: turiu pasakyti / visa, kas parašyta ir bus kada nors parašyta, / yra komentarai mano nuolat ieškomo teksto (Marcelijus Martinaitis).


O pats poetas – koks jis? Romantiškasis genijus, avangardistinis maištininkas, sarkastiškas aplinkos stebėtojas, dykinėtojas, melancholikas, dendis, nevykėlis, pakankamai geras, geras ar tiesiog poetas? Ir iš viso – ką nūdien mums reiškia žodis poetas? Ar jis skiriasi nuo kitų rašto žmonių, raštininkų, gaminančių ir dauginančių tekstus tekstus tekstus. Ar jis tyliai niurna savo poeziją panosėje, skelbia savo eilėraščius virtualiose erdvėse, paženklindamas ir užkoduodamas kiekvieną raidę skaitmeniniais ženklais? O gal jis paprasčiausias grafomanas, rašantis iš inercijos, be galo tikintis ir pasitikintis savimi, siekiantis tapti literatūrine žvaigžde, žuvele beribėje žvaigždžių žuvų padangėje? Kas išduoda jį esant poetu – veido išraiška, kalbėjimo maniera, intonacija, eisena...


Poetas dalyvauja poezijos vakaruose, pavasariuose, rudenyse ir žiemose. Jie buriasi į grupes, grupeles, kuria slaptą poetų mafiją. Arba poetas gyvena atsiskyręs ir vienišas lyg ne šio pasaulio paukštis. Jis vis dar tiki knygos galia – rankomis paliečiamais ir vėjyje šokančiais puslapiais. Pasipiktinęs šiuolaikiniais rinkos dėsniais, leidyklų diktuojamomis sąlygomis, gal jis jau metė rašyti maištaudamas prieš visus, neišskiriant ir savęs paties. Gal jis medituoja tylą. Jis pavargo būti karvedžiu (eilėraščiai dienoraštėja, dienoraščio / rezginys retėja, stengiuosi / nesistengti, D. Kajokas). Gal jis jau nebeturi ko pasakyti, nes viskas jau pasakyta, užantspauduota, belieka persakyti arba auginti bonsus, kates ir vėgėles.


Viena vertus, poetai yra dideli egoistai. Jie nori premijų, trokšta tapti įvairių festivalių laureatais, o kai jais netampa, labai įsižeidžia. Jie nori dėmesio, trokšta, kad apie juos kalbėtų kritikai, o kai tyli, patys apie save pradeda rašyti. Taigi poetas vis dar turi šiokį tokį išskirtinį statusą visuomenėje: apie jo knygas rašo ir kalba kritikai (tiesa, tokio dėmesio susilaukia tik poetai klasikai su retomis išimtimis), jam teikiamos nacionalinės ir įvairios vardinės premijos, juos su pagarba pasitinka per poezijos festivalius. Apie juos retkarčiais parašo spaudoje, ypač, jeigu sudalyvauja dainų ar šokių dešimtukuose, arba jeigu toje spaudoje dirba pažįstamas poetas. Galiausiai poetui mirus bent jau parašomas nekrologas.


Kita vertus, poetai nėra piktybiški ir prometėjiškai siekia naudos kitiems. Bent jau taip sakykime ir primirškime jų polinkį į narciziškumą. Jie siekia kažką išsaugoti. Judita Vaičiūnaitė teigė, kad eilėraščiai yra maištas prieš viską ryjančią užmarštį.


Taigi, kas poetui yra rašymas? Savistaba, refleksija, bandymas paaiškinti pasaulį, suprasti save ir kitus. Bandymas užrašyti lietaus trajektoriją, sukurti mitą ir atgaivinti nesenstančius archetipus. Stebėti paradoksus ir juoktis juoktis juoktis, cypti iš pasitenkinimo (Grajauskas sako: Jei turi ką pasakyti – rašyk. Ir rašysi, cypdamas, bet rašysi). Giedoti rupūžio balsu, žuvies žiaunomis ar išsakyti pasaulio ženklus vabalų ir paukščių kalba. Gal tik kreivai šyptelti suvokus visa ko beprasmybę. Žaisti žodžiais, jų reikšmėmis, prasmėmis, ženklais, žymimaisiais ir žyminčiaisiais, skirtumais, formomis ir turiniu, sužaisti tekstą, pasiekti aukščiausią malonumo laipsnį. Išdarinėti žuvį, praryti ašaką ir giedoti giedoti vėgėlėmis, o taip – eilėmis.


rdr, 2008 m.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės