Mare Liberum
Tomas Kavaliauskas. Menininko ir verslininko status quo finansinės krizės metu

2008-12-19

Dar prieš keletą mėnesių profesinio statuso klausimu turėjome visus taškus ant "i": verslininkas - pažangus žmogus, o menininkas, pedagogas, bibliotekininkas – loseris. Mąstoma taip – verslininkai užsidirba patys, o kultūros veikėjai prašo paramos. Verslininkai suka ekonomiką, konkrečiai prisideda prie BVP augimo, o kultūros sferos žmonės naudojasi verslo sukurtu gėriu. Sovietmečio pabaigoje komikas Zavaliauskas juokavo: "negeri, kaltink save." Perfrazavus turėtume: "nesi verslininkas, pasirinkai kūrybinę sritį, kaltink save."

Tokį mūsuose stereotipizuotą mąstymą "pašventino" teisingumo ministras R. Šimašius Delfi tekste „Užmirštasis žmogus“. Tik čia jau dar toliau pažengta – finansinės krizės metu pasiūlyta remti verslininkus, o skurstančiuosius palikti liko valiai. Tiesiog nesubsidijuoti elgetų ir neverslių žmonių. Šimašius taip rašo:

„Ekonomine prasme nenumaldomai veikia kad ir ciniškai skambantis dėsnis: ką subsidijuosi, tą ir gausi. Subsidijuojame skurdą – jo daugiau ir turime. Subsidijuojame ligas – turime daugiau sergančiųjų ir žmonių su negalia. Blogiausia tai, kad net geri dalykai, kai jie subsidijuojami, gali smarkiai išsikreipti. Visi žinome, kad nemokamas gydymas ar švietimas linksta ne link geros kokybės. Tad gal vertėtų atsiminti, kad dirbantis, atsakingas žmogus yra visuomenės pagrindas ir pradėti daugiau galvoti apie tai, kaip gyvenimą padaryti lengvesnį jam, o ne tik tam, kuris naudojasi jo darbo vaisiais. ” Cituota iš: DELFI - R_Šimašius_ Užmirštasis žmogus.htm

R. Šimašiaus siūloma nesirūpinti socialiai remtinais žmonėmis, nes būtent tos pašalpos juos ir lepina, kai, tuo tarpu, verslininkai net ir sunkmečiu dirba. Jo išvada – nebus socialinių pašalpų, nebus ir socialiai remtinų asmenų.

Taigi, kaip ir nebesvarbu, ar esi menininkas, ar prasigėręs Balbieriškio personažas – abu jie kaip ir socialiai remtini, nes kreipiasi paramos. Nors vienam dėl kūrybinių idėjų realizavimo, o antram dėl nesugebėjimo socialiai atsitiesti, ciniškas požiūris į juos vienodas – abu jie neverslūs, abu jie - našta valstybei. Taip menininkas tampa elgeta. Dar kitaip – "paprašaika". Tai itin pasijaučia, kuomet ateina nauji metai ir intelektualinių leidinių redakcijos, įvairios menininkų sąjungos rašo prašymus paramai gauti. Rašytojas, kaip menininkas, neretai kreipiasi į kultūros rėmimo fondus, prašydamas sponsoriauti romano leidybą. Reikia įtikinėti, jog knyga reikalinga Lietuvos skaitytojui. Taip menininkas atsiduria tame pačiame prašančiųjų konvejeryje, kaip ir daugiavaikės šeimos, invalidai, pensininkai, kurie taip pat nuolat daro spaudimą, jog galo su galu nesuduria.

Dabar, tarsi rašytojai ir knygų žmonės ir taip gerai gyventų, nutariama antikrizinio plano pagalba panaikinti kuriančio žmogaus elementarias darbo sąlygas. Rašytojai jau lyg ir mato savo rūšies išnykimą. O tai kaip ir kultūros nykimas. Tad terminas „finansinė krizė“ gali lengvai būti keičiamas į „kultūrinė krizė“. Lyg ir išsigąsta, kad nukentės tik verslininkas. Pasirūpinta, kad krizė smogtų ir ne verslininkui.

Šiandieną, kai visais varpais skambinama dėl finansinės krizės ir bankai nesuteikia verslo paskolos, ne vieno susireikšminusio verslininko status quo supliukšta. Dar iki liepos mėnesio bankai laimino vieną verslo planą po kito paskolai gauti. Staiga bankai pakeitė poziciją ir nebeskolina. Netikėtai ne vienas verslininkas paskanauja loserio statuso skonį. Ekonomine prasme iš to nieko gero, tačiau svarstant šį klausimą žmonių tarpusavio santykių lygmenyje, bendravimo kultūros lygmenyje, pokyčiai verslininko status quo atžvilgiu galbūt leis pagarbiau žiūrėti į tuos, kurie gyvena kultūra, idėjomis, menininko pašaukimu.

Sykiu galbūt bent trumpam aprims moraliniai žmogaus vertinimai, remiantis finansiniais pasiekimais. Šiuo metu, kai apie žmogaus vertę paprastai sprendžiama vadovaujantis dviem kriterijais – automobilio naujumu ir nekilnojamojo turto kvadratūra, – galbūt atsiras kitas kriterijus. Būtent susikristalizavus finansinei vertybių sistemai buvusiam Leo.lt vadovui Marcinkevičiui tapo natūralu pasakyti Dariui Kuoliui per televiziją: "Tu – kultūrologas, o aš – verslininkas. Nekiškit rankų prie ne savo pinigų."

Tačiau finansinė krizė staiga atskleidė verslininkų kaip winnerių silpnąją pusę – pasirodo, jie tiesiogiai priklausomi nuo vartotojiškumo. Šiam sumažėjus, jie tampa loseriai. Bankrotui į akis žvelgiantis verslininkas taip pat regi savo ankstesnio susireikšminimo iliuziją. Staiga išryškėja, jog tai, ką verslininkas laikė vieninteliu teisingu gyvenimo keliu, atlaidžia šypsena palydėdamas visus, kurie ne-verslininkai, tuos anapus sėkmės borto, pasirodo, jis pilnas duobių. Dar vakar susireikšminęs autosalono dealeris, negalėjęs suprasti žmogaus, važiuojančio sena mašina, jau nebesupranta, kaip pats gyvens, kai drastiškai krenta lizinginių automobilių pardavimas. Kone per naktį winneris pasijunta loseriu, jo auto salonas tuščias.

Tiesa, šia proga patogu loserį imituoti super-winneriams – GM vadovai automobiliu iš Detroito atvyko į Vašingtoną prašyti paramos. Neva lėktuvu jau brangu. Kuriamas taupančio žmogaus įvaizdis, imituojama solidarizacija su darbininkija. Prašoma 34 milijardų dolerių. Kad nekiltų įtarimų, vadovai pareiškė sutinkantys dirbti už dolerį per metus. Kaip vienas darbininkas pasakė per CNN reportažą, "bepigu dirbti už dolerį, kai pernai užsidirbai 25 milijonus dolerių."

Lietuvoje taip pat yra visuomenės sluoksnis, kuris krizės nepajus. Elitas statosi valdovų rūmus. Krizė šių "palocų" statybų proceso nesustabdys. Stabdomi smulkesni individualūs verslo planai, net tie, kuriems trūksta tik 30% banko finansavimo. Taigi, dabar verslininkas gali pajusti, ką junta meno žmogus, kai jam atsakoma parama. Dabar, kai verslininkai tapo banko "paprašaikomis", užveriančiais banko duris nuleista galva, galbūt sumažės aklas moralinis verslininko susireikšminimas, atsiradęs remiantis finansiniais pasiekimais, o ne parašytomis knygomis.

Jei jau verslininko status quo sumenks sufinansėjusios mąstysenos kultūroje, galime tik įsivaizduoti, iki kokio laipsnio sumenks meną kuriančiojo žmogaus vertė. Greit jie gali tapti Kafkos bado meistrais, kuriais net nebesidomima, kai tai tampa įprastu reiškiniu.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės